Geoterminis vėsinimas

Kai įsirenginėjau savo namo šildymo sistemą, apie geoterminį vėsinimą nieko nebuvau girdėjęs. Apie jį sužinojau iš Mindaugo Malinausko feisbuke turinčio A+ kanalą. Taigi, mano geoterminio šildymo sistema nebuvo pritaikyta geoterminiam vėsinimui. Vis tik, išgirstas būdas vėsintis mane sudomino. Bandžiau surasti internete tokio vėsinimo realizavimo schemų, deja nesu geras informacijos internete ieškotojas ir nieko panašaus surasti nepavyko, tad pradėjau pats mąstyti, kaip galima būtų savąją, jau įdiegtą geoterminio šildymo sistemą išmokyti ne tik šildyti, bet ir vėsinti.

Pagrindinė problema su kuria susidūriau, tai buvo vienas cirkuliacinis siurblys vidinėje , šildymo pusėje skirtas ir boilerio šildymui ir namo šildymui. Perjungimui pas mane sumontuotas trieigis vožtuvas, pasukantis srautą arba karšto vandens ruošimui, arba namo šildymui. Nors ir kaip galvojau, niekaip nesugavojau būdo, kaip su tokia schema galima būtų organizuoti namo vėsinimą, ir tuo pačiu ruošti karštą vandenį.

Vienintelis sugalvotas būdas, buvo antro cirkuliacinio siurblio pastatymas, taip, kad namo šildymui/vėsinimui būtų naudojamas vienas cirkuliacinis siurblys, o karšto vandens ruošimui kitas. Įvertrinau antro cirkuliacinio siurblio pajungimo galimybę ir supratau, kad tai atlikti bus pakankamai nesudėtinga. Įrengimo kainą sudarys aišku pats cirkuliacinis siurblys, vienas pigus filtriukas, kurį privaloma pastatyti norint gauti cirkuliaciniam siurbliui teikiamą garantiją, pora amerikankių ir ventilių. Aišku ir santechniko darbas, jei bus kreipiamasi jo pagalbos. Taigi, realiai kaina nedidelė, darbo apimtys taipogi, labai nedidelės.

Sekantis klausimas, buvo kaip pajungti lauko kolektorių prie vidaus grindinio šildymo. Apjungti juos galima su šilumokaičio pagalba, arba galima nestatyti šilumokaičio, o ir vidaus dalį užpildyti tuo pačiu glikoliu, kokiu užpildyta ir lauko dalis. Pamenu vieno specialisto perspėjimą, kad nepildyčiau glikoliu, vidinės dalies, nes tik prileidi ten glikolio ir prasideda problemos. Perspėjimas paremtas tuo, jog visokie antifrizai yra skvarbesni nei vanduo. Jei vandeniu užpildyta sistema yra sandari ir niekur nėra pratekėjimų, vandenį pakeitus glikoliu, ankščiau sandariais buvę sujungimai gali pradėti praleisti. Taigi, nerimauti yra dėl ko. Vertinant finansinę pusę, tai tiek šilumokaitis, tiek ir glikolis kainuoja pakankamai nemažai. Vis tik, pigesnių šilumokaičių mažesnis našumas, bet net ir su pačiu brangiausiu šilumokaičiu nepavyks pasiekti tokio našumo, kaip srautus maišant be jo. Dar vienas pliusas tas, kad su šilumokaičiu bus dvi atskiros sandarios sistemos, kurias abi reikėtų papildyti termofikatais atskirai, o kai jos sujungtos, užteks vieno pajungimo ir jos gali būti papildomos kartu. Na ir viena svarbesnių priežasčių, tai esant šilumokaičiui, lauko pusėje nepavyko sugalvoti patrauklaus varianto leidžiančio ir šildyti boilerį ir vėsinti grindis vienu metu be dar vieno cirkuliacinio siurblio. Kaip nukreipti srautus per šilumokaitį, kai vėsinamos grindys, arba jį apeiti, kai ruošiamas karštas buitinis vanduo.

Taigi, aš pasirinkau variantą, kai ir vidaus kontūras užpildomas glikoliu ir srautai tarpusavyje maišomi, kai yra vėsinamos grindys.

2018 m. atėjo eiliniai vasaros karščiai. Birželio 12d. iš Senukų su akcija nusipirkau cirkuliacinį vandens siurblį “Wilo“ Yonos Picon(N) 25/1-6 130 už 124,99 € ir greičiausiai tą patį mėnesį paleidau grindinį vėsinimą įrengtą pagal pateiktą principinę schemą. Teko išleisti vandenį iš grindinio šildymo sistemos. Tada buvo sumontuotas papildomas cirkuliacinis siurblys. Buvusio trieigio vožtuvo, kuris buvo sumontuotas aš neišėmiau, nors pagal dviejų cirkuliacinių siurblių pajungimo schemą jo kaip ir nereikia. Palikau tam, kad būtų sustabdyta savaiminė cirkuliacija termofikato esančio boileryje, taip greitai atvėsinanti boilerį. Vėliau padaryti du lauko kolektoriaus ir grindinio šildymo sistemos sujungimai, bei visa grindinio šildymo sistema užpildyta tuo pačiu glikoliu, kaip ir lauko buvusio kolektoriuje.

Dar vienas dalykas, apie kurį norėčiau užsiminti, yra tai, jog mano sistemoje nėra nei vieno elektrinio teno šildančio tiesiogiai glikolį. Nuo teno sumontuoto šilumos siurblyje atjungiau elektros laidus, o boileryje ruošiančiame karštą vandenį, kovai su legionelėmis, sumontavau atskirą teną, kuris šildo vandenį tiesiogiai. Taip apsaugojau glikolį nuo perkaitinimo, tad tikiuosi, jo tarnavimo laikas bus ilgesnis. Na bet čia tik mano nuomonė, neparemta jokiais faktais.

Įmetu principinę vėsinimo pajungimo schemą, kuri šiek tiek skiriasi nuo 2014m. parengtos pradinės principinės schemos. Ji šiek tiek supaprastinta.

vesinimas

  1. šiuo numeriu schemoje yra pažymėtas lauko kolektoriaus cirkuliacinis siurblys;
  2. vidaus kontūro cirkuliacinis siurblys skirtas karšto vandens ruošimui;
  3. vidaus kontūro cirkuliacinis siurblys skirtas grindiniam šildymui/vėsinimui;
  4. trieigis vožtuvas, kurio dabartinė paskirtis nutraukti savaiminę termofikato cirkuliaciją išnešančią šilumą iš boilerio;
  5. ranka valdomi vožtuvai, kurie šildymo metu užsukami, o vėsinimui atsukami;
  6. ranka valdomi vožtuvai, kurie vėsinimui užsukami, o šildymui atsukami.

Manau, kad reikėtų paaiškinti veikimą. Buvo minčių lauko kolektoriuje į tarpą tarp vamzdelių sujungiančių vidinį kontūrą su lauko įdėti atbulinį vožtuvą. Tuomet vėsinimui užtektų vienintelio grindinio šildymo cirkuliacinio siurblio. Vis tik atbulinio vožtuvo atsisakiau. Pirmiausiai tai visi atbuliniai vožtuvai sukelia pasipriešinimą srauto tekėjimui, ko aš tikrai norėčiau išvengti, o antras, pats svarbiausias niuansas, tuomet prarastume galimybę kontroliuoti į lauko kolektorių iš vidinio numetamos šilumos kiekius. Su atbuliniu vožtuvu ir vienu cirkuliaciniu siurbliu dirbanti sistema pasmerkta dirbti su nuolatiniu kondensatu, kas garantuotai privestų prie pelėsio. Man tokios perspektyvos tikrai nereikia. Pajungus taip, kaip pavaizduota schemoje, lauko cirkuliaciniam siurbliui esant išjungtam, srautas iš vieno vidaus kontūrą sujungiančio vamzdžio ištekėjęs keliaus į netoli esantį kitą vamzdį, taip kad jis nepakeitęs temperatūros koks ištekėjo, toks ir sugrįš. Jokių šilumos nuėmimų nevyks, namo vėsinimas nevyks. Paleidus lauko cirkuliacinį siurblį net ir mažiausiu greičiu, į vidaus kontūrą grįš  jau atvėsęs lauko kontūro glikolis ir vėsins grindis. Reguliuojant lauko cirkuliacinio greitį arba laiką galima gana tiksliai reguliuoti vėsinimo galią.

Iš pradžių automatikos nepajunginėjau. Buvo prasidėję karščiai ir norėjosi vėsinimo kaip galima greičiau, tad atjungiau lauko ir šildomų grindų cirkuliacinius siurblius nuo šilumos siurblio ir juos tiesiogiai pajungiau prie elektros. Toks pajungimas turėjo trūkumų. Galvojau, reguliuodamas lauko kolektoriaus cirkuliacinio siurblio darbo intensyvumą reguliuoti vėsinimo galią, tad jo galingumas buvo sumažintas iki minimumo. Tai reiškė, jog norint įjungti karšto vandens ruošimą, reikėdavo pradžiai padidinti lauko kolektoriaus cirkuliacinio siurblio galią, be to reikėjo nuolatos kontroliuoti ar nepradėjo kauptis kondensatas ant vamzdyno. Lauko kolektoriaus cirkuliacinio galią keisdavau, jo neperjungdamas prie šilumos siurblio.

Rankinis valdymas tikrai nebuvo patogus. Taip, patalpas pavyko atvėsinti ir pakankamai stipriai. Nors prie grindinio vėsinimo, dar naktimis vėsindavau ir atidarydamas langus. Vis tik per karščius naktį būna pakankamai šilta, tad langų atidarymas ne visuomet gelbėdavo.

Bandžiau sugalvoti, kaip automatizuoti vėsinimą. Pradinis vėsinimo automatizavimo įsivaizdavimas buvo pakankamai sudėtinga. Galvojau, jog reikia kontroliuoti vidaus kontūro temperatūras, pagal jas reikėtų reguliuoti lauko kolektoriaus cirkuliacinio siurblio galingumą, bet manasis cirkuliacinis tokios galimybės neturėjo (jame yra rankenėlė, kurią sukiojant rankomis galima labai tiksliai sureguliuoti cirkuliacinio siurblio galingumą, bet nėra galimybės šio galios reguliavimo valdymo pajungti prie automatikos), tad tiesa pasakius, nors ir įsivaizdavau, ką norėčiau padaryti, bet nelabai įsivaizdavau, kaip tai reikėtų pasiekti.

Didelis minties pasistūmėjimas į priekį buvo perskaičius Darau Blė įrašą apie cirkuliacinio siurblio valdymo automatizavimą. Tada supratau, jog visai buvau pamiršęs, kad galią galimą reguliuoti ne tik tolygiai keičiant galingumą, bet ir on/off principu junginėjant siurblį. Antras dalykas, net ir temperatūrų realiai nuolat kontroliuoti nereikia. Eksperimentų metu galima atsekti, kokiu intervalu įjungiant/išjungiant cirkuliacinį siurblį, bus palaikoma norima temperatūra vamzdyne. Aišku tai nebus labai tikslu, bet pats principas įmanomas. Iš kitos pusės, galią galima kontroliuoti ne tik pagal termofikato, bet ir pagal patalpų temperatūras. Greitai primečiau, kad tokiu principu grindinio vėsinimo automatizavimą galima organizuoti su vienintele, mažiau nei 20€ kainuojančia „Mi Home“ protinga rele valdančia du kontaktus, kurių vienas valdytų lauko kolektoriaus cirkuliacinį siurblį, o kitas valdytų grindinio šildymo/vėsinimo cirkuliacinį siurblį.

Konkrečiai šiam reikalui atsisiunčiau vieną relę iš AliEkspres, bet ir vėl pajungiau, kai prasidėjo karščiai ir buvau priverstas tai padaryti (thinking is not moving  🙂 ). Pajungdamas užtrukau gal pusvalandį. Pirmiausiai susiradau fazę, kurią mano trifazis šilumos siurblys naudoja maitindamas cirkuliacinius siurblius. Išsiaiškinau, kad visiems siurbliams ir valdymo elektronikai maitinti naudojama L1 fazė, tad ir „Mi Home“ relę pajungiau prie tos pačios L1 fazės. Dabar visi cirkuliaciniai siurbliai pajungti prie šilumos siurblio, bei grindinio šildymo bei lauko kolektoriaus cirkuliaciniai siurbliai taipogi pajungti ir prie šios relės. Tai leidžia, šios relės pagalbą maitinant lauko cirkuliacinį siurblį tuo pačiu metu naudoti ir karšto vandens ruošimui su Šilumos siurbliu, kuris taipogi užmaitina lauko kolektoriaus cirkuliacinį siurblį, bet kai tai viena ir ta pati fazė, nieko neatsitinka, tik sumažėja per vieną relę tekanti srovė, kas matosi stebint sunaudotos elektros energijos kreivę. Lauko cirkuliacinis tuo pačiu galingumu dirbdamas ir vandenį boileryje turi sušildyti, tad jo galingumas beveik maksimalus, o grindinio padariau ant maksimumo, kad kaip galima mažesnis temperatūrų skirtumas būtų tarp padavimo ir ištraukimo, siekiant išvengti per daug atvėsintų grindinio atkarpų ir atitolinti kondensato pavojų. 

Panašiai laiko sugaišau programuodamas relės veikimo automatiką. Padariau, kad vėsinimas įsijungtų prie lauko aukščiau +10°C ir miegamojo aukščiau +24°C (abi sąlygos turi būti tenkinamos) ir bent vienai iš temperatūrų nukritus žemiau, vėsinimas turi išsijungti. Grindinio cirkuliacinis prie tenkintų abiejų temperatūrų veikia nuolatos, o lauko cirkuliacinis prie tų pačių temperatūrų sąlygų vėsinimui įjungiamas ir išjungiamas kas valandą. Kadangi dažnai prie kompo užsisėdžiu, nuleidinėti temperatūros žemiau komfortabilios nenorėčiau. Ir žiemą palaikau 23°C, tai vasarą palaikyti žemesnę būtų nelogiška.

Kai tik buvo pajungtas vėsinimas, greitai paaiškėjo problema, kad viskas pritaikyta tik šildymui: pirmame aukšte plytelės, tad daug šilto oro iš pirmo aukšto per pakankamai plačią atvirą laiptinę pakyla į antrą ir antro aukšto šildymo galingumo užtenka ženkliai mažesnio, tad laminatas čia visai netrukdo šildymui.

Visai kita situacija su vėsinimu. Atvėsęs oras leidžiasi žemyn, bet kai pagrindinis vėsinimas nuo grindų su plytelėmis pirmame aukšte, tai vėsa pirmame aukšte ir lieka, o antras aukštas vėsinamas silpniau.  Taipogi skiriasi ir vėsinamas plotas aukštuose. Pirmame aukšte grindinio šildymo/vėsinimo vamzdeliai išvedžioti ir ties laiptais, kai antrame aukšte to padaryti neįmanoma, be to antrame aukšte yra vonia, kurioje grindinio kilpa pajungus vėsinimą yra atjungiama, kad nebūtų diskomforto. Akivaizdu, kad veikiant vėsinimui abiejuose aukštuose, pirmame aukšte būna vėsiau. Reikėjo grindinį įrenginėjant pasistatyti balansinius ventylius kiekvienam aukštui atskirai, nes balansuoti su kiekviena kilpa nesąmonė, pakankamai nemažai vargo paskui vėl šildymui subalansuoti. Minėjau santechnikui, kad gal gerai būtų balansinį ant viso aukšto pastatyti, tada mane nuramino, kad puikiausiai susibalansuosiu visą sistemą ir atskirai kilpas reguliuodamas. Šildymui tai viskas ok, o apie vėsinimą tada negalvojom. Dabar realiai su ventyliu tik pilnai aukštą atjungti galima, nes pastatyti paprasti ventyliai, kurie pasak santechnikų, tarpinių padėčių nemėgsta. Juos arba pilnai atidarai, arba pilnai uždarai. Jei nuolatos laikai pridaryta, per ventylį pradeda leisti.

Problemą su temperatūrų disbalansu tarp aukštų išsprendžiau visai atjungdamas pirmo aukšto vėsinimą. Temperatūros susivienodino, antro aukšto vėsinimo ploto galingumo kaip ir užtenka viso namo vėsinimui.

Grindinio vėsinimo automatiką pajungiau 2021 birželio 9d., nes naktį iš 8d į 9d temperatūra užkilo iki nekomfortabilios miegui. Per parą vėsinimui cirkuliaciniai siurbliai sunaudojo 1,8kWh elektros energijos, nes buvo numušinėjama užkilusi temperatūra patalpose. Vėliau temperatūrai stabilizavusis sąnaudos buvo ženkliai mažesnės, ar visą parą vėsinimas net neįsijungė. Situacija pasikeitė kai prasidėjo karščiai. Tuomet vėsinimas sunaudojo vis daugiau ir daugiau elektros energijos neleisdamas patalpose temperatūrai užkilti aukščiau 24°C. Kiek žiūrėjau kreives, tai t° nebuvo pakilusi iki 25°C net per didžiuosius karščius, taip, kad vėsinimas su iškelta užduotimi susidorojo, vėsinimo galios pakako, automatika dirbo gerai.

Bendros elektros energijos sąnaudos per dieną. Akivaizdžiai matosi kuri diena buvo karštesnė. Žemiau pateiksiu elektros momentinės galios kreivę.

Iš šių kreivių matosi, kad kol temperatūra nepakyla virš 24°C tol cirkuliaciniai nedirba, sąnaudos būna 0W. Kai temperatūra pakyla virš 24°C, pradeda dirbti vidaus cirkuliacinis siurblys ir sąnaudos pakyla iki maždaug 40W (paveikslėlyje matosi 39,36W). Tuomet kas valandą pradedamas įjuninėti ir išjunginėti lauko cirkuliacinis siurblys. Bendra sunaudojama elektros galia pakyla iki maždaug 120W (paveikslėlyje matosi 117.63°C), taigi lauko kolektoriaus cirkuliacinis siurblys dirba ~80W galingumu. Taipogi užfiksavau ir ~80W benrą galią. Tai reiškia, kad tuo metu veikė karšto vandens ruošimas ir lauko cirkuliacinis siurblys buvo maitinamas ir Šilumos siurblio automatikos kas sumažino šio cirkuliacinio siurblio apkrovą šiai galią matuojančiai relei per pus (tuo metu buvo fiksuojama pilna grindinio šildymo cirkuliacinio siurblio galia 40W ir pusė lauko kolektoriaus cirkuliacinio siurblio galios 80W/2=40W).

Per visą birželį, pradedant birželio 9d. buvo sunaudota 17,8kWh vėsinimui, bei užfiksuotos ir liepos pradžios sąnaudos.

Taipogi šiek tiek temperatūros kreivių.

Lauko temperatūrų kreivė. Užfiksuotas lauko temperatūros kilimas. Kreivėje matosi jog žemiausia temperatūra buvo birželio 18d naktį ir tesiekė 12°C, o birželio 23d net naktį temperatūra nenukrito žemiau 20,1°C. Aukščiausia to laikotarpio temperatūra buvo birželio 20d, dienos metu, siekė 34,8°C.

Vidaus temperatūros,

iš kurių matosi, kad prieš pajungiant vėsinimą, patalpų vidaus t° buvo sukilusi iki maždaug 26°C. Vėliau pajungus vėsinimą su automatika, temperatūros per karščius buvo palaikomos pagrinde 24°C-25°C ruože. Matosi ir iki 23,3°C nukritusi temperatūra, tai galėjo nutikti dėl naktį atidarytų langų. Vėliau matosi, kad temperatūra užkilo labiau, bet priverstinai numušinėjama buvo tik iki 24°C, nes ties šia riba tarsi su peiliu nupjautas temperatūros kritimas. Akivaizdu, kad automatika veikė.

Iš savijautos. 24°C yra pakankamai aukšta temperatūra. Grįžus iš lauko karščių natūraliai atvėstama gana ilgai, bet atvėsus prie tokios temperatūros sėdint ramiai prakaitas nemuša. Miegoti galima pakankamai normaliai, tai tikrai ne ta pirtelė, kai miegamajame buvo ~26°C, o pamenu, kai dar patalpos nebuvo priverstinai vėsinamos, temperatūra per karščius užkildavo ir iki 28°C, gal ir dar daugiau, bei laikydavosi tokia kelias savaites. Tuomet laukdavai kol atvės orai ir praėjus karščiams naktimis su atidarytais langais pavykdavo temperatūrą numušti, bet tai trukdavo gana ilgai, kelias savaites ir tikrai nebuvo galima to vadinti komfortabilia t°.

Ką gi, išvados – priverstinis vėsinimas su automatika pasiteisino. Pradžiai dar bandžiau naktimis ir langus atidarinėti, ne tik dėl vėsinimo, bet ir drėgmės lygio sumažinimo patalpose, vėliau to jau nedariau. Grindinis vėsinimas pakankamai neblogai susidorojo su jam iškeltais uždaviniais ir be papildomos pagalbos. Kas dėl vamzdžių rasojimo, tai jo išvengt nepavyko, bet kadangi vėsinama būdavo ne ilgiau kaip valandą, kondensatas ilgai neužsilaikydavo ir nemanau, kad sukėlė kokių nors rimtesnių problemų. Per karščius patalpos perkaitintos nebuvo.

Dаžnių keitiklis vandens siurbliui

2012m. liepos 30d. nusipirkau gręžinio siurblį „PEDROLLO (Italija) 4SR2M/13-F 1HP (0,75kW) 220V“ su „Franklin“ varikliu. Tuo metu gręžėjai minėjo, kad visuose gręžiniuose yra smėlio, o patikimai ir ilgai dirbančius siurblius tokioms sąlygoms tai dienai gamino tik „Franklin“ firma. Ką gi, šiai dienai – 2021m. gegužės 14 d. siurblys vis dar veikia, o tai jau netoli 10 m. nuolatinio darbo namų sąlygomis. Taigi, siurblys tikrai patikimas. Tiesa, vieną kartą eksploatacijos metu siurblys buvo sustojęs, bet kalta buvo paleidimo dėžutė, o tiksliau joje sumontuotas saugiklis, kuris dėl labai drėgnos aplinkos, kurioje sumontuota dėžutė buvo pilnai surūdijęs. Remontas baigėsi saugiklio išmetimu iš dėžutės, nes bet kokiu atveju, siurblį saugo atskiras automatukas, bei nuotėkio relė saugiklių skyde.

Jau tada norėjosi įsigyti ir inverterį (dažnių keitiklį), bet statybų pradžioje kiekvienas litas buvo brangus, tad neišlaidavau ir siurblį pajungiau su 80l hidroforu bei mechanine slėgio rele.

Laikas bėgo, pradėjome name gyventi ir vėl pradėjau mąstyti apie inverterį siurbliui. Siurblys tam laikui man atrodė pakankamai brangus pirkinys, o kiekvienas įjungimas/išjungimas yra stiprus hidraulinis smūgis visai siurblio mechanikai. Ir ne tik siurbliui. On/Off režimo sukuriami hidrauliniai smūgiai stipriai muša ir visai vandentiekio sistemai.

Vieną naktį, jo tuo metu rankomis neliečiant, sulūžo vienas iš ventylių (itališkas Bugati firmos) katilinėje ir užpylė visą pirmą aukštą. Užpylimą pastebėjome tik atsikėlę ryte. Savaime suprantama, kad detalė buvo brokuota, bet ji laikė kelis metus iki sulūžimo, o jos sulūžimą pagreitino hidrosmūgiai. Jei hidrosmūgių mano vandens tiekimo sistemoje nebūtų buvę, detalė sulūžus būtų gal ne po kelių, bet po kelių dešimčių metų ar gal iš vis nebūtų sulūžusi. O ir sulūžo ji kada? Vienareikšmiškai, kai antrame aukšte prausėmės prieš einant miegot ir leidžiant vandenį hidrosmūgiai ją pribaigė galutinai. Arba gal naktį vandens filtrai buvo įsijungę prasiplovimui ir tuomet hidrosmūgiai ją pribaigė. Ji negalėjo sulūžti, mechaniškai jos niekam neveikiant, esant pastoviam vandens slėgiui sistemoje.

Tai buvo draudiminis įvykis, tad draudimas padengė didesnę dalį padarytos žalos, bet tikrai ne visą, daug užlietos smulkios technikos dėl nusidėvėjimo liko nekompensuota, be to niekas nekompensuos moralinės žalos.

Dar vienas dalykas. Pažįstamas santechnikas minėjo, kad paskutiniu metu, tokie užliejimai, dėl brokuotų detalių, jo praktikoje labai padažnėjo. Tą patį minėjo ir iš draudimo kompanijos atsiųstas žmogus vertinęs padarytą žalą.

Taigi, apie 2015 metus vėl buvau pradėjęs svarstyti inverterio įsigijimą. Net nuolaidą buvau nusiderėjęs ir tokį inverterį pardavėjas žadėjo atiduoti už ~290€, bet ir tokia suma man pasirodė per didelė, tad inverterio įsigijimas nusikėlė vėlesniam laikui.

Pradėjus rimčiau mąstyti apie rezervinio maitinimo sistemą namui, vandens tiekimas yra viena iš tų sričių, kurią reikėtų užtikrinti su rezerviniu maitinimu. 0,75kW elektrinis siurblys, starto metu sunaudoją maždaug dvigubai didesnę nei nominali galią. Inverteris turėtų sušvelninti paleidimo metu galios šuolį, kas turėtų teigiamai įtakoti rezervinio maitinimo darbą, bei sumažinti reikalavimus įrangai. Tai buvo dar vienas rimtas argumentas inverterio įsigijimui. Taipogi pradėjau mąstyti apie inverterio įsigijimą ir šilumos siurbliui, kai inverteris trifazį siurblį gali paversti vienfaziu, bet tai jau kita tema.

Taigi, 2021 m pradžioje inverterių kaina pasikeitė bet į blogesniąją pusę, nors kažkaip nebuvau užfiksavęs šio gana pigaus kiniečio. Tad nusprendžiau inverterį įsigyti iš Aliekspreso. Pirkau šį 1,5kW 220V (vienos fazės) įėjimo ir 220v (vienos fazės) išėjimo. Kaina su pristatymu  132.93$, o po mokesčių 145,04€. Be to, šis inverteris parduodamas atskirai, tad dar reikėjo įsigyti ir slėgio daviklį. Pasižiūrėjau, kad Lietuvoje tokių kainos virš 100€, tad įsigijau iš to pačio pardavėjo, pardavusio inverterį. Nusprendžiau, kad visai nereikalingas manometras, ir pasirodo padariau klaidą. Inverteris turi būti kalibruojamas, tad manometras nepamaišytų, o ir inverteris sukonfigūruotas 5V daviklio darbui, tad su davikliu sumontuotu manometre būtų užtekę sumontuoti ir įjungti, o su mano įsigytu 24V dar reikėjo ir porą parametrų pakeisti.

Inverterį gavau penktadienį ir kadangi su inverteriais ankščiau neturėjau jokių reikalų, pasikviečiau draugą į pagalbą. Problema, pakuotėje buvo tiktai kinietiška instrukcija, tad paprašiau kiniečio, kad instrukciją atsiųstų paštu, bet kadangi tai jau buvo penktadienis, instrukciją gavau tik sekančią darbo dieną, o savaitgalį inverterį teko montuoti verčiant kinietišką instrukciją. Vat čia ir sugaišom daugiausiai laiko, o tereikėjo tik dviejų parametrų, kad siurblys pradėtų veikti – „P25“ (0→2) ir „P53“ (5→24), skirtų pakeisti 5V daviklio nustatymus į mano įsigytojo 24V.

2021-05-01

Pagal draugo rekomendacijas siurblį pilnai pajungėm prie inverterio. Atjungėm paleidimo kondensatorių ir tą viją pajungėm prie specialiai tam skirtos inverterio „U“ jungties. Draugas minėjo, kad protingesni inverteriai per tuos pačius laidus, per kuriuos yra maitinami, gauna informaciją apie variklio būklę ir tokiu būdu gali labai tiksliai valdyti galingumus. Nors tiesa, kas liečia vienfazį variklį, tai jis į inverterį žiūrėjo labai pesimistiškai. Pagal jį, kokybiškas variklių darbo reguliavimas su dažnių keitikliais gali būti tik valdant trifazius variklius. Panašiai parašyta ir „Franklin patarimuose –  Dažnio keitiklio darbas kartu su panardinamu varikliu“. Beje, visai neblogas žinynas apie vandens tiekimą privačiam namui.

Taigi, po ilgų vargų bandant išversti kinišką instrukciją šeštadienį siurblys pradėjo dirbti kartu su inverteriu, o pirmadienį, kai iš pardavėjo gavau rusišką ir anglišką instrukciją pradėjau artimesnę pažintį. Tiesa, čia reikia paminėti, kad instrukcija, tai gana pigus vertinys su internetinių vertimo svetainių pagalba, su daugybę neaiškių frazių, tai toli gražu ne kokybiškas profesionalus vertimas. Vat ta instrukcija angliška bei forumiečių šiek tiek pakoreguota ir dar viena.

Neteisingai rodomas slėgis, reikia sukalibruoti daviklį. Tam iš vamzdžio prie kurio sumontuotas daviklis reikia pašalinti vandenį, kad būtų aiški daviklio išduodama 0 atmosferų reikšmė. Ją sužinome pagrindiniame ekrane „save“ mygtuką paspaudę 6 kartus ir pamatę 5 skaičių reikšmę, kurią nusirašome ir įvedame „P98“ parametre. Žinoma tai patogiau atlikti, kai daviklis dar nesumontuotas, na bet aš gi tada dar instrukcijos neturėjau. Vėliau vėl paleidžiam vandenį į sistemą ir kaitaliodami „P97“ parametrą pasiekiam, kad slėgis būtų rodomas teisingai. Po ko prasideda variklio taktavimas (nuolatinis įsijungimas išsijungimas). Šią problemą sprendžiu koreguodamas P97 parametro reikšmes, slėgį rodo neteisingai, bet bent jau netaktuoja. Dar pasižaidžiau su kitais nustatymais, bet galiausiai internete susiradau forumą, kuriame buvo aptariamas šis inverteris ir susipažinęs su ten pasidalyta patirtimi geriau perpratau inverterį ir tik tada sugebėjau pakankamai kokybiškai paleisti įrenginį.

Taktavimo problemą išsprendžiau „P114“ parametre pakeitęs „5000“ reikšmę į „500“. Kitiems tokio pakeitimo neužtenka, tad keičia visus PID parametrus  „P114“ į „0“, „P115“ į „500“, „P116“ į „800“.

Kitas gana svarbus parametras yra „P007“ kuriuo nustatomas mažiausias darbinis dažnis paduodamas varikliui. Siurblių gamintojai rekomenduoja nedaryti jo mažesnio nei 30Hz (0030,0). Gamykliškai ateina su nustatytu 20Hz. Mažesnis dažnis nei 30Hz teigiama kad dėl prasto tepimo nesveikas siurblio guoliukams, arba jei inverteris valdo ne panardintą siurblį, tai nuo apsukų priklauso ir siurblio vėdinimą užtikrinančios sparnuotės sukimasis, tad sukantis mažesnėmis apsukom, variklis gali perkaisti. Vis tik tai gana svarbus parametras, nes jei jį nustatysite kiek žemesnį, tai nustojus naudoti vandenį, inverteris variklio neišjungs ir dar labai ilgai jį laikys įjungtą. Suradau, kad geriausia šį dažnį nustatyti taip: atsuki kraną mažiausia naudotina srovele ir žiūri, kokį dažnį išduoda inverteris. Jei tai pav. 34,2Hz, tai „P007“ parametrą nustatai 34,1Hz. Jei prie mažiausios srovės inverteris išduoda mažesnį nei 30Hz, pav. 25Hz, tuomet nustatai mažiausiai leistiną 30Hz. Gausis, kad mažiausio vandens poreikio metu variklis bus sustabdomas, bet su rele jis taipogi dažnai buvo stabdomas, o dabar ir stabdomas ir paleidinėjamas jis bus „minkštai“. Mažo išduodamo dažnio problemą galima spręsti keliant vandens spaudimą sistemoje, arba kitas būdas mažinant slėgį prie kurio įjungiamas variklis, apie ką punktas žemiau. Dar vienas labai svarbus niuansas. Jei bent vienu dydžiu pakeisite palaikomą vandens slėgį, iškart reikia keisti ir „P007“ reikšmę, kurią po kiekvieno slėgio pakeitimo reikėtų nustatinėti lygiai taip pat, kaip aprašiau. Taipogi, greitesniam siurblio išjungimui, kai vanduo nenaudojamas sumažinau „P112“ trukmę nuo „15“ sekundžių iki „2“.

Kadangi pas mane išliko gana talpus hidroforas, protinga būtų pasinaudoti jo talpa. Šiuo tikslu šiek tiek sumažinam variklio įjungimo slėgį. Kaip ir su mechanine rele, prieš įjungiant variklį, bus galima nuleisti šiek tiek vandens. Tai atliekama su „P110“ nurodant kokį slėgio kritimą nuo užduoto leisime, prieš įjungiant variklį. Aš nustačiau 0,9. Taip išsisprendžia problema, dėl dažno variklio junginėjimo, jei slėgį sistemoje laikote pakankamai mažą, ir prie silpnos vandens srovės, inverteris išduotų mažesnį nei 30Hz dažnį.

P40“ parametrą nustačiau į „2“. (0- trifazis, 2- vienfazis trilaidis). Šeip tai taip ir nesupratau kuo šie parametrai skiriasi, bandžiau pakeisti ir į „0“ ir vis tiek viskas veikė, taip kad nežinau. Gražinau atgal, bet kaip turį būti mano atveju, pagal instrukciją neaišku.

Jei nepatinka ventiliatorių triukšmas, juos atjungti, kad įsijungtų tik užkilus įrenginio temperatūrai galima „P124“ parametre „0“ pakeitus į pav. „30“ ar didesnį skaičių. Aš neatjungiau, nes tai gera indikacija, kad būtent dabar veikia siurblys.

Čia tokie iš svarbesnių parametrų kuriuos aš kaitaliojau. Ir ką, siurblys dirbo, viskas gražu išskyrus sunaudojamą amperažą. Mano siurblio didžiausia srovė nurodyta, kaip 5.9A. Bet inverteris pasileidžiant naudodavo ir virš 7A, o darbo metu, kada 0,75kW įrenginys turėtų naudoti ~3,5A, buvo naudojama apie 4A-5A. Nu žiauriai daug ir turint omenį, kad siekiant sumažinti naudojamą srovę aš net slėgį sumažinau iki 1,9 ATM. Tai beje akivaizdžiai matosi ir mano sirblio sunaudojamos energijos ataskaitoje. Pažiūrėkite kaip pasikeitė vandens siurblio sunaudojama elektros energija, vietoje mechaninės slėgio relės pastačius dažnių keitiklį po gegužės 2d.:

Draugas pasakė, kad tai gana dažna situacija, kai srovė paduodama per didelė, variklis pradeda leisti nebūdingus garsus, stipriai kaisti ir pan., bet apmperažas visai lengvai apribojamas nustatymų pagalba. Nusiunčiau instrukciją. Perskaitęs tokio parametro nerado. Beje, žvilgtelėjęs į Lietuvoje parduodamo pigesniojo inverterio instrukciją, galimybės mažinti varikliui tiekiamą srovę taipogi neradau. Užklausiau pardavėjo dėl parametro lesiančio sumažinti varikliui tiekiamą srovę. Atrašė, kad tai „P39“ parametras. Deja, akivaizdu, kad jis pats nieko apie šį inverterį nežino, nes šis parametras ne sumažina srovę, bet apsaugo įrangą nuo ten nustatyto viršsrovio išmesdamas klaidą „6“. Ne, tai visai kitas parametras.

Pirmą mintį, kaip spręsti didesnės srovės vartojimo problemą man pasufleravo šis video:

Taipogi užkliuvo, kad forume vos ne visi tvirtino, kad siurblį prie inverterio pajungė per kondensatorių. Vienam poste buvo užsiminta, jog forumietis pabandė pajungti siurblį be kondensatoriaus, tai siurblys pradėjo labai stipriai vibruoti, panašiai, kaip apie per didelio amperažo simptomus buvo užsiminęs ir draugas. Po pajungimo per kondensatorių visos problemos išsisprendė. Manasis siurblys ~30m po žeme, tad saviškio vibracijos padidėjimą užfiksuoti negalėjau. Pajungiau savo siurblį per kondensatorių ir tikrai, srovės labai „žemiškos“, sumažėjo galima sakyti per pus, ten kur buvo ~3A, liko ~1,5A, ten kur buvo ~4A liko apie 2A ir tai prie gerokai aukštesnio vandens slėgio. Pajungus nuo kondensatoriaus slėgį vėl užkėliau nuo 1,9ATM iki 2,8ATM.

Su derinimo darbais baigiau, dabar bus galima tvirtinti prie sienos, kur žaisti su juo bus mažiau patogu. Kondesatorius keliaus į montažinę dėžutę, stacionariai pajungsiu viską gražiau ir saugiau :).

Ar leidžia dažnių keitiklis taupyti energiją, dabar pasakyti gana sunku. Kad neapdairiai pajungus ir tuo nesidomint energijos sąnaudos gali padidėti gana stipriai – tai faktas, ir dar variklio apvijas galima pasvilint. Na, o gerai suderinus gal ir gali, šiai akimirkai pasakyti dar negaliu. Na bet mano tikslas sumažinti sroves paleidžiant siurblį pasiektas. Taipogi tikiuosi, jog prailgės ir likęs siurblio amželis.

Taigi, su Kinišku inverteriu teko nemažai pasikankinti, bet galutiniu rezultatu esu patenkintas. Ar galėčiau šį inverterį rekomenduoti kitiems? Ne, nemanau. Per daug vargo. Norite sutaupyti, ir galimi vargai negąsdina, tai jau jūsų reikalas ;). Ar aš dar kartą pirkčiau būtent šį inverterį, o ne kokį kitą? Na kol derinau dažnai pagalvodavau, kad gal vertėjo pirkti brangesnį, bet kai jau žinau, kaip viską suderinti, vienareikšmiškai pirkčiau šį ir antrą kartą. Nors jei pirkti nuo nulio, tai siurblį reikėtų pirkti trifazį.

Tiesa, vandens sistemoms skirti inverteriai turi PID funkciją, kuri leidžia palaikyti vienodą užduotą slėgį kaitaliojant dažnį ir šis kinietis su vektoriniu valdymu, kuris yra geresnis, nei Lietuvoje parduodamo kiniečio kurio valdymas organizuotas skaliariniu būdu. Paprasti pigesni inverteriai skirti ne konkrečiai vandens sistemoms, paprastai neturi PID, o turi patogią rankenėlę kurios pagalba kaitaliojamas dažnis, automatiškai slėgio jie nepalaikytų, nebent žiūrėdami į manometrą patys sukinėsit rankenėlę :).

 

Literatūra:

Ar elektromobilis mažina CO² kiekį?

Seniai galvoju, apie elektromobilio įsigijimą. Ne tik galvoju, bet jau ir laidus jo krovimui namo kieme prasitampiau (kad nereikėtų gadinti gerbūvio jį įsigijus) iki būsimos krovimo vietos, bet pačio elektromobilio vis dar neįsigijau.

Važinėju su senu dyzeliniu automobiliu, nes mano, kaip beje ir daugumos Lietuvos gyventojų atlyginimai dar neleidžia pirkti automobilio iš salono. Taip, važinėja nemažai naujų automobilių, yra juos įperkančių, bet tai tikrai nėra didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Beje, tai kad aš pasistačiau namą, tai nereiškia, kad esu turtingas. Mano namo statybų ir pilno įrengimo kaina grubiai apie 100`000€. Statyta su paskola, kurią vis dar moku (kas aišku prisideda prie mano mokumo perkant naują automobilį). Dažnas butą už tokią kainą perka, taip kad namo  turėjimas, tai ne turtų ženklas. Beje, namą statyti pradėjau, nusivylęs butų kainomis ir dabar turiu dvigubai didesnį gyvenamą plotą už tą pačią kainą.

Žadu įsirengti saulės elektrinę ant stogo pasinaudodamas APVA parama. Perskaičiau, kad APVA remia ir norinčius įsigyti elektromobilius. Sudomino, skaitau sąlygas. 4000€ naujo elektromobilio pirkimui iš salono man kaip ir neaktualu. Mano finansinė padėtis neleidžia įsigyti vos ne dvigubai pigesnio paprasto automobilio, tad 4000€ parama tai lašas jūroje, bet sakau, gal pasinaudoti bent jau 2000€ parama skirta dėvėto elektromobilio įsigijimui, plius dar ir seną savo automobilį už 1000€ utilizuočiau.

Skaitom toliau. Pirmiausiai užkliuvo sąlyga, kad pirmiausiai negaliu pirkti Lietuvoje registruoto automobilio, kas mano nuomone neteisinga, sukuriama nesąžiningas konkurencinis pranašumas užsienio piliečiams parduodantiems savo automobilius, bei „perekūpams“ jais prekiaujantiems ir suprastinamos sąlygos Lietuvos piliečiams norintiems parduoti savo automobilį. Taip yra sąlyga, kad tam pačiam elektromobiliui negali būti panaudota APVA parama antrą kartą, bet tai galima užtikrinti ir sukūrus laisvai prieinamą duomenų bazę, kur pirkėjas galėtų pasitikrinti, ar sudominto elektromobilio VIN numeris jau nebuvo naudotas siekiant gauti APVA paramą ir tokiu būdu nesunkiai galima užtikrinti sąlygą neteikti paramos tam pačiam automobiliui antrą kartą nepažeidžiant Lietuvos piliečių teisės į sąžiningą konkurenciją.

APVA, taip daryti yra neteisinga. Konkurencijos taryba, ar čia viskas gerai su tokiomis sąlygomis?

Kitas dalykas užkliuvo tas, kad remiamas tik iki 5 metų senumo automobilių įsigijimas. Gal ir logiška, akumuliatoriai vis tik ne amžini, bet kai pasižiūri į tokio amžiaus automobilių kainas, tai kad jos atitinka naujo benzininio automobilio kainą iš salono. Ar gelbės 2000€ parama? Na, ji jau jausis labiau nei 4000€ naujo elektromobilio atveju, bet tai vis tiek lašas jūroje. Ir kalba eina apie dėvėtą automobilį, kuris net su parama neatrodo patraukliau už benzininį ar dyzelinį.

Šalyse, kuriose uždarbis gerokai didesnis, paramos dydis paprastai beveik dvigubai didesnis būna, o čia šalis kur atlyginimai, bent jau didžiosios Lietuvos piliečių dalies paprastai gerokai mažesni, parama siūloma mažesnė ir svarbiausia, su automobilio amžiaus cenzu parama sustabdoma ties kainos riba, gerokai per aukšta didžiajai daugumai Lietuvos piliečiui. O elektromobilio nori ir seną pasatą vairuojantys. Nieko keisto kad praeitais metais elektromobilių įsigytų su parama skaičius nebuvo didelis, o seną automobilį utilizavę pirko paspirtukus. Tie, kas pasinaudojo parama, būtų nesunkiai elektromobilį įsigiję ir be paramos, jokio skatinimo, padidinančio norą įsigyti būtent elektromobilį, o ne taršesnį automobilį, tokioje paramoje aš neįžvelgiu :(. Tai ne skatinimas, o tik maža dovanėlė ir taip didesnes pajamas turintiems piliečiams.

Taip, aš tikrai pirksiu elektromobilį, bet tik tuomet, kai įvertinus paramą, jį įsigydamas savęs neskriausiu labiau, nei pirkdamas benzininį ar dyzelinį. Įperkamesnio 5 metų senumo elektromobilio baterijų talpa pakankamai nedidelė, kad galima būtų savęs nevaržant išvažiuoti už miesto ribų, tad realiai perki automobilį važinėjimams po miestą. Taip, elektromobilis turi privalumų, bet turi ir riebių trūkumų.  Taigi, kas geriau, ar pirkti dėvėtą 5 metų senumo elektromobilį, su kuriuo galėsi važinėti tik miesto ribose, ar pirkti naują automobilį iš salono už tą pačią sumą, kurio kuro sąnaudos jau pakankamai mažos, ir važinėjimo ekonomija nebus didelis elektromobilio pliusas? Be to, lyginami 5 metų senumo, neaiškios praeities  elektromobilis su nauju automobiliu iš salono. Na ne, nesu mazochistas, kuris tokiomis sąlygomis rinktųsi  elektromobilį mieliau nei paprastą automobilį iš salono, o ir pastarasis, nu ne mano kišenei. 5 metų elektromobilio amžiaus cenzas per mažas daugumai lietuvių.

Vis tik noriu elektromobilio ir tikrai jį pirksiu. 

Mūsų mentalitetas jau seniai formuojamas tvarios energetikos linkme. Akivaizdu, kad tai paveikė ir mane. Patinka man idėja neteršti gamtos, todėl ir namą pasistačiau, kaip statybų laikmečiui tikrai išskirtinai tvarų. Jis gerai apšiltintas, todėl jo išskiriama šiluma mažai įtakoja aplinką, mažai reikalauja šiluminės energijos, kuri mano namo didžiąja dalimi geoterminio šilumos siurblio paimama iš žemės gelmių, o vasaros metu gražinama į ją. Name nėra jokio kamino, neįvestos dujos, tad neišskiriama absoliučiai jokių su degimu susijusių teršalų. Žadu ir saulės baterijas įsidiegti, taip ne tik namo šildymą, bet vos ne visą suvartojamą energiją paverčiant tvaria. Rūšiuojam šiukšles ir svarbiausia, kompastuojame organines atliekas, taip labai stipriai prisidėdami prie šiukšlių kiekio mažinimo. Šiukšlės – vienas didesnių brudų su kuriuo reikia kovoti. Gal net didesnis nei tai su kuo kovoja klimato kaitos programa. CO² yra šiltnamio efektą didinančios dujos, bet daug pavojingesnės šiltnamio efekto atžvilgiu yra metano dujos, tad šiuo atžvilgiu, kovojama ne su tomis dujomis. Beje, ir pati klimato kaita, ne dėl šiltnamio dujų, o dėl saulės spinduliuotės intensyvumo kaitos.

Vis tik, tvarumo atžvilgiu vertinti CO² teisinga, nes CO² paprastai išsiskiria deginant iškastinį ar kitą kurą, kuris degdamas be CO² į aplinką išskiria ir puokštę aplinką teršiančių ir nuodingų cheminių junginių. Visų tų chemikalų nesužiūrėsi, vertinti CO² daug paprasčiau. Nepatinka man žiemą per šalčius būti Žvėryne ar kituose rajonuose kur namai šildomi deginant kurą. Beje, biokuro deginimas, nors ir geriau, nei kokios anglies, bet mano plaučiams vis tiek nėra malonus.

Taigi, nors aš ir nesutinku, kad CO² yra priešas su kuriuo reikia kovoti, bet pačiai klimato kaitos programai pritariu ir pritariu minčiai, kad reikia riboti CO² išsiskyrimą, tik CO² ne priešas, o taršos šaltinių indikatorius, kurie teršia gamtą visokiais cheminiais junginiais iš degimo proceso.

Grįžkim prie elektromobilio.

Dyzelio išmetamosios dujos man labai smirda. Nieko keisto, kad vokiečiai atsisako dyzelinius automobilius įsileisti į miestus, bet jei vertinti ekonominę pusę, tai dyzelinis automobilis patrauklesnis, už benziną, todėl mano kieme stovi du dyzeliniai automobiliai. Iš kitos pusės, benzininiai varikliai smirda taipogi. Atėjus šaltesniems orams, automobilių langai pasidengia ledu, kurį gramdant vertėtų ir variklį užkurti, jį pašildyti, bet aš to padaryti negaliu, nes mano name yra įrengta priverstinė ventiliacija ir iškart visi namo viduje esantys pradeda springti išmetamosiomis dyzelio dujomis. Ne, ekonomija tegul ir lieka ekonomija, bet aš noriu važinėti švaresniu, mažiau taršiu transportu. Juo ir važinėsiu. Ankščiau ar vėliau, bet važinėsiu. Šiai dienai APVA nepadeda man  įgyvendinti svajonės ir elektromobilio nepadaro labiau prieinamo mažesnes pajamas gaunantiems Lietuvos piliečiams, bet tikėkimės, kad su laiku situacija pasikeis, kaip kad pasikeitė su saulės baterijų parama.

Ar elektromobilis mažina CO² kiekį aplinkoje? Tiesa pasakius, man „iki lemputės“, man nepatinka tarša, smarvė, o ne CO² :). Aš judu link tvarios aplinkos, o ne prie kažkokio indikatoriaus skaičiukų.

Beje, pas 100procentuelektrinis.lt (geras elektromobilio savininko blogas) užtikau labai taiklų paveiksliuką šia tema :).

Ir kelios mintys apie CO² ryšį su klimato kaita.

 

Ar rūgštiniai švino akumuliatoriai atgyveno?

Perskaitęs Darau Blė postą apie pasiruošimą dienai be elektros, bei vėlesnį postą apie kaip ta diena praėjo, taipogi remdamasis savo patirtimi, kai 2021 m. sausio 26d. 17:47 val. – 27d. 13:24 val. elektros tiekimas buvo sustabdytas po sunkaus sniego nutraukytų laidų (tada daugelis Lietuvos žmonių liko be elektros), manau, kad dar kartą reikia paliesti rezervinio maitinimo temą.

Pirmiausiai noriu dar kartą paliesti akumuliatoriaus pasirinkimo klausimą. Ankščiau visi naudodavo švininius rūgštinius, dabar kaip ir persiorientuojama prie ličio pagrindu sukurtų akumuliatorių, bet ar tikrai Švino rūgštiniai akumuliatoriai niekam verti? Vat žvilgtelėjus į Giminija.lt vienam iš staripsnių pateiktą lentelę, kurioje lyginami trys akumuliatorių variantai 1. Ličio geležies už 7000€ (ten buvo nurodyta ir 3500€ kaina, bet skaičiai pateikti tik brangesniojo varianto) 2. Švino akumuliatoriai už 3400€ ir 3. Švino akumuliatoriai už 6800€. Lyginama ne pagal konkrečius kilovatus, o pagal Ličio akumuliatorių vertinimo metodiką. Po tokio lyginimo akivaizdu, kad Ličio akumuliatoriai vienareikšmiškai atrodo patraukliau. Vis tik, mano nuomone tokia vertinimo metodika peržengia sąžiningo vertinimo ribas. Pagal tą lentelę absoliučiai nesvarbūs visi skaičiai. Lyginamos tos pat talpos skirtingų tipų akumuliatorių savybės, kurios akivaizdu, kad ličio technologijos yra geresnės. Ne, vienareikšmiškai nekorektiškas lyginimas. Čia kaip vienos karvės ir vienos ožkos lyginimas ir sakymas, kad karvė geriau, nes ji duoda daugiau pieno, visai nekreipiant dėmesio į gyvūnų kainą, užimamą tvarte vietą, į išlaikymo kaštus. Bet jei orientuotis į galutinį rezultatą – pieno kiekį, juk galima su viena karve lyginti kelias ožkas ir gal tos kelios ožkos vertinamais parametrais bus patrauklesnis variantas už vieną karvę.

Jei jau vertiname akumuliatorius, tai nustatytkim konkrečią užduotį, su konkrečiais momentinės galios poreikiais, ir konkrečią kainą, kurią žadame sumokėti už akumuliatorius ir žiūrėkim ką už tai gaunam.

Taigi, ta pati lentelė tik su šiek tiek kitais skaitmenimis:

Iškrovimo galiaAkumuliatorių talpa

LiFePO4 5.12 kWhAGM – 10.4 kWhZAP Marine 100Ah x66 – 79kWh
250W~5.3 kWh (C20)Daugiau nei 10.4 kWh (C40) (saugu iškraut 5kWh)Daugiau nei 79kWh (C316) (saugu iškraut 20kWh)
500W~5.3 kWh (C10)10.4 kWh (C20) (saugu iškraut 5kWh)Daugiau nei 79kWh (C158) (saugu iškraut 20kWh)
1kW~5.3 kWh (C5)~8.0 kWh (C10) (saugu iškraut 4kWh)Daugiau nei 79kWh (C79) (saugu iškraut 20kWh)
5kW~5.12 kWh (1C)~3 kWh (C2) (saugu iškraut 1.5kWh)~72kWh (C16) (saugu iškraut 18kWh)
25kW~4.5 kWh (5C)~1.3 kWh (2.5C) (saugu iškraut 0.7kWh)~24kWh (C3) (saugu iškraut 4.8kWh)
50kW– (10C)~1.2 kWh (5C)
Kaina7000€6800€6930€
Akumuliatorių talpų palyginimas

Atkreipčiau dėmesį į tai, kad apatinė eilutė 50kW iškrovos galia įtraukta tik tam, kad pademonstruoti, prie kokių nelygių sąlygų buvo lyginami ličio ir švino akumuliatoriai. Ličio akumuliatorių iškrova buvo lyginama su švino akumuliatorių dvigubai didesne iškrova. Antras dalykas, talpos, na čia tokios namo lygio talpos, su tokiomis talpomis, niekas ir nekalbės apie didesnes iškrovas, nei ~5kW galios. AGM akumuliatoriams saugią iškrovą savo lentelėje vertinau 50% dydžio. Vis tik tai gilios iškrovos akumuliatoriai, tad leiskim juos iškraudinėti iki 50 %. Trečioje eilutėje palyginimui įmečiau pardavinėjamus, kaip gilios iškrovos jūrinius/starterinius akumuliatorius. Norint, kad jie tarnautų maksimaliai ilgai, jų nederėtų iškrauti daugiau, kaip 20%, paliekant ne mažiau, kaip 80% akumuliatoriaus įkrovos nepaliestos. Čia vieninteliai akumuliatoriai ne iš Giminijos lentelės, todėl ir kainos su nuoroda į šaltinį. Kitų akumuliatorių kainos iš Giminijos straipsnio lentelės.

Dabar atkreipkime dėmesį, į naudotinas akumuliatorių talpas iki 5kW galios iškrovos dydžio. Už tą pačią kainą parinktų Jūrinių/starterinių akumuliatorių apkrova prie tokios galios nesiekia bent kiek rimtesnės eksploatacinės iškrovos dydžio. Prie tokios akumuliatorių talpos esu įsitikinęs, kad akumuliatoriai ištarnaus ne mažiau kaip 10m, gal net ir kokius 15m sieks.

Tiesa, Giminijos.lt straipsnyje lentelės lygintos 20m eksploataciniam laikotarpiui, tad vidurinio stulpelio kaina su kelis kartus keistais akumuliatoriais, kas mano nuomone neteisinga. Jei švininius akumuliatorius iškart užpirkti didesnės talpos už visam 20m laikotarpiui suplanuotą sumą, jie būtų eksploatuojami taupančiajame režime ir ištarnautų ne 10 metų, bet ir 15 metų ir spėju, net po 20 metų, jų talpa būtų nenukritusi iki vieno užpirkimo, pagal tą lentelę lygio. Net ir pagal šį niuansą manau, kad ta lentelė neteisinga.

Antras dalykas, pažiūrėkim kokiomis saugiomis talpomis galime operuoti įvairių akumuliatorių atveju už tą pačią sumą. Ličio akumuliatorių atveju ~5kWh, o jūriniais/starteriniais švino rūgštiniais akumuliatoriais net 20kWh. Prispyrus bėdai, nekreipiant dėmesio į jų sugadinimą, realiai juos galima iškrauti ir iki 80%, o tokiu atveju, mes iš švininių akumuliatorių galime „išspausti“ net 60 kWh – 12X didesnį rezervą nei Ličio. Kaip sakant, rezervas su negrįžtamomis pasekmėmis, bet tas rezervas yra.

Taigi, besąlygiškai nurašinėti švininių akumuliatorių nederėtų. Jų kaina šiai dienai vis dar be konkurencijos. Vis tik įsivaizduokite, kiek vargo būtų pajunginėjant 66 vnt 23.6 kg svorio akumuliatorių, kurių bendras svoris būtų 1560kg. O ir vietos, jei juos sudėti ant žemės vienu aukštu priglaudus vieną prie kito be tarpelių, užimtų 4m² ploto, bendras akumuliatorių tūris 0,77m³. Taip pat turėtų būti patiriami milžiniški nuostoliai, dėl tokio masyvo savaiminės iškrovos. Taigi, nemanau, kad kas prasidės su tokio dydžio jūrