Vėdinimas

Pirmiausiai norėčiau perspėti, kad aš nesu vėdinimo srities ekspertas, visa surinkta informacija yra mano aktyvaus domėjimosi pasyvių namų statyba vaisius. Surinkta pakankamai daug informacijos kuria remiuosi savo namo statybose, be to tikiuosi, kad ji bus naudinga ir kitiems besistatantiems ir renkantiems informaciją. Deja turiu perspėti, ši informacija surinkta ir pateikta mėgėjo, o ne profesionalo. Ji padės perprasti vėdinimo sistemos esmę, bet dėl smulkesnės informacijos, ar detalaus vėdinimo sistemos projekto parengimo, vis tik rekomenduočiau kreiptis į specialistus. Susipažinę su šia informacija gausite projektą, kuris labiausiai atitiks Jūsų lūkesčius, o ne tą, kurį,nežinodamas visų niuansų, savo nuožiūra pasiūlys ventiliacijos specialistas.

Kodėl reikia vėdinti

Gerai izoliuotame pastate su nepakankamu vėdinimu nuolat būnantys žmonės dažnai skundžiasi neaiškios kilmės negalavimais: galvos skausmais, alerginiais susirgimais, nemiga, nedarbinga nuotaika. Šis seniai pastebėtas reiškinys pavadintas „ligoto pastato sindromu“. [1.]

Kalbant apie vėdinimą, pirmiausia pradedama mąstyti apie reikalingo deguonies kiekio užtikrinimą patalpose. Teisingai, be deguonies mes neišgyventume. Vienam žmogui, priklausomai nuo jo aktyvumo (veiklos) reikia apie 0,5 – 2 litrų deguonies per minutę, tad jei turėtume labai sandarų namą, reikėtų paduoti šį kiekį deguonies, kad žmogus esantis patalpose išgyventų. Kadangi deguonies koncentracija ore yra apie 21%, pakankamas oro kiekis vienam žmogui yra 0,14 – 0,57m³/h. Tačiau pasirodo, kad ne tik deguonis įtakoja reikalingo mažiausio šviežio oro kiekį žmogui. Max Von Pettenkofer (1818-1901m.) gerai žinomas žmogaus psichologijos tyrinėtojas dirbęs Miuncheno Universitete 1870 m., nustatė, kad 1000ppm (0,1% tūrio) CO2 koncentracija ore yra ribinė reikšmė, užtikrinanti pakankamą patalpos mikroklimatą ir komfortą. Atsižvelgiant į CO2 koncentraciją lauko ore, kuri Lietuvoje svyruoja tarp 300 ir 400 ppm (0,03-0,04% tūrio), bei vidutiniškai vienam žmogui tenkantį patalpos tūrį, kuris yra apie 75 – 100 m³, visiškai pakanka 0,25…0,5 h-1 oro apykaitos (arba ≤30m³/h žmogui) reikiamam deguonies kiekiui bei reikiamai CO2 koncentracijai patalpoje palaikyti. [2.]

Oro kokybė taip pat priklauso nuo jame esančio drėgmės kiekio, t.y. nuo santykinės oro drėgmės, kuri priklauso nuo ore esančio vandens garų kiekio ir jo santykio su tos temperatūros ore maksimaliai įmanomu sukaupti vandens garų kiekiu.

Žmogaus savijautai svarbus ne absoliutus oro drėgnumas, t.y. vandens duijiniame pavidale kiekis ore (vandens gramų kiekis 1 m³ oro, atvaizduotas lentelės kairėje pusėje), o santykinis oro drėgnumas išreikštas procentais, pavaizduotas kreivėmis kurių reikšmės matomos dešinėje lentelės pusėje. Būtent todėl ir buvo įvestas santykinės drėgmės vertinimas, nors vertinant fizikines savybes dažniau vartotini absoliutinės drėgmės dydžiai.

Čia gal truputį prasiplėsiu, nes su šitomis reikšmėmis nesusipažinus, kyla esminės mąstymo klaidos. Ne kartą teko girdėti teigiančius, kad žiemą, kai lauke -10°C ir oro drėgmė (santykinė) 98%, žmonės atidaro langus, kad įsileistų drėgmės į vidų, nes viduje 23°C ir tik 30% drėgmės. Taigi, taip teigiantis absoliučiai nesuvokia absoliutinės ir santykinės drėgmės dydžių. Pasižiūrėkim į lentelę, prie -10°C temperatūros net ir 100% drėgmės sutalpinęs oras, viename kubiniame metre oro turės tiktai 2,14 g. vandens. Jeigu tokį lauko orą mes sušildysim iki 23°C laipsnių, su tokiu absoliutiniu vandens kiekiu, oras teturės tiktai 11,5% santykinės drėgmės. Taigi, jei mes 30% santykinio drėgnumo orą praskiesime oru, kurį sušildžius iki tos pat temperatūros, jis teturės tiktai 11,5% tai jis bus ne drėkinamas, bet dar labiau sausinamas. Kai šitai suprasite, toliau bus viskas aišku, kaip 2×2 :).

Santykinė drėgmė rodo, kiek maksimaliai drėgmės dujiniame pavidale gali sutalpinti oras prie konkrečios temperatūros ir tas dydis įvardijamas kaip 100%. 0% reiškia, kad ore vandens nėra visai. Realiai ore gali būti ir daugiau vandens nei rodo santykinė drėgmė, kaip 100%, bet 100% viršijęs drėgmės kiekis  kondensuojasi, keičia dujinę formą į skystą ir iškrenta kaip smulkūs vandens lašai, gamtoje šis reiškinys dažniausiai sutinkamas rūko, ar debesų pavidale, arba kondensuojasi kaip rasa ant įvairių paviršių juos drėkindamas. Santykinė drėgmė rodo maksimalų vandens kiekį, kurį oras gali talpinti dujiniame pavidale. Čia skaičiuoklė norintiems susirasti tikslesnias reikšmes, arba trumpa reikšmių lentelė:

Absoliutus oro drėgnumo skirtumas tarp lauko ir patalpų oro įtakoja į kurią pusę per konstrukciją keliaus drėgmė. Jei dabar žiema, ir lauko 1 m³ oro yra tik 2 g vandens, o namie visas 14 gramų, tai akivaizdu, kad drėgmė iš patalpų per konstrukcijas ir visus plyšius skverbsis į lauko pusę, bet jei dabar vasara ir lauke 16 g vandens, o namie tas pats 14 g, drėgmės judėjimo kryptis bus nukreipta į namo vidų (tik akivaizdu, kad ne taip intensyviai, dėl mažesnio skirtumo). Siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą rekomenduojamas 40-60 % patalpų santykinis oro drėgnumas (pastato konstrukcijoms visuomet geriau, kai vandens jose nėra iš vis, ar bent jau minimalus jo kiekis). Oro apykaitos patalpose, kai per valandą pakeičiama 0,25-0,5 patalpose esančio oro paprastai pakanka ne tik reikiamam deguonies kiekiui bei reikiamai CO² koncentracijai patalpoje palaikyti, bet ir perteklinei drėgmei iš patalpų pašalinti. Nors su drėgme yra kiek sudėtingiau. Žiemą paprastai palaikant tokią oro apykaitą patalpų oras netampa „per sausu“, nors tai ne taisyklė. Norint ventiliacijos pagalba palaikyti komfortabilų drėgmės kiekį patalpose, reikėtų susirasti kiekvienam pastatui individualų privalomo pakeisti oro kiekį, nes visi mes dėl buities skirtumų išgarinam skirtingus vandens kiekius. Oras patalpose bus per drėgnas jei vėdinama bus per mažai, o „per sausu“ paverčiamas, jei šaltomis dienomis vėdinama per daug arba nesandariuose pastatuose vyksta per didelė oro apykaita. Jei oras palaikomas per sausas sveikas žmogus aišku nenumirs. Tik sergantis astma, ar kitomis kvėpavimo takų lygomis, jausis labai blogai. Sveikas organizmas gali kentėti ir mažesnį drėgnumą. Džiūsta lupos, kvėpavimo takų gleivinės, oda. Norisi gerti. Vietoje to kad pailsėti organizmas pastoviai kovoja su tokiu “džiovinimu“, tai nėra sveika, nors prie to ir priprantama. Tačiau, dėl per sausos odos gali pasireikšti įvairus odos ligos, žaizdos blogai gyja, jei turite kokia problematišką vieta – oda ten gali pradėti trūkinėti. Sausa kvėpavimo takų gleivinė prasčiau kovoja su mikrobais ir virusais. Dėl to galite dažniau sirgti gripu bei kitomis infekcinėmis lygomis.Tik pereinamuoju laikotarpiu (šildymo sezono pradžia ir pabaiga) šiltesnis ir tuo pačiu drėgnesnis lauko oras nebegali sugerti tiek daug drėgmės iš patalpos oro, todėl galima šiek tiek padidinti oro apykaitą. [3.] Vėdinant su drėgmę gražinančiais rekuperatoriais galima palaikyti gerokai intensyvesn ventiliaciją palaikant tą patį komfortabilų drėgmės kiekį.

Kokį vandens garų kiekį reikia pašalinti iš gyvenamųjų patalpų, priklauso nuo žmogaus veiklos, lauko ir patalpų oro santykinio drėgnumo bei temperatūros. Tipiniai vandens garų kiekiai, išsiskiriantys nuo įvairių šaltinių.[3.]

Vandens garų šaltinis Garavimo kiekis g/h žmogus (sėsli veikla) 40 – 60 žmogus (vidutinis aktyvumas) 60 – 120 žmogus (didelis aktyvumas) 120 – 200 Gyvūnai (šunys, katės) 5 – 10 Vonia ~ 700 Dušas ~ 2500 Maisto gaminimas 600 – 1500 Kambariniai augalai 7 – 15 Skalbimo mašina (4.5 kg būgnas), su džiovinimu 50 – 200 Skalbimo mašina (4.5 kg būgnas), be džiovinimo 100 – 500 Akvariumas (1m2 vandens paviršiaus) 30 – 50

Be jau išvardintų priežasčių, nereikia pamiršti, kad pastatuose oras būna užterštas mažais kiekiais įvairiausių junginių, kurie veikia žmogaus sveikatą. Tie cheminiai junginiai atsiranda iš įvairių namo statybinių medžiagų, interjero detalių, baldų, veikiančios buitinės technikos, elektrinių prietaisų, buityje naudotos buitinės chemijos, nekalbant apie tai, jei dar patalpose yra įrengti židiniai, dujiniai katilai ar kiti kieto kuro katilai, tai dar ore kaupiasi įvairūs labiau ar mažiau nuodingi degimo produktai. Aišku, šiais laikais įrengiami katilai turi tvarkingai išmesti teršalus per kaminą, be to dažniausia jie yra įrengiami izoliuotoje nuo namo patalpoje su atskira ventiliacija ir atskiru oro padavimu degimui, bet dekoratyviniai židiniai visuomet įrengiami gyvenamojoje zonoje ir jų įkūrimo metu, dūmų kvapas pasklinda aplinkoje, o jei kamino trauka prastesnė, tai dūmai sklinda ir vėliau.

Visos šios priežastys lemia poreikį vykdyti nuolatinę patalpų ventiliaciją, net kai patalpose nėra žmonių ar gyvūnų.

Natūralus vėdinimas ar priverstinis

Anksčiau, kai tuomet naudotos statybinės technologijos ir medžiagos neleido pastatyti namų pakankamai sandarių, niekam net nekildavo klausimų apie tai, kad papildomai reikia pasirūpinti ir namo ventiliacija. Vasarą, kada oro temperatūra lauke ir patalpų viduje būdavo panašios, būdavo atidaromi langai ir taip užtikrinama patalpų ventiliaciją. Žiemą, esant didesniam temperatūrų skirtumui, tarp lauko ir vidaus oro, susidarydavo slėgių skirtumas, kuris net per mažesnius plyšiukus pakankamai neblogai išvėdindavo patalpas. Tai pats paprasčiausias ir primityviausias vėdinimo užtikrinimo būdas. Jis geras tuo, kad nereikia papildomai rūpintis patalpų ventiliavimo įranga, tai kaip ir taupoma statybos metu. Tačiau toks ventiliavimo būdas nėra labai geras. Pirmiausiai vasarą, susilyginus patalpų ir lauko oro temperatūroms pranyksta slėgių skirtumas ir ventiliacija savaime absoliučiai nevyksta, tuomet oro apykaita atsiranda tik vėjui papūtus. Situaciją gelbsti tai, kad oro temperatūra patalpose daugmaž pastovi išlieka ilgesnį laiką, o lauko temperatūra keičiasi greičiau, tad oro kaita vis tiek išlieka. Kita situacija žiemą, kada slėgių skirtumas didelis, ventiliacija būna net per daug intensyvi, nei yra poreikis, todėl tokias patalpas labai sudėtinga ar iš vis neįmanoma prišildyti iki pageidaujamų temperatūrų.

Darytina išvada, kad natūrali ventiliacija būna nekontroliuojama, vasara per silpna, o žiemą per intensyvi. Be to nereikėtų pamiršti ir vėjo, kuris oro kaitos svyravimus įtakoja dar labiau. Tai apsunkina reikiamo ventiliacijos intensyvumo palaikymą (reikia atidarinėti langus vasarą, nors ir tai negarantuoja reikiamo intensyvumo), norimos temperatūros patalpose palaikymą bei didina šildymo išlaidas žiemą.

Patobulėjus statybų technologijoms ir medžiagoms, patalpos tapo šiek tiek sandaresnės ir pradėta mąstyti apie patalpų ventiliacijos organizavimą. Būdavo įrengiami ventiliacijos kaminai, per kuriuos išeidavo šiltesnis patalpų oras sudarydamas natūralią trauką ir į patalpas pro plyšius languose ir sienose plūsdavo šviežias lauko oras. Tokia ventiliacijos sistema būdavo įrengiama daugeliui pažįstamuose Sovietiniuose daugiabučiuose. Nors tokia sistema leido šiek tiek geriau valdyti ventiliacijos intensyvumą, bet tokios ventiliacijos įrengimas jau reikalavo papildomų išlaidų, bei vis tiek nepanaikino natūraliam vėdinimui būdingų problemų, jos buvo sumažintos tik minimaliai.

Statybų mokslas nestovėjo vietoje ir naujos statybų technologijos bei medžiagos leido sukurti jau tikrai sandarius pastatus. Atsirado problema, kad net žiemą per plyšius natūralios ventiliacijos neužteko. Bent minimalios ventiliacijos užtikrinimui, buvo specialiai įrengiamos specialios priemonės mažinančios patalpų sandarumą – orlaidės. Atsirado net siūlančių “protingas“ orlaides atsidarančias patalpų orui pasiekus tam tikrą drėgnumo lygį. Tokių patalpų vėdinimui jau reikalingas priverstinis oro ištraukimas. Tokios ventiliacijos lygis yra turbūt dažniausias šiuometinėje Lietuvoje. Tokią ventiliacijos sistemą arba įrenginėja naujus namus statančios įmonės centralizuotai įrengdamos bendrą mechaninį oro ištraukimą kanaluose, bei rankiniu būdu ar automatiškai atidaromas žaliuzes, arba kažką panašaus organizuoja senesnio tipo vėdinimo sistemą turinčių namų gyventojai, pakeisdami langus bei organizuodami mechaninį oro ištraukimą voniose. Tokių “samodelščikų“ kaimynus belieka užjausti, dėl to, kad ir taip silpnai veikianti ventiliacijos sistema dar labiau išharmonizuojama. Toks vėdinimo būdas šiek tiek pažangesnis, nei natūralus, leidžia dar labiau sumažinti natūralaus vėdinimo trūkumus. Vis tik reikia pabrėžti, kad be pritekėjimo, net ir įrengus priverstinį ištraukimą, jo vis tiek nėra. Ventiliatorius gali suktis, tačiau nieko neištrauks. Šioje sistemoje būtina užtikrinti, ne tik ištraukimą bet ir nekliudomą oro pritekėjimą.  Deja, tokios ventiliacijos įrengimas reikalauja dar didesnių įrengimo išlaidų, be to, tokios ventiliacijos palaikymui jau reikalinga pastovi elektros energija, tad atsiranda ir vėdinimo išlaikymo išlaidos.

Tokiuose tikrai sandariuose namuose, įrengus pilną priverstinio ventiliavimo sistemą, su priverstiniu oro padavimu ir ištraukimu, jau galima užtikrinti reikiamą ventiliacijos lygį ištisus metus. Su tokios ventiliacijos pagalba užtikrinamas ventiliacijos lygis bus pakankamas reikiamam deguonies kiekiui užtikrinti visiems patalpose esantiems žmonėms, kintant žmonių skaičiui, galima keisti ir ventiliacijos intensyvumą, kitaip sakant kontroliuoti ventiliacijos intensyvumą labai greitai pagal poreikį. Tai galima atlikti tiek rankiniu būdu pakeitus ventiliatorių galingumą, tiek automatiškai suveikus CO2 ar drėgmės davikliams. Toks valdymas pagal poreikį leidžia maksimaliai sutaupyti, tiekiant ir šildant tik tiek oro kiek jo reikia, taip pat leidžia apdoroti tiekiamą orą- jį išvalyti įvairių filtrų pagalba nuo dulkių, žiedadulkių ar kvapų, sudrėkinti bei sušildyti. Deja, tokio vėdinimo organizavimas reikalauja dar daugiau investicijų, bei dar daugiau energijos jos išlaikymui.

Įdomu tai, kad tokią sistemą nesunku dar labiau modernizuoti įterpiant rekuperatorių. Rekuperatorius turi savyje ventiliatorius, tad jį suplanavus iš karto, galima sutaupyti neišlaidaujant ant atskirų ventiliatorių, kuriuos tektų išmesti, jei tokia priverstinio vėdinimo sistema iš pat pradžių būtų planuojama be jo. Rekuperatorius nors ir padidina vėdinimo sistemos įrengimo išlaidas, bet leidžia sutaupyti, mažinant vėdinamo oro šildymo ar vėsinimo poreikį. Šiai dienai tai pati pažangiausią vėdinimo sistema, kurios įdiegimas brangiausias, nors jei lyginti su senesnėmis vėdinimo sistemomis, brangesnis neženkliai, taip pat reikalauja pastovių išlaidų nuolatinio darbo užtikrinimui. Nuolatiniam darbui užtikrinti išlaidos neturėtų būti didelės, bet apie tai smulkiau pakalbėsime nagrinėdami rekuperatorius. Tačiau ši vėdinimo sistema leidžia tiksliausiai reguliuoti vėdinimo intensyvumą, taupyti šildant ar vėsinant tik vėdinimui reikalingą oro kiekį, bei mažinant šildymo ar vėsinimo poreikį. Kalbant apie šilumos sutaupymą, tai patalpoms su 118 m2 vėdinamo ploto ir 318 m3 tūriu, užtikrinant oro mainą 0.5 kartų per valandą, tai yra 159m3/h oro, kai vidutinė šildymo sezono 6mėn. temperatūra 0c jei šildoma būtų dujomis 0,20lt už kW, tai be rekuperatoriaus pakeisto oro sušildymas kainuos apie 1013 Lt, su 90% šilumogražą turinčiu rekuperatoriumi pakeisto oro dašildymas kainuotų apie 101 Lt, o su 80% šilumogražą turinčiu rekuperatoriumi pakeisto oro dašildymas kainuotų apie 202 Lt

Iš pateiktos vėdinimo vystymosi istorijos matome kur link juda vėdinimo tendencijos, kai rinksitės vėdinimo sistemą nesunkiai suprasite, statote už pasenusias technologijas, ar žiūrite į ateitį.

Priverstinio vėdinimo organizavimo principai

Galima orą tiekti ir ištraukti toje pačioje patalpoje, bet galima vienose tiekti, kitose ištraukti. Nors oro tiekimas ir ištraukimas toje pačioje patalpoje atrodo patikimiau, nesimaišo oro srautai tarp patalpų, bet tai ne pats optimaliausias ventiliacijos organizavimo būdas. Visose PN rekomendacijose nurodoma orą tiekti vienose patalpose, o jo ištraukimą organizuoti kitose patalpose. Orą reikėtų tiekti tik ten, kur pastoviai būnat, jį ištraukiant tik iš tų patalpų, kuriose būnat mažiau.

Taip vos ne per pus sumažinamas šviežio oro poreikis, su mažesniu oro kiekiu užtikrinant tokias pat komfortabilias sąlygas vietose, kur pastoviai būnat (svetainė, miegamieji), kaip ir “taškinės“ ventiliacijos atveju, o tualete juk pastoviai nebūnama, todėl jame tiktai ištraukiant orą, tai, jog kelias minutes teks kvėpuoti oru atitekėjusiu iš gyvenamųjų patalpų, kuriose tuo metu Jūsų nėra, tad ir oras ten “neiškvėpuotas“, diskomforto neturėtumėte pajusti, be to jame užtikrinus intensyvesnį ištraukimą (kas gautųsi automatiškai, nes per WC, vonią ir virtuvę reikėtų ištraukti orą tiektą į kelias gyvenamąsias patalpas), kvapai ženkliai trumpiau užsilaikys, nei į tualeto patalpą ir paduodant ir ištraukiant, mažesnį oro kiekį. Be to, “nešvariose“ patalpose būtų pastovus mažesnis slėgis nei gyvenamose, tad visi kvapai, net atidarius nešvarių patalpų duris, turėtų būti traukiami atgal, o ne pasklisti po visas gyvenamąsias patalpas.

Tai ženkliai protingesnis vėdinimo sprendimas, turintis ir šiokių tokių minusų, reikia padaryti laisvą oro cirkuliaciją iš oro padavimo patalpų į oro ištraukimo patalpas.

Pasirinkus “pratekančiąją“ ventiliaciją galima sutaupyti ne tik ant mažesnio galingumo rekuperatoriaus, bet ir vos ne ant dvigubai mažesnio ortakyno, jau nekalbant apie mažesnes eksploatacijos sąnaudas elektrai, bei mažesnius šilumos nuostolius (kad ir koks efektyvus būtų rekuperatorius, niekad jo efektyvumas nebus šimtaprocentinis).

Kokį rekuperatorių pasirinkti

Kai tik pradedi domėtis rekuperatoriais, sutinki labai daug marketologų pateiktos informacijos, nuslepiant tam tikrus faktus, kuri labai gražiai skamba, bet nežinant daugiau informacijos apie rekuperatorius, apgauna juo besidomintį.

Pradžiai reikėtų pristatyti rinkoje esančius rekuperatorių tipus:

• Plokštelinis rekuperatorius.
• Plokštelinis priešpriešinių srautų rekuperatorius
• Rekuperatorius su rotoriniu šilumokaičiu – Regeneratorius
• Atskirų srautų rekuperatoriai

Apie visas šias rekuperatorių rūšis labai gerai aprašyta Oro centro tinklalapyje, todėl čia jų smulkiau neaprašinėsiu.

Išsiaiškinom kokie būna rekuperatoriai, tad išsirinkim iš siūlomų mums labiausiai tinkamą.

Temperatūrinis rekuperatoriaus NVK (naudingo veikimo koeficientas)

Svarbiausias dalykas pagal kurį vertinamas rekuperatorius, yra iš išmetamo oro sugrąžinama šiluma tiekiamam orui. Paprastai šis parametras vadinamas šilumos gražinimas matuojamas procentais. Pagal šį parametrą prasčiausiai atrodo “atskirų srautų rekuperatoriai“ bei plokšteliniai, abiejų šilumos gražinimas siekia ~50%. Ženkliai patraukliau šiuo atžvilgiu atrodo rekuperatorius su rotoriniu šilumokaičiu – regeneratorius. Jo šilumos gražinimas siekia 75%-90%. Paprastai jei rasit straipsnį rašyta kiek seniau, tai bus lyginami regeneratorius su plokšteliniu rekuperatorium ir bus teigiama, kad regeneratorius turi didesnį šilumos gražinimo procentą, bet jis pamaišo kvapus. Taigi, tai jau pasenusi informacija. Po to kai rinką pasiekė priešpriešinių srautų rekuperatoriai situacija pasikeitė, nes pastarųjų šilumos grąža siekia 90%-95% ar net 98%.  Taigi, regeneratoriai jau nėra šilumogrąžos lyderiai, bet pasikeitė situacija ir su kvapų gražinimu.  Norint pajusti kvapą, jo koncentracija turi būti pakankamai didelė. Vargu ar pajusite kokį kvapą net jei susimaišytu 10-15%. Bet kuriame rekuperatoriuje, tame tarpe ir plokšteliniame, yra nesandarumų per kurios gali maišytis srautai. Nenaujame (arba prastai surinktame) rekuperatoriuje per plyšius patenka kelis kartus daugiau oro, nei grįžta rotoriuje be stop sektoriaus. Kad ši problema išnyko iš regeneratorių, labai gerai įrodo Raituzo bloge užfiksuotas bandymas, kai patalpoje iš kurios yra ištraukiamas oras, buvo uždegęs smilkalus, ir smilkalų kvapo kituose kambariuose nepavyko užuosti. Jei rekuperatoriuje srautai būtų maišomi nors kiek stipriau, smilkalų kvapas tikrai būtų pasijutęs.

Kas liečia kvapus, dar galima atkreipti dėmesį į pasyvaus namo institute pratestuotų rekuperatorių duomenų bazę, kurioje „Komfovent“ rotorinis rekuperatorius oro srautus maišė mažiau (0.64 % – 0.86 %), nei kai kurie plokšteliniai įrenginiai, tame tarpe mačiau ir „Paul“ firmos įrenginį, kuris gerokai brangesnis už „Komfovent“, vien dėl vardo, o kvapus maišo intensyviau (1.1 %-1.3 %).

Pasirodžius priešpriešinių srautų rekuperatoriams, vos ne visuose PN šaltiniuose buvo teigiama, kad tai pats geriausias pasirinkimas, nes jis yra labai našus ir kadangi tiekiamas oras su paduodamu nemaišomas tai užtikrina nepriekaištingą tiekiamo oro kokybę kas leidžia maksimaliai sumažinti tiekiamo oro kiekius.

Temperatūrinis rekuperatoriaus NVK esant minusinėms temperatūroms

Taigi, man atrodo jau žinot kokį rekuperatorių pasirinkti ;). Deja, ne viskas taip paprasta. Iki šiol nekalbėjom apie vieną labai svarbų parametrą – drėgmę. Vėstančio oro drėgmės talpumas mažėja ir jam pasiekus 100% drėgnumą jame atsiranda garų. Tie garai prisilietę prie šaltų šilumokaičio plokštelių ten kondensuojasi. Kol temperatūra pliusinė, tai ne problema, kondensatas nuleidžiamas į kanalizaciją, problemos prasideda kai oras atšaldomas iki minusinių temperatūrų ir kondensatas užšąla. Užšalus kondensatui, šilumokaitis pradeda silpniau perduoti šilumą, kol galiausiai ledo prisikaupia tiek daug, kad jis šilumokaitį išvis sugadina. Kol kalbama buvo apie mažo našumo plokštelinius rekuperatorius tai neatrodė didelė problema. Esant vidaus temperatūrai +20C, o lauko -20C, su 50% rekuperatorium išmetamas oras bus atšaldomas tik iki 0C laipsnių. Tai kaip ir nėra užšalimo pavojaus. Tačiau kai našumas pakilo iki 90% tokiomis pat sąlygomis dirbantis rekuperatorius jau išmes iki -16C atšaldytą orą. Jei nesiimti apsaugos priemonių toks rekuperatoriaus šilumokaitis bus sugadintas. Taigi, nors ir našesni priešpriešinių srautų rekuperatoriai, dėl visokių apsaugų nuo užšalimo, laukan išmeta ~0 laipsnių temperatūros orą ir žiemos sąlygomis be žemės šilumokaičio yra ne ką efektyvesni nei paprasti plokšteliniai rekuperatoriai. Be to, nereikia pamiršti, kad pagrinde apsauga nuo užšalimo užtikrinama elektrinių tenų pagalba, tad paprasto rekuperatoriaus atveju oro dašildymą atlieka namo šildymo sistema su paprastai pigia energija, kai priešpriešinių srautų rekuperatoriuose, oro pašildymas suka elektros skaitliuką, ir mokėti reikia brangiausiais energijos įkainiais. Toks rekuperatoriaus eksploatavimas žiemos sąlygomis gali įtakoti net didesnes šildymo sąskaitas, nei vėdinimas absoliučiai be jokios šilumogrąžos.

Pats paprasčiausias būdas kovoti su užšalimu yra pastatyti elektrinį teną ir tik pasiekus kritines temperatūras, jo pagalba šildyti įeinantį orą iki tokių temperatūrų, kad šilumokaityje nesusidarytų minusas. Kas blogiausia, kad šildymui energijos išeina labai daug, bet daugiau, kaip tik apsauga nuo užšalimo ji naudos neduoda. Rekuperatorius pašildytą paimtą orą suprantą, kaip pradinę lauko oro temperatūrą ir po šilumos mainų išmetamas jau atitinkamai šiltesnis oras, taigi gaunasi kad tokiu tenu šildomas laukan metamas oras. Matom, kad toks našus rekuperatorius galutinėj sumoj suvartos daugiau energijos nei su 50% rekuperatorium paimti šilumą iš išmetamo oro ir jau vėliau jį pasišildyti. Taip gali būti dėl elektronikos valdomo šildymo teno automatikos netobulumo, tenas gali prišildyti lauko orą net daugiau nei to minimaliai reikia tik šilumokaičio apsaugai.

Elektrinis tenas šildantis orą yra pats paprasčiausias apsaugos nuo šilumokaičio užšalimo būdas, yra ir daugiau būdų, tokių kaip:

• Mažinamas paimamo iš lauko oro kiekis taip atšildant šilumokaitį, minusinį oro slėgį patalpose kompensuojant pritekėjimais pro namo nesandarumus, tie pritekėjimai būtų sušildomi namo šildymo sistemos
• išmetamas oras šildo šilumokaitį, o paduodamas oras iš lauko keliauja per By-pass ir vėliau sušildomas tenų (tai beje teisingesnis būdas nei tenais šildyti orą prieš rekuperatorių)
• uždarant tiekimą ir recirkuliuojant šalinamą orą.

Bet kurio atveju, kai lauke pasidaro per šalta, plokštelinis rekuperatorius nustoja veikti nominaliu režimu. Tiesa, lauko oro srautas nutrūksta ne iškart. Sklendės uždarymo laikas gali trukti iki 1.5 minutės, per tiek laiko srautas nuosekliai mažėja iki 0. Tiek pat trunka atidarymas. Kai lauko oro srautas padidėja tiek, kad šilumokaičio temperatūra tampa žemesnė nei +3″C – vėl suveikia priešužšaliminė apsauga, ir procesas pasikartoja. Kai kuriuose modeliuose yra gudresnė automatika, kuri po kelių tokiu bangų nusistato tokį lauko oro kiekį, kad garantuotai neįvyktu užšalimas. Tokiu būdu, realiai rekuperatoriai neužšalinėja, tačiau tuomet jų naudingumas tampa keletą kartų mažesnis.

Iš esmės matom, kad su visais tais apsaugos nuo užšalimo būdais kovojant mažinamas priešpriešinių srautų rekuperatoriaus tikrasis naudingumo koeficientas, kuris esant didesniems šalčiams taip ir neperkopia paprasto plokštelinio rekuperatoriaus našumo. Taip, kokioje Vokietijoje ar Austrijoje, kur išmetamas oras retai atvėsta iki minusinių temperatūrų nieko geriau už priešpriešinių srautų rekuperatorius nėra. Lietuvoje šiek tiek kita situacija. Tiesa, kai reikia ne išsaugoti šilumą, o atvirkščiai, karštą vasarą apsisaugoti nuo karščio išsaugant vėsesnę patalpų temperatūrą, tikrai, priešpriešinių srautų rekuperatorius be konkurencijos.

Grįžkim prie rotoriniai rekuperatorių – regeneratorių. Pasinaudokime Oro centro regeneratoriaus darbo aprašymu “Rotorius – yra lyg didelis būgnas, sudarytas iš labai mažo skersmens vamzdelių. Jis patalpinamas į vėdinimo agregatą tokiu būdu, kad viena jo pusė pertveria oro ištraukimo kanalą, o kita – oro padavimo kanalą. Ištraukiamas iš patalpos oras teka per rotoriaus vamzdelius ir sušildo jos. Rotorius lėtai sukasi ir po kurio laiko, sušildyti vamzdeliai atsiduria padavimo kanale. Šaltas lauko oras, tekėdamas per šios vamzdelius, sušyla. Po to atvėsę vamzdeliai vėl atsiduria kitoje pusėje, kur išmetamas oras vėl sušildo jos. Tokiu būdu vyksta nepertraukiamas šilumos perdavimas.“

Kalbant apie regeneratoriaus darbą minusinėje temperatūroje, tai jie turi savotišką apsaugą nuo užšalimo. Pagal jų veikimo principą, vamzdeliai per kuriuos teka oras, pakaitomis atsiduria tai oro paėmimo, tai oro išmetimo kanale. Pusė rato lauko oras, keliaudamas per šlapius ir šiltus vamzdelius, jos džiovina ir vėsina. Vamzdelio temperatūra pasidaro neigiama jau pačioj pabaigoj, kai drėgmė jau yra išdžiuvusi. Jei koks lašelis ir užšaltu, tai po kelių sekundžių vamzdelis atsiduria ištraukimo pusėje, kur šiltas oras viską atitirpina ir sušildo. Rotoriaus sukimosi greitį automatika reguliuoja pagal temperatūrą. Vis tik, rotorinis šilumokaitis irgi pradeda šerkšnyti prie -12C/-15C (šluotelės ant rotorio skirtos nuvalyti šerkšną. Vis tik šerkšnas prie -15 gali atsirasti tik nestandartinių sąlygų arba – dėl netikslumų, parenkant rotoriaus sukimosi greitį, dėl to kad visi vamzdeliai nėra idealiai vienodi. Šerkšnas – tai yra atsitiktinis lašelis, kuris prasmuko, nepaisant nieko. Jų skaičius yra labai mažas, kitaip po poros valandų rekuperatoriuje susikauptų vanduo ir iš jo pradėtu lašėti. O rotoriai dirba be sustojimo visą žiemą ir vargo nemato), taip kad ir jis gali užšalti, bet tai jau turi būti nestandartinės sąlygos t.y. ištraukiamas oras turi būti labai drėgnas arba įeinanti lauko temperatūra žemesnė nei -30C. Pvz. Rusijoje, dažnai projektuoja rotorinius rekuperatorius su įrengtais pirminiais šildytuvais, nes ten prie ilgai besitęsiančių -36C ir žemesnių temperatūrų jie tikrai gali užšalti.

Kaip matom su apsauga nuo užšalimo regeneratoriai susitvarko ženkliai geriau. Dabar žvilgtelėkime į dar vieną parametrą susijusį su drėgme.

Oro srautų maišymas

Pažiūrėkim tuomet į oro srautų susimaišymo parametrą. Vienas iš plokštelinių rekuperatorių gamintojų labiausiai liaupsinamų parametrų yra tai, kad plokšteliniai rekuperatoriai nemaišo oro srautų, todėl į juos galima pajungti oro srautus iš WC, virtuvės su įvairiais, tame tarpe ir nemaloniais kvapais, bei drėgnų vonių, o jei jungsim ortakyną, kaip siūloma PN rekomendacijose, tai visas oro srautas, kaip tik bus ištraukiamas tiktai iš šių patalpų. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl PN labiau rekomenduojamas pilnai atskirtų srautų rekuperatorius. Taigi pasigilinkim į šį parametrą.

Dažnai regeneratorių teigiama, kad iki 1,5% bendro oro kiekio gali susimaišyti (ankstesnis standartinis dydis buvo 5%, tad ir kvapų pasimaišymo tikimybė buvo gerokai didesnė). Jei kaip pavyzdį paimsim 400m3/h tai šiam oro kiekiui senesnis standartas – 5% reiškia, kad su šviežiu oru gali būti sugrąžinti iki 20m3/h panaudoto oro. Aišku yra daug kintamųjų (sistemos ypatumai, kvapu stiprumas ir kt) kurie gali įtakoti galimybę ką nors užuosti. 1,5% pamaišymo atveju prie tų pačių sąlygų, oro pamaišoma gali būti iki 3m3/h. Jei kokioje nors patalpoje yra rūkoma, tai ankščiau rotacinio dėti, būtų nerekomenduotina, nes dūmų kvapo užtenka ir mažo kiekio (praktinis pastebėjimas iš tokių sistemų montuotojų, kuriems taip nutiko su klientu) , bet kaip minėjau, Raituzas įrodė, kad šiuolaikiniuose regeneratoriuose nesijaučia net smilkalų kvapo pamaišymo.

Tačiau ~5% oro recirkuliuodavo senesnių modelių rekuperatoriai. Tarp kitko, tada deklaruodavo, kad ir plokšteliniuose dėl nesandarumų maišosi ~1.5% oro. Šiais laikais rotoriniai turi stop sektorių, į kurį išpučiamas, esantis rekupo kanaluose panaudotas oras, prieš tai kai šie kanalai atsiduria padavimo pusėje. Paduodamo oro statinis spaudimas rotoriaus zonoje, kaip taisyklė, 20-50 Pa didesnis negu ištraukiamo oro kanale, o atvirkščiai gali atsitikti tik jei paduodamo oro filtras bus tiek užterštas kad jo pasipriešinimas padidės 4 kartus, o ištraukiamo oro filtras kažkokių stebuklingu būdu išliks švarus, bet ir tai yra tik viena sąlyga iš 3-jų būtinu. Jei nebus kitų dvejų, vis tiek padavimo pusėje išliks didesnis slėgis. Taigi recirkuliacijos  , kaip ir nebelieka, oras gali maišytis tik per konstrukcijos nesandarumus. Šios pastraipos teiginiai iš Oro centro specialisto lūpų.

Žmonės naudojantys regeneratorius teigia, “naudojuosi rotoriniu ir nejaučiu jokiu kvapų, arba mano, t.y. žmogaus, kvapu jutimas yra per žemas. Ir realiai tualete ten irgi juk ne kiaulidė, kad kažkokius siaubingus kvapus skleistų. Aš džiaugiuosi, kad pasirinkau rotorinį, ypač dėl galimybės REALIAI visiškai nenaudoti teno jokiu metų laiku!! Tai man buvo aktualiausia. Elektros irgi naudoja mizernai, nes tas rotorius sukasi ne per greičiausiai, o varikliukas tai juokingas.“

Dar pakartosiu jau aukščiau minėtą faktą: pasyvaus namo institute pratestuotų rekuperatorių duomenų bazėje  „Komfovent“ rotorinis rekuperatorius oro srautus maišo mažiau (0.64 % – 0.86 %), nei kai kurie plokšteliniai įrenginiai, tame tarpe ir „Paul“ firmos įrenginys, kuris gerokai brangesnis už „Komfovent“, vien dėl vardo, o kvapus maišo intensyviau (1.1 %-1.3 %).

Dar vienas parametras, kuris irgi pakankamai svarbus. Regeneratoriams nereikalingas “by-pass“, nes kai nėra poreikio regeneruoti šilumą/šaltį, tai rotorius tiesiog nustoja suktis ir atlieka tą pačią bypasso funkciją.

Taigi, sužinojus šiek tiek daugiau, spėju sunkiau išsirinkti Jums tinkantį rekuperatorių 😉

Drėgmės gražinimas

Ir tai dar ne pabaiga ;), Dar neišsiaiškinom visų rekuperatorių užtikrinamų parametrų, kurie įvels dar daugiau sumaišties renkantis rekuperatorių.Mes dar neaptarėme priešpriešinių srautų rekuperatorių su celiulioziniais (popieriniais) šilumokaičiais (hidroforinių rekuperatorių). Tokius gamina ir lietuvaičiai iš “Alasca“. Teigiama, kad “komfovent“ RENU serijoje irgi jau gamina šešiakampius celiuliozinius šilumokaičius .

Orui atvėsus žemiau rasos taško ant šilumokaičio senelių iškrenta rasa. Jei sienelės popierinės – jos kiaurai sušlampa. O kitoje pusėje tekantis sausas oras tas sieneles džiovina… Bet visas tas procesas prasideda tik tuo metu kai oro temperatūra nukrenta tiek, kad drėgnumas pasiekia 100% (rasos taškas). Tiksliau – kai temperatūra nukrenta dar labiau – žemiau rasos taško ir dalis drėgmės jau nebegali išsilaikyti ore. Kondensato pavidalu iškrenta TIK perteklinė drėgmė. Kai oro drėgnumas tampa mažesnis už 100% kondensacijos procesas sustoja. Yra vienas momentas – ne visame šilumokaičio plote yra absoliučiai vienodos sąlygos. Dėl to, kai oras po šilumokaičio susimaišo į bendrą masė, jo drėgnumas gali nukristi porą procentų – matavimai rodo kad būna ~98%. Vis tik, reikėtų atkreipti dėmesį, kad entalpiniams priešpriešinių srautų rekuperatoriams reikia įrengti drenažą, o regeneratoriams drenažas nereikalingas, taip, kad regeneratorių drėgmės gražinimas yra intensyvesnis.

Net ir regeneratoriai į patalpas gražina mažą drėgmės dalį. Visi rekupai orą sausina, vieni daugiau kiti mažiau. Rotoriniai rekupai GALI gražinti IKI 93% drėgmės. Tai reiškia tik tiek, kad negali gražinti daugiau net tada, kai to labai reikia (lauke -20″C, name nėra žmonių ir niekas negaruoja). Šiaip, pasakymas “gražina drėgmę“ ne visai tinka. Geriau pasakyti: sudrėkina tiekiama iš lauko orą iki ~30% (skaičiuojant prie kambario temperatūros 22″C). Kitaip tariant, tiekiamame ore bus tik 5g. drėgmės (viename m3). Normalus drėgnumas – kai ore yra ne mažiau, kaip 8.2g. drėgmės. Taigi, kad pasiekti normą jums reikės iškvėpuoti po 3.2g. į kiekvieną m3 oro. Jei tiekiama 250m3/h, arba 6000m3/parą – tai iš 10 l vandens vienam m3 atiteks tik pusė to ko reikia – 1.7g. Suprantama, kad dar prisidės kiti drėgmės išsiskyrimai, bet praktika rodo kad to vis vien neužtenka kad pasiekti 60%. Todėl žiema drėgnumas retai viršija 50%, patalpas vėdinant net ir su regeneratoriumi.

Plokšteliniai rekuperatoriai su metaliniu šilumokaičiu paduodamo oro ne drėkina. Prie -5″C (tokia vidutinė žiemos temperatūra Lietuvoje) lauko ore yra viso labo 2g. drėgmės. Iki normalaus drėgnumo jam trūksta 6.2 g. drėgmės. Jei paduodama 250m3/h oro, tai patalpose turi būti išgarinama 1.55 l/val., arba 37 litrai per parą.

Priminsiu, normalus drėgnumas yra – 40% – 60%.

Temperatūrinis NVK vs Entalpija

Taigi drėgmės grąžinimas yra pakankamai svarbus parametras, bet pasirodo, kad ne tik dėl sveiko klimato užtikrinimo. Jis stipriai įtakoja temperatūrinį rekuperatoriaus naudingumo koeficientą. Temperatūrinis efektyvumo koeficientas – tai ne tas pas kas šilumos efektyvumo koeficientas. Kaip žinoma, ore esančia šiluma – tai temperatūra padauginta iš drėgnumo. Naudojant tokį pat energijos kiekį, sauso oro temperatūrą galima pakelti žymiai daugiau nei drėgno. Būtent tai ir naudojama plokšteliniuose rekuperatoriuose.

Klientas džiaugiesi, kad įrenginys pašildo orą beveik iki kambario temperatūros. To tarpu, sausą orą patalpoje reikia prisotinti drėgmės – tam reikia išgarinti tam tikrą kiekį vandens. Suprantama, kad naudojant elektrinį drėkintuvą (ar kitokį virduliuką), sunaudosite nemažai elektros. Tas išlaidas reikėtų pridėti prie vėdinimo, dėl ko labai nukentės realus efektyvumo koeficientas.

Dažniau naudojamas kitas drėkinimo variantas, kuris iš pirmo žvilgsnio nereikalauja papildomų išlaidų – drėgmė purškiamą į orą, plaunamos grindys, naudojami įvairios paskirties indai iš kurių gali garuoti vanduo (akvariumai, gėlių vazonai ir t.t.). Tačiau, stebuklu nebūna: tam kad vanduo taptu garais – reikalinga šilumos energija. Tą energija yra imama iš patalpos oro. Rezultate – oras pasidaro drėgnesnis, bet šaltesnis. Esanti patalpoje šildymo sistema dalį savo energijos eikvoja tam, kad atstatyti kambario oro temperatūrą – lygiai tas pas kaip jeigu iš lauko būtu teikiamas šaltesnis bet drėgnesnis oras.

Gamintojai dažniausia deklaruoja maksimalų temperatūrinį koeficientą. Bet šiluma – tai temperatūros ir drėgnumo sandauga. Todėl norint, įvertinti realius šilumos praradimus reikia skaičiuoti pagal šilumos (entalpijos) grąžinimo koeficientą, o šis priešpriešinių srautų rekupuose retai viršija 65%.

Rekuperatorių “komfovent“ gamintoja “Amalva“ skelbia, kad jei iš patalpos bus ištraukiamas vos 20″C temperatūros ir vos 40% drėgnumo oras, o lauke bus -23″C, tai REGO500 (k=81%), tiekdamas 500m3/h oro sugrąžins 7kW šilumos. Tuo tarpu, priešpriešiniu srautų plokštelinių šilumokaičių gamintojai gauna ~ 4kW naudos, bet rašo: maksimalus temperatūrinis koeficientas = 92%… ir toliau smulkiu šriftu: kai patalpos temperatūra +22″C (ištraukiamas oras 2″C daugiau !); kai oro drėgnumas 60% (20% daugiau) … ir greitis – “normal“ (ne maksimalus).

Tad, norint įvertinti kiek ekonomijos duos rekuperatorius naudokite ne temperatūrinį, o – šilumos efektyvumo koeficientą.

Taip informacijos įtakojančios rekuperatoriaus tipo pasirinkimą yra labai daug. Vargiai visą ją išgirsite iš konkretaus rekuperatoriaus pardavėjo lūpų :). Dėl apsisprendimo, dar galiu pasakyti, kad apie 2014m Komfovent sertifikavo pirmąjį regeneratorių pasyvaus namo institute Vokietijoje, taip kad net ir rotoriniai rekuperatoriai šiai dienai yra sertifikuoti, kaip tinkantys pasyviam namui, kas įrodo tiek jų aukštą temperatūrinį (jau nekalbant apie šiluminį) naudingumo koeficientą, tiek reikalavimą dėl oro srautų nemaišymo.

Kiti svarbūs parametrai

Dar svarbūs parametrai renkantis rekuperatorių yra ekonomiški varikliai, filtrai. Pav. su EC ventiliatoriais galima valdyti oro tiekimo ir oro ištraukimo ventiliatorius atskirai 1% tikslumu. Kai kurie gamintojai tai gamina standartiškai, kai kurie gali pasiūlyti pagal spec užsakymą. Komfovent EC su C4 pulteliu tai tikrai. Dėl EC su C3 pulteliu šiuo metu patvirtinti negaliu. Alasca su EC taip pat gali padaryti užsakant.

Filtrai

Vėdinimui naudojami filtrai, kurie skiriasi savo filtravimo efektyvumu. Žemiausia individualių namų vėdinimo sistemose dažniausiai naudojama filtravimo klasė yra G3, kuri nepraleidžia stambių dulkių ir apsaugo nuo vabzdžių patekimo į vėdinimo ortakius. Norint išvalyti smulkias daleles ar žiedadulkių alergija negaluojantiems žmonėms, rekomenduojama naudoti F6, F7, F8 klasės filtrus.

Vėdinimo sistemos montavimo rekomendacijos

Reikalingo oro kaitos dydžio nustatymas

Organizuojant vėdinimą atsižvelgiant į Pasyvaus Namo instituto rekomendacijas, reikėtų orientuotis į žmogui skaičiuojamą ne mažesnį kaip po 30m³/h oro kiekį (nors Lietuvos standartas beveik visuose atvejuose taiko normą 36m3/h). Bėda tame, kad namas didelis ir žmonės nebūna vienoje vietoje, o vaikšto po visas patalpas, kartais jie visi susirenka vienoje patalpoje, kartais išsiskirsto po patalpas. Kadangi šiai dienai nėra ekonomiškai pagrįstų sprendimų organizuoti oro padavimą į konkrečias patalpas pagal žmonių skaičių, reikėtų orą paduoti į patalpas su atsarga. Taigi, nors pagal žmones skaičiuoti būtų kaip ir teisingiau, bet būtinai reikėtų apskaičiuoti oro kaitą ir atsižvelgiant į patalpų plotą ir naudoti tą kuri nėra mažesnė už minimalią abiem atvejais.

Jei skaičiuoti bendrai, tai pagal Lietuvoje vėdinimo sistemas diegiančius specialistus rekomenduojama pakeisti visą patalpų orą nuo 0.5 iki 1 karto per valandą (toks ir tik toks oro kiekis, labiau orientuojantis į didesnę oro kaitą, jei organizuojamas “taškinis vėdinimas“), pagal PN rekomendacijas šis reikalavimas sumažintas iki 0.3 kartų per valandą (tokia oro kaita galima tik esant oro padavimui gyvenamosiose patalpose ir oro ištraukimui pagalbinėse). Jei skaičiuoti tiksliau, tai jei organizuojamas oro padavimas ir ištraukimas tose pačiose patalpose (kas mano manymu neprotinga), visose, tiek gyvenamose, tiek negyvenamose patalpose, net ir ilgesniuose koridoriuose, reikėtų užtikrinti pastovų oro padavimą ir ištraukimą, skaičiuojant pagal maksimalų galimą tose patalpose žmonių skaičių. Tai tikrai labai dideli bereikalingo oro kiekiai. Organizuojant oro padavimą tik į gyvenamas patalpas, o oro ištraukimą tik iš negyvenamų, labiau užterštų patalpų, reikėtų skaičiuoti tiktai konkrečiose gyvenamosiose patalpose galimą žmonių skaičių ir paduoti į visas gyvenamas patalpas tą oro kiekį. Tad jei skaičiuotume tiekiamo oro kiekį pagal padavimą, tai maždaug skaičiuojant reikėtų sudėti miegamųjų plotą ir padauginti iš 2,5, gautas skaičius rodo kiek oro kub.m. reikia patiekti į miegamuosius, svetainės ir valgomojo (ne virtuvės) plotus padauginti iš 1,8, gautas skaičius rodo kiek oro reikia patiekti į svetainę ir valgomąjį.Sudėjus šiuos tris gautus skaičius gauname kiek iš viso oro reikia patiekti patalpoms. Daugiau tiekti nereikia – koridoriaus plotas nėra skaičiuojamas, nes šviežias oras iš gyvenamų patalpų, prieš patekdamas į išmetimo patalpas praeina pro jį ir esant tokiam vėdinimui, net koridorių nevėdinant tiesiogiai, oras juose išlieka pakankamai šviežias.

Jei oro kiekį skaičiuoti pagal ištraukimą, tai vadovaujantis PN instituto rekomendacijomis, iš virtuvės skaičiuokite maždaug 60m³/h, iš kiekvieno san mazgo – 40m³/h.

Siūlau apsiskaičiuoti visus galimus oro kiekius pagal visus būdus ir vadovautis gautu didžiausiu dydžiu, nesvarbu pagal kurį metodą paskaičiuotą. Rekuperatorių rekomenduojama rinktis maždaug dvigubai galingesnį nei yra vėdinimo poreikis, kad turėtumėt atsargos rezervą, be to nedirbdamas maksimaliom apkrovom, rekuperatorius dirbs patikimiau, tyliau, jo šilumos grąža bus didesnė.

Ortakynas

Kaip kraujotakos sistemoje kraujagyslės išnešioja širdies pumpuojamą kraują, taip vėdinimo sistemoje ortakiai išnešioja rekuperatoriaus pumpuojamą orą. Ortakiai nemažiau svarbūs priverstinio vėdinimo organizavime nei rekuperatorius. Jie net svarbesni, nes orą gali pumpuoti atskiri elektros varikliai.

Norint sumontuoti tinkamus oro srautus, be triukšmo į norimas patalpas tiekiantį ortakyną reikia žinoti tam tikrus parametrus, kuriuos čia ir pabandysim išsiaiškinti.

Pažiūrėkime, iš kokių medžiagų pagaminti ir kokių formų būna ortakynai.

Ortakiai paprastai būna apvalūs arba stačiakampio formos. Stačiakampiai ortakiai, skaičiuojant su sujungimo bei tvirtinimo detalėmis yra vos ne 4 kartus brangesni. O aukščio praktiškai nesusitaupo ne kiek. Jei kalbėti apie gyvenamąjį namą, problematiškose vietose apvalaus ortakio skersmuo retai viršija 160mm. Mano name 160mm diametro ortakiai sumontuoti tiktai katilinėje, o visose likusiose namo patalpose sumontuoti tiktai 125mm ir 100mm vamzdžiai. Ploniausias stačiakampis ortakis yra 100mm, bet sujungimo vietose (kas metrą) išsikiša sujungimo flanšai – po 25mm į kiekvieną pusę. Taigi, stačiakampis užima 150mm, o apvalus – 160mm. Ar apsimoka? Be to, stačiakampiai ortakiai nėra standus. Keičiantis oro srauto spaudimui, skarda išsilanksto tai į vieną tai į kitą pusę su charakteringu garsu (ortakiai ‘groja“).

Plastikiniai gali įsielektrinti, bei pritraukti dulkes. Stačiakampių 60 x 204 mm kaina yra 28.60 + sujungimai + tvirtinimai kas 1.5 m, (ir jo pralaidumas yra 40% mažesnis nei d160mm), o normalus skardinis d160 kainoja truputį virš 10Lt/m

Apvalus skardiniai ortakiai idealiai tinka visais požiūriais: yra standus, mechaniškai atsparus – juos sunku pažeisti statybos metu ir po to (jei norėsite pvz. perdaryti apdailą, arba prakišti papildomą laidą), be to jų niekas nepragrauš. Jei polietilenas bėgant metams gali sukietėti ir pradėti trūkinėti, tai cinkuota skarda normaliomis sąlygomis išliks sveika per “amžius“, nors, jei ketinate naudoti ortakį itin drėgnuose sąlygose, geriau rinktis plastikinius vamzdžius.

Be kietų apvalių būna ir lanksčių ortakių, kurie paprastai yra gofruoti. Jų praktiškai niekada nepavyksta ištempti iki galo, tad susidariusios raukšlės gali siekti 20 mm. Žiauriai nelygus vidinis paviršius sudaro milžinišką pasipriešinimą ir tokiu ortakių pralaidumas yra per pus mažesnis negu skardinių ortakių – tai jei kalbame apie tiesius ruožus, jau nekalbant apie posūkius, sujungimo vietas ir t.t., kur yra labai svarbus ne tik vidinių paviršių lygumas, bet ir – teisingos alkūnės formos išlaikymas bei lenkimo radiuso proporcijos. Lankstūs būna ir specialus izoliuoti ortakiai, kurių pagalba nuslopinamas triukšmas difuzorių bei grotelių pajungimo vietose. Tačiau, reikia atidžiai žiūrėti kokius ortakius renkatės. Lanksčių ortakių pagrinde reikėtų vengti, tieskit tik tiek, kiek minimaliai reikia, bet be jų neišsiversite galutiniuose taškuose pajungiant difuzorius. Jie ženkliai supaprastina ir palengvina šį galutinių taškų montavimą.

Lanksčių plastikinių ortakių privalumas butu tas, kad juos patogu naudoti ten, kur visiškai nėra vietos normaliems ortakiams pravesti. Juos patogu montuoti betone. Blogai, kad nėra šių ortakių didesnių diametrų todėl iki difuzoriaus (grotelių) gali tekti kloti du lygiagrečius ortakius ir veliau juos jungti į bendras dėžutes. Tos dežutės šiaip nemažai kainuoja. Galima ir patiems bandyti gamintis kokius tai spec perėjimus į standartinius difuzorius arba pirkti iš jų brangias perėjimo dėžes su difuzoriais ar grotelėmis.

“Tenko“ Gamintojo puslapyje teigiama, kad “Tokių sistemų montavimas labai paprastas, nereikia naudoti tokių fasoninių dalių kaip alkūnės, pereigos, trišakiai, balninės atšakos.“ bet specialistų nuomone, cinkuotos skardos ortakius, taip pat labai lengva montuoti, o jei jau lubų aukščio trūksta tai vedžiokit perimetru ir aptaisykit gipsu arba iš gretimų kambarių per sieną kirskitės ir groteles ar difuzorius sienoj statykit. Jei ortakis yra 63mm skersmens, tai jau prie 36 m3/h (norma vienam žmogui) – pasipriešinimas sudaro 3 Pa/m. Klausimą apie triukšmą geriau praleisim. Per lygų d100mm ortakį be triukšmo (<35dB) galima praleisti 110 m3/h. Pasipriešinimas ortakyje tuomet sudaro 0.65Pa/m.

Buvau kažkur radęs, kad rekomenduojama, jog oro greitis skardiniuose ortakiuose neviršytų D 100mm – 2,1m/s, D 125mm – 2.5m/s, D 160 mm – 2.9m/s, D 200mm – 3.4m/s oro judėjimo greičio dydžio, o tai reiškia, kad šiais ortakiais galima tiekti ne daugiau, kaip D 100 mm – 118,75m3, D 125mm – 220,89m3, D160- 419,80m3, D200- 769,04m3 oro per valandą. Vis tik atkreipčiau dėmesį, kad tai rekomenduojamas maksimalus oro srautas, siekiant neviršyti 35dB triukšmo lygio. Mano namui projektuotam ortakynui buvo keliamas reikalavimas neviršyti.

Dar norėčiau užsiminti apie difuzorius. Kai sau įsirenginėjau vėdinimo sistemą, idividualių namų įrengimui pagrinde buvo naudojami ofisuose montuojami difuzoriai. Sakykit ką norit, bet mano supratimu, namai neturi atrodyti, kaip ofisai. Tad mane nudžiugino pamatytas gražesnis difuzorių vaizdas interneto platybėse:

Negaliu nieko pasakyti apie jų kokybę, gyvai neteko čiupinėti, tad rekomenduoti negaliu, o ir nuoroda dalinuosi, tik dėl man patikusios idėjos. Tikėkimės, kad artimiausiu laiku įdomesnių sprendimų sutiksim ir daugiau.

Toliau pakalbėkim apie ortakių montavimą.

Jei yra galimybe, visada rekomenduotina ortakius vedžioti apšildomose patalpose, dėl šiluminių nuostolių ir dėl kondensato susidarymo išvengimo.

Iš rekuperatoriaus išeinantis į patalpas paduodamo oro ortakis ir į rekuperatorių įeinantis ortakis bus parinkti stambiausi, vėliau jie atsišakos ir siaurės.

Kuo ortakis bus storesnis, tuo pačiu laiko tarpu pro jį praeis daugiau kubų oro tuo pačiu greičiu, arba ta pati kubatūra praeidinės mažesniu greičiu. Didesnis oro greitis ortakyje labiau reaguoja į visokius ortakio nelygumus ir pradeda triukšmauti. Kuo oro greitis didesnis, tuo pasipriešinimas didesnis ir gaunamas didesnis triukšmas. Taigi, su didesniais ortakiais mes galėsim pasiekti mažesnio pasipriešinimo ir triukšmo parametrus, bet didesnio diametro ortakius sudėtingiau paslėpti interjere, be to jie brangesni. Optimaliausia parinkti idealiai Jūsu poreikius tenkinantį dydį. Be to, ortakių triukšmingumas pagrindinėje magistralėje gali būti šiek tiek didesnis nei atšakose, kuriomis oras paduodamas į patalpas.

Čia pavyzdys, kaip vienas žmogus apskaičiavo savo ortakyną “Kaip atskaitos tašką paėmiau, kad patalpų oro kaita bus 1h-1 (vienas kartas per valandą). Remdamasis tuo susiprojektavau ortakyną. Projektavau taip, kad oro greitis atšakose neviršytų 2.5m/s, magistralėse 3m/s. Pagal tai parinkti diametrai. Kol kas nepaskaičiavau (laiko stoka), koks gavosi delta P ilgiausioje/daugiausia fitingų turinčioje atšakoje. Gausiu tarkim 150Pa. Skirtingų gamintojų, skirtingos rekuperatorių slėgio/kubų kreivės. Pas vieną rekupas 700 kubų duoda prie 100Pa, pas kitą prie 200Pa.“ Nors vėdinimo specialistas pakomentavo, kad “tai pavyzdys, kaip daryti nereikia“ :).

Žemės šilumokaitis

Jei ateisit į bet kurią vėdinimo įrangą montuojančią įmonę, perskaitę aukščiau išdėstytą info, manau nesunkiai suprasite, ką Jums pasiūlys pirmoje eilėje ;).

Pabandykim pasiūlymo variantą pamodeliuoti kartu. Pradėkime nuo rekuperatoriaus įrenginio. Savaime suprantama, kad bus pasiūlytas rotorinis rekuperatorius-regeneratorius. Toks įrenginys veiks ženkliai patikimiau, nebijos žiemos šalčių, neužšals, neperšals ir nepūs šalto oro, jam nereikės tiekiamo oro pašildymo, tad klientai tikrai negadins nervų dėl nelauktai didelių eksploatacijos kaštų bei visų kitų plokštelinių rekuperatorių problemų.

Jei jau parinktas regeneratorius, savaime suprantama, kad montuotojai ir toliau sieks maksimaliai išvengti bet kokių kitų galimų problemų, todėl, siekdami likviduoti bet kokią mažiausią galimybę sulaukti klientų priekaištų, kad tie miegamajame užuodė tualete surūkytą cigaretę ar virtuvėje gaminamo stiprų kvapą turinčio maisto kvapą, jie pasiūlys “taškinę ventiliacijos sistemą“ su atskirais ventiliacijos kanalais išmesti papildomai oro srautams tiesiai į lauką iš tualeto, vonios, virtuvės gartraukio.

Nu ką, iš tikrųjų labai patikima sistema, klientas greičiausiai nesiskųs, kad ji dirba ne taip, kaip jis tikėjosi, bet  forumuose pilna skundų, kad į kambarį traukią per gartraukį, kai įjungtas vonios ventiliatorius, ar atvirkščiai. Aišku, jei langai nėra itin sandarus, tas efektas mažesnis, tačiau retai kas pastebi, kad dirbant gartraukiui padidėja skersvėjis prie lango, be to…. Pirmiausiai su maždaug dvigubai ir daugiau didesniais (dėl “taškinio“ ventiliacijos organizavimo) oro srautais vargiai pasieksite PN keliamus reikalavimus. Gerai bent, kad regeneratorius neleis didesniems oro srautams per daug išdžiovinti patalpas, tokiomis sąlygomis dirbantis plokštelinis rekuperatorius tikrai labai stipriai išsausintų patalpų orą.

Tiems kas žiūri į rekuperacinę sistemą, kaip į priemonę pasiekti PN reikalavimus, pirmiausiai reikės pasirinkti vėdinimo sistemos montavimą orą paduodant gyvenamose patalpose, ir ištraukiant iš užterštų. Tai leidžia užtikrinti ženkliai mažesnį oro srautą, patalpos mažiau džiovinamos ir jose galima statyti maksimaliai leidžiantį sutaupyti, plokštelinį priešpriešinių srautų rekuperatorių. Aišku, niekas nedraudžia statyti ir regeneratoriaus, bet su juo bus įmanoma išsaugoti mažiau, tik maždaug iki 80% šilumos ir nebūsit 100% apsaugoti dėl kvapų maišymosi, taip pat, nežinau kaip su tuo drėgmės išsaugojimu, kai jis jau kaip ir nereikalingas. Dėl minimalių galimų palaikyti oro srautų, oras nebus per daug sausas ir atpuola poreikis rinktis rekuperatorių su drėgmės išsaugojimu, tame tarpe ir celiulioziniu šilumokaičiu. Žiūrim toliau. Tokioje sistemoje išlieka rekuperatoriaus užšalimo pavojus. Visos šiai dienai į rekuperatorius montuojamos apsaugos nuo užšalimo priemonės labai stipriai mažina rekuperatoriaus šilumos grąžinimo koeficientą, krentant lauko temperatūrai pritekančio oro sušildymą palaipsniui perduodant namo šildymo sistemai. Taigi, su standartinėmis priešužšaliminėmis priemonėmis vargiai pasieksite PN reikalavimus. Apsauga nuo užšalimo reikia pasirūpinti atskirai.

Šiai dienai dažniausiai naudojama pasyvi (nereikalaujanti energijos tiekiamo oro sušildymui) priemonė priešužšaliminiai rekuperatoriaus apsaugai yra žemės šilumokaitis (toliau -ŽŠ). Jis žemės geoterminės šilumos pagalba sušildo paduodamą į rekuperatorių orą, rekuperatorius dirba optimaliausiu režimu ir maksimaliai taupoma šiluma. Tačiau kelis kartus padidėja sistemos pasipriešinimas ir ventiliatorių suvartojama elektros energija.  Be to, reikia įvertinti nemažus įrengimo kaštus.

Prieš apsisprendžiant kokį rekuperatorių pasirinkti ir ar Jums reikalingas ŽŠ siūlau susipažinti su šiais skaičiavimais:

Sakykim lauke -20C patalpų viduje +20C temperatūra.

1. Variantas – rotorinis rekuperatorius, kuris gali dirbti ir prie žemų temperatūrų, todėl jam nereikia apsaugos nuo užšalimo, kas ŽŠ įrengimą daro ekonomiškai nepagrįstu sprendimu. Beje, šis rekuperatorius gražina drėgmę į patalpų vidų, tad atkreipus dėmesį į skaičiavimus su tokio pat NVK rekuperatorių su ŽŠ ir entalpiniu šilumokaičiu, pamatai, kad tas ŽŠ iš esmės nelabai ką ir duoda. Taigi, skaičiavimai.

Prie rotorinio rekuperatoriaus 84% į patalpas bus tiekiamas 13,6C temperatūros oras. Pakankamai šaltas ir mano atveju iškart pasijuto patalpų atvėsimas. Dabar naudoju elektrinį teną, kad pašildytų tiekiamą orą iki šiuo metu esančios patalpų temperatūros. kadangi namą ar taip ar taip šildau elektra, nematau tame didelės problemos. Tiesa namą stengiuosi šildyti tik naktimis, o rekupu paduodamą orą galima šildyti tiktai nuolat.

2. Variantas, rekuperatorius su plokšteliniu priešpriešinių srautų šilumokaičiu ir elektrinio teno apsauga nuo užšalimo.

kadangi elektrinis tenas pašildys orą iki 3 varianto ŽŠ ruošiamo oro temperatūros šiame variante paduodama temperatūra į patalpų vidų bus ta pati, kaip ir 3 variante. Vis tik, pirmuoju atveju konkrečiai man reikėtų tiekiamo oro temperatūrą elektros pagalba pakelti tiktai 6,4C, šiuo atveju, tiekiamą orą reikės elektra pašildyti 20C mažiausiai. Plius iš mano pašildymui sunaudotos energijos bus prarandama tiktai 16% išmetant pašildytą orą lauk, o šiuo atveju visa šiluma be jokios papildomos naudos bus išmetama lauk. Manau neverta gilintis į skaičiavimus, kiek tokių dienų būna, o siūlau prisiminti medeinos namo monitoringo  istoriją, kur akivaizdžiai matėsi, kad daugiau niekam, išskyrus rekuperatoriaus apsaugą, naudos neduodantis oro šildymas kainavo daugiau, nei viso namo šildymas. Nieko keisto, kad monitoringas sustabdytas :).

3. Variantas ŽŠ su plokšteliniu priešpriešinių srautų rekuperatoriumi.

Sakykim ŽŠ užtikrins paduodamo oro temperatūrą 0C, rekuperatoriaus NVK 95%, tai po tokio tandemo į patalpas bus tiekiamas 19C temperatūros oras, oro pašildymui nesunaudojus papildomai nė trupučio energijos.

4. Su Paul Novus F 300 84% atveju šiame tandeme bus tiekiama 16,8C temperatūra. Taip, kad drėgmės grąžinimas stipriai mažina grąžinamo oro temperatūrą.

Taigi, 1 ir 4 variantuose abiejų rekuperatorių skaičiuotas NVK lygiai toks pats, tad matom, kad turint 84% temperatūrinio NVK rekuperatorių iš ŽŠ papildomai gausim tik 2,2C laipsnius. Realiai rekuperatorių temperatūrinis NVK bus žemesnis, tad ir nauda iš ŽŠ bus dar mažesnė. Aš darau išvadą, kad ŽŠ apsimoka tik vienu atveju, kai už jo naudojamas plokštelinis priešpriešinių srautų rekuperatorius be drėgmės gražinimo. Visais kitais atvejais neverta investuoti į jį, bet be ŽŠ celiulioziniams reikia apsaugos nuo užšalimo, kuri žiemą labai pabrangina eksploataciją, tad celiuliozinio rekuperatoriaus aš iš vis nerekomenduoju. Namui Lietuvoje rekomenduoju tiktai arba rotorinį rekuperatorių, arba plokštelinį priešpriešinių srautų rekuperatorių be drėgmės gražinimo tandeme su ŽŠ.

Pastebėjimai eksploatuojant namą.

Nors priverstinę vėdinimo sistemą žadėjau įsirengti gerokai anksčiau, to iškart nepadariau ir beveik metus name pragyvenau jį vėdindamas natūraliai. Kadangi namas pakankamai šiltas ir sandarus, labai jautėsi šiluminės energijos praradimas namą vėdinant, todėl vėdinama buvo per mažai ir ant namo langų šaltesniu laikotarpiu pastoviai laikėsi kondensatas, net pelėsis ant lango rėmo atsirado (nuo rėmo dar plėvelė nebuvo nulupta, tad pelėsis, kartu su plėvele, vėliau buvo pašalintas labai lengvai). Tuo metu, kol nevėdindavai, temperatūra name beveik visai nesikeisdavo, ir kokiu laipsniu-dviem nukrisdavo per ~10min vėdinimo laikotarpį (vėdinama būdavo atidarant langus ir duris pirmame ir antrame aukšte ir oro kaita buvo labai intensyvi, nes šaltas oras patekęs į namą iškart greitai šilo ir kilo aukštyn, bei namą paliko per atvirus antro aukšto langus, o jo trūkumas būdavo greitai papildomas per atviras pirmo aukšto duris). Taip, kad akivaizdžiai jautėsi jog didesnė šildymo galingumo dalis eina kompensuoti vėdinimo metu patirtus šilumos nuostolius, o ne nuostolius per namo atitvaras ir langus. Toks stiprus šilumos praradimas vėdinant “darė spaudimą“ vėdinti tik dėl oro gaivumo, o ne dėl drėgmės pašalinimo. Drėgmę pastoviai surinkinėjo drėgmės surinkėjas, surinkdamas apie 6l per dieną (nakčiai būdavo išjungiamas), bet jos vis tiek buvo per daug.

Reikalai kardinaliai pasikeitė įsirengus rekuperacinę vėdinimo sistemą. Su ja, ne tik oras patapo juntamai gaivesnis, bet ir neliko drėgmės ant langų. Drėgmės surinkėjas buvo išjungtas ir padėtas sandėliuoti. Taigi, jei nenorėsite šildyti pagrinde tik keičiamą orą, (kas yra pakankamai brangu namą šildant elektros pagalba), turėsite įsirengti rekuperacinę vėdinimo sistemą.

Vis tik, turiu pripažinti, kad namo vėsimas yra juntamai intensyvesnis su veikiančiu rekuperatorium, nei kai ventiliacijos iš vis nėra. Tikrai labai stipriai  jaučiasi, tad vis tik aukštas šilumos gražinimo procentas rekuperatoriuje yra labai svarbus.  Jei namą planuojate šildyti elektros pagalba, tikrai rekomenduočiau atkreipti dėmesį į plokštelinio rekuperatoriaus ir žemės šilumokaičio tandemą. Organizuojant vėdinimą pagal PN rekomendacijas, kai oras paduodamas tik gyvenamosiose zonose, o ištraukiamas tik nešvariose, gaivaus oro pojūčiui užtenka minimalių oro srautų, kurių vos vos pakanka susikaupusiam drėgmės perviršiui pašalinti, tad apie drėgmės atgavimą manau net neverta kalbėti.

Taip pat turiu pripažinti, jog mano šie pastebėjimai iš praktikos yra, kai dar ne visa drėgmė pasišalino iš namo konstrukcijų, tad gali būti, kad su drėgmės perviršiu name nėra tokia tragiška situacija, nors pasižiūrėjus į aukščiau pateiktą lentelę su drėgmės išskyrimu name, tai realiai gaunasi labai dideli skaičiai. Užtenka dviem žmonėms išsimaudyti duše po ~10 min ir ~litras drėgmės jau išsiskyręs, du žmonės per ~12 val irgi išskiria apie 2,5l vien tik kvėpuojant ir su prakaitu, o kur dar maisto gaminimas ir kiti drėgmės šaltiniai.

Įdomūs rekuperatorių modeliai

Rekuperatorius su įmontuotu šilumos siurbliu.

Dar kai pradėjau domėtis rekuperacine vėdinimo sistema, jau tada susidūriau su rekuperatoriais su juose įmontuotais šilumos siurbliais. Įsigilinęs į juos supratau, kad šio tipo modeliuose paprastai montuojamas prastas ~50%-60% NVK šilumokaitis ir didesnė šilumogrąžos darbo dalis patikima šilumos siurbliui. Man toks sprendimas pasirodė prastu, nes šilumokaitis sugrąžina šiluma su COP apie 16-20, o ŠS su COP retai siekiančiu 4. Taigi, tokius sprendimus aš nurašiau, kaip efektyvumo atžvilgiu nepagrįstus. Vis tik 2016 metų Resto parodoje teko užtikti Komfovent Domekt serijos RHP modelio variantą. Šiuo atveju rasim ir efektyvų rotorinį šilumokaitį ir greta sumontuotą šilumos siurblį. Buvo pristatinėjami du modeliai su galingesniu ir mažiau galingu šilumos siurbliu. Mažiau galingas šilumos siurblys dirba maksimaliais COP apie 4, galingesnio COP jau žemesnis, sukasi apie 3, nes jam po šilumokaičio neužtenka išmetamos šilumos pasiekti aukštesniam NVK, bet vis tik man šis modelis pasirodė labiau vykęs, nes pirmasis, nors dašildys tiekiamą orą su aukštesniu NVK, bet daugiau jokios naudos iš to neturėsim, tad gana brangi investicija į oro dašildymą gaunasi, kuri praktiškai neatsipirks niekad gyvenime, jau geriau ŽŠ ir plokštelinis rekuperatorius. Antrasis užkliuvo tuo, jog nusipirkus tokį rekuperatorių, praktiškai jau nusipirkai ir šildymo sistemą visam A+ ar A++ namui.

Papildomai tiktai reikėtų įsirengti elektrinį šildymą sanitariniuose mazguose ir išspręsti karšto vandens ruošimo problemą. Aš šiuo atveju, karštam vandeniui ruošti patikėčiau saulės kolektorius. Nesidomėjau kainomis, bet standartiškai Komfovento produkcijai jos būna gana aukštos ir reikėtų gerai paskaičiuoti tokio įrenginio įsigijimo prasmingumą, bet žiūrint iš techninės pusės, tai visai vykęs sprendimas.

Komfovent Domekt 400VE

Tai būtent tas rekuperatoriaus modelis kurį nusipirkau aš. Apie jį sužinojau iš Raituzo ir kai labiau į jį pasigilinau jis man patiko labiau, nei kiti mažesnio našumo rekuperatoriai tarp kurių rinkausi sau tinkamą – Komfovent 200VE, Komfovent 250PE Alasca Eco 200V, Renovent  Excellent 300.

Vat šis variantas buvo rimčiausias kandidatas, bet vat, vos keli metai tepraėjo, o Alasca rekuperatorių jau nebegamina

Nors ankščiau svarsčiau apie ŽŠ su plokšteliniu rekuperatoriumi tandemą, bet galiausiai nusprendžiau, kad papildomos investicijos į ŽŠ, mano atveju, kai namo šildymui vis tiek naudosiu šilumos siurblį, niekada neatsipirks. Šis tandemas labiau tiktų, jei būčiau pataupęs brangiai šildymo sistemai. Tad galiausiai rinkausi tarp rotorinių rekuperatorių, kurie gali efektyviai gražinti šilumą be pagalbinės įrangos esant dideliems šalčiams.

Šis rekuperatorius man pirmiausiai patiko mažesniu elektros variklių galingumu, kurių pagalba užtikrinamas panašus oro srautas, kaip ir mano ankščiau žiūrėtų mažesnio galingumo modelių, nors pas pastaruosius sumontuoti didesnio galingumo varikliai. 250PE variklių galia 2×105 t.y. 210W, o našumas 200 m³/h, 400VE variklių galia 2×70 t.y. 140W, o našumas 300 m³/h, tai reiškia, kad prie mažesnio maksimalaus variklių galingumo užtikrinama didesnė oro kaita. Tai kaip suprantu pasiekta, dėl optimalesnės antrojo varianto “architektūros“, visgi palubiniai modeliai, dėl matmenų apribojimų neišspaudžia tokių pat gerų savybių, kaip kad vertikalieji. Šio rekuperatoriaus COP bus didesnis (bus rekuperuota daugiau šilumos sunaudojus mažiau elektros energijos), eksploatacinės išlaidos mažesnės.

Antras dalykas, kuris man užkliuvo, buvo senesniuose reklaminiuose Domekt 400VE bukletuose nubraižyta šio rekuperatoriaus rotoriaus efektyvumo kreivė. Ji rodė, kad prie mažiausių oro srautų šis šilumokaitis gali pasiekti 90% viršijantį šilumogrąžos koeficientą. Toks šilumogrąžos koeficientas labai geras net plokšteliniams priešpriešinių srautų rekuperatoriams. Abejonių kėlė panašaus modelio sertifikuoto pasyvaus namo institute nubraižyta kreivė, nes iš esmės tai vos ne tas pats modelis su minimaliomis modifikacijomis. Tarp kitko, naujas bukletas patvirtina mano tuometines abejones, bet net ir pagal jį 87% temperatūrinio NVK siekiantis šilumogrąžos procentas yra pakankamai aukštas.

Senesnis bukletas. Deklaruotas NVK 90%. Atkreipkit dėmesį į šilumokaičio kreivę

Naujesnis bukletas. Deklaruotas NVK 87%. Atkreipkit dėmesį į šilumokaičio kreivę

Taigi, nusprendžiau paišlaidauti didesnio galingumo rekuperatoriui, nei buvau nusižiūrėjęs ankščiau, tikėdamasis susigrąžinti išleistą pinigų sumą vėliau jį eksploatuojant.

Komfovent Domekt 400VE programavimas

Nors įrenginį jau eksploatuoju virš dviejų metų, bet vis dar kyla klausimų su jo geriausios valdymo programos sudarymu įvairiems metų laikams, tad pabandysiu čia sukelti įvairias mintis apie šį reikalą.

Programoje nustačius žiemos režimą, rekuperatorius tiekia ne žemesnės temperatūros orą nei nustatytas, kiek trūksta dašildydamas su įmontuotu elektriniu tenu. Jei lauke atšyla ir paduodamas šiltesnis oras nei užduotas, tuomet stabdomas rotorius ir ByPass režimo pagalba šildomi namai su šiltesniu oru, nei užduota.

Jei nustačius žiemos režimą norima sumažinti elektrinio teno įsijunginėjimą ir taip taupyti rekuperatoriaus sunaudojamą elektros energiją,reikia nustatyti, kad rekuperatorius tiektų 3C – 4C laipsniais žemesnės temperatūros orą nei name palaikoma temperatūra. Pavyzdžiui namie palaikot ~22C laipsnių temperatūrą, tai nusistatykit rekuperatorių žiemos režimui ir užduokite palaikyti ~17C-18C temperatūrą. Tuomet rekuperatoriaus tenas įsijunginės retai, šildys nedaug, bet ir oras bus tiekiamas pakankamai komfortabilios temperatūros.

Vis tik per daug mažinti užduodamos temperatūros, pav. iki +12C neverta, nes jei rekuperatorius pradeda tiekti aukštesnės temperatūros orą nei užduotas, bus stabdomas rotorius ir įjungiamas ByPass režimas, tam, kad šilumograža nemažintų šilumos pritekėjimo iš lauko, bet realiai lauke ženkliai žemesnė temperatūra, tad tuo momentu pliūpsteli šalto oro dozė, kuri numuša tiekiamo oro temperatūrą, ko pasekoje įsijungia tenas bei pradeda suktis rotorius ir taip “šokinėja“ dozėmis ledinis ir šiltesnis oras padavime.

“Domekt“ serijos rekuperatoriai komplektuojami su  “C4 plus“ valdikliu. C4 valdiklis išjungs rekuperatorių, jei tiekiamo oro temperatūra nukris žemiau minimalios +5C ar pakils aukščiau maksimalios leistinos +45C laipsnių temperatūros su 10 min uždelsimu. Čia nėra prisirišimo prie užduotos temperatūros, kaip kad šiek tiek protingesniame “Kompakt“ serijos rekuperatoriuje, kuriame rekuperatorius stabdomas viršijus 10C setpoint’ą.

Ir dabar įdomiausia dalis, apie kurią Komfovent eksploatacijos instrukcijoje neparašyta. Kada stabdomas rotorius. Nustačius žiemos režimą, kai tiekiamas aukštesnės temperatūros oras nei užduotas, valdiklis supranta, kad lauke šilčiau ir reikia stabdyti rotorių, kad įleisti daugiau šilumos nemažinant jos šilumogrąžos pagalba. Logiška būtų manyti, jog perjungus į vasaros režimą situacija turėtų keistis, nes vasaros metu aktualus yra patalpų vėsinimas, bet ne. Net ir vasaros režime rotorius yra stabdomas, jei tiekiamo oro temperatūra yra aukštesnė už nustatytą. Čia tai iš tikrųjų didelis absurdas, nes jei nustatėt nepakankamai aukštą temperatūrą, tai lauke sušilus, greitai pradedamas tiekti aukštesnės temperatūros oras, nei užduotas, ir sustabdžius rotorių patalpos labai greitai prikaitinamos, vietoje to, kad būtų saugoma vėsa patalpų viduje. Jau antra vasara, kai dėl labai greito mano namo perkaitimo kaltas būtent toks kvailas šio rekuperatoriaus valdiklio režimas.

Dėl tikslesnių rekuperatoriaus valdymo niuansų užklausiau Komfovent specialistų, kokiomis aplinkybėm esant yra stabdomas rotorius ir ar vasarą veikia temperatūros korekcija. Deja, bet jų atsakymas nebuvo labai teisingas, matosi painiojasi tarp daugybės modelių valdymo ypatumų, nors gali būti, kad ir patys nežino visų valdymo niuansų. Vis tik jų atsakymas užvedė ant kelio, kaip pasitikrinti rekuperatoriaus darbą. Pasirodo, pasikeitus režimams, gali tekti palaukti kelias minutes, kol suveiks automatika, tad pasiėmęs laikrodį testavau įvairius rekuperatoriaus darbo režimus.

Taigi, mano rekuperatoriaus rotorius būdavo stabdomas praėjus 3 minutėms, kai būdavo paduodamas nors 0.2C laipsniais  aukštesnės temperatūros oras nei nustatyta, o paleidžiamas tuojau pat, kai oro temperatūra krisdavo žemiau, nei nustatyta vos 0.2C laipsniais.

Temperatūros korekcija dirba ir vasaros režime, tad bent čia Komfovento darbuotojai buvo teisūs.

Kad užsimiršus kitais metais vėl namas nebūtų perkaitinamas čia užsirašau visus programavimo algoritmus :).

Taigi vasaros režimas:

Pirmiausiai įjungiam temperatūros korekciją, statom maksimalų temperatūros korekcijos laipsnį 9C ir nurodom, kad temperatūra 9C laipsniais būtų didinama nuo 8:00 iki 21:00. Šiuo metu turėtų būti užduota 18C laipsnių temperatūra, kad su temperatūros korekcija būtų ~27C laipsniai, kad nebūtų pasiekta ši tiekiamo oro temperatūra ir nebūtų sustabdžius rotorių prišildytos patalpos. 27C yra minimumas, nes per karščius pasitaiko, kad paduodama temperatūra užkyla iki 26C su trupučiu ir jei užduota temperatūra (su įsijungusia temperatūros korekcija +9C) bus žemesnė, tai bus sustabdytas rotorius ir neišjungtas visą likusią dieną kol temperatūra lauke neatvės! Namo perkaitinimas garantuotas. Tiesa, siūlau sekti paduodamas temperatūras, nes patalpoms įšilus, gali paduodamo oro temperatūra pakilti ir virš 27C laipsnių, nors man šią vasarą dar to nebuvo, bet dar tik vasaros pradžia.

Atėjus 21:00 val.  išsijungs temperatūros korekcijos režimas, tiekiamas bus aukštesnės nei 18C temperatūros oras, tad rotorius bus stabdomas ir namas vėsinamas jau atvėsusiu lauko oru iki lauko oras atvės labiau, tuomet stabdydamas ir vėl paleisdamas rotorių rekuperatorius palaikys užduotą temperatūrą.

Norint atvėsinti patalpas labiau, tikslinga būtų pamažinti paduodamo oro temperatūrą dar labiau, bet tuomet tai reikia daryti arba rankomis, kiekvieną rytą ir vakarą, kad dienos metu patalpos nebūtų perkaitinamos, arba dienos metu iš vis išjunginėti rekuperatorių.

Vis tik, po metų eksploatacijos, nusprendžiau, kad temperatūros korekciją nustatinėti +9 laipsniais neteisinga, nes jai nakties metu išsijungus, į patalpas bus tiekiamas ne mažesnės nei 15C temperatūros oras ir apie patalpų vėsinimą nakties metu galima pamiršti. Jei temperatūros korekciją nustatysim -9C temperatūrai, laikus paliekant tuos pačius tik atvirkščiai, temperatūros korekciją įjungiant nakčiai, o temperatūrą nustatę ne 18C, bet 27C mes gausim absoliučiai tą patį rezultatą, kokį ir su aukščiau nurodytuoju nustatymu, bet, jei patalpos labai užkaitusios ir jas reikia atvėsinti, užduotąją temperatūrą labai nesunkiai pakeitę į 15C, mes leidžiam rekuperatoriui tiekti iki 6C temperatūros orą iš lauk be pašildymo. Žinoma, ryte jau reikėtų rankomis atstatyti numatytąją temperatūrą iki 27C laipsnių, bet tai gerokai lengviau, nei kaitalioti korekcijos temperatūrą iš +9C į -9C ir darbo režimo laiką kiekvieną vakarą ir rytą :).

Vėsinti patalpas sumažinant paduodamo oro temperatūrą iki 6C laipsnių (15C-9C) gal ir nereikėtų, nes nors ir mažai tikėtina, bet yra rizika kad paduodamo srauto temperatūra nukris iki +5C ir suveikus rekuperatoriaus apsaugai bus išjungiamas pats rekuperatorius :).

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad įsijungus temperatūros korekcijai užduota temperatūra ekrane nesikeičia. Nepergyvenkit, rekuperatorius dirba su pakoreguota temperatūra.

Ventiliatorių greičių programavimas:

0:00-8:00 – 2-3 rekuperatoriaus vėdinimo greitis, kad sustabdžius rotorių būtų vėsinamos patalpos.

8:00-21:00 – 1 rekuperatoriaus greitis, kad vėdinimas būtų kaip galima mažiau intensyvus ir namas per vėdinimą gautų mažiau šilumos. Raituzas siūlo iš vis rekuperatorių dienos metu išjungti. Tuomet rekuperatoriuje galima nustatyti žemesnę nei 18C laipsnių temperatūrą, net iki +6C (15C-9C).

21:00-23:59 – 2-3 rekuperatoriaus vėdinimo greitis, kad sustabdžius rotorių būtų vėsinamos patalpos.

Žiemos režimas:

statom 3C-4C laipsniais žemesnę temperatūrą nei palaikoma patalpų viduje ir statom arba nuolatinį 1 rekuperatoriaus greitį, maksimaliai taupant šilumą (esant vėsesniam orui gaivumas jaučiasi ir esant mažesniam vėdinimo intensyvumui), arba nustatom programą panašiai, kaip vasarą, tik rišamės ne prie lauko temperatūros svyravimo laiko, o išvykimo iš namų ir grįžimo namo.

Eksploatuojant rotorinį rekuperatorių žiemą su 20%-20% arba 30%-30%  nustatymais susidūriau su dar viena problema – labai rasojo mano langų apačia, kuri pas “šilčiausius“ plastikinius langus buvo ~+8C vidinėje patalpų pusėje (štai ką reiškia metalinė armuotė, kurios pasak Rehau reklamą, Geneo langams nereikia). Drėgmė patalpų viduje laikėsi normos ribose, siekė 56%. Problemos sprendimui truputį 1. padidinau rekuperatoriaus našumą ir 2. disbalansavau sistemą nustatydamas 30% padavimą ir 40% ištraukimą. Kondensato rinkimosi problema išspręsta. Manau, kad labiausiai tai įtakojo disbalansas.

Literatūros sąrašas:

1. Patalpų ir pastatų vėdinimas, Vikipedija
2. Deguonies ir CO2 koncentracija ore
3. Drėgmė
4. Įvairių rekuperatorių rūšių aprašymas “Oro centras“
5. SM Vilienės postas
6. Patalpų mikroklimatas
7. Vėdinimo sistemos
8. Rekuperatorių elektros sąnaudos
9. Super mamų forumas vėdinimo tematika “Vėdinimas, pasiūlykite geriausią variantą“
10. Super mamų forumas vėdinimo tematika “Vėdinimas šiuolaikiniame name, Diskusijos pastato vėdinimo tema“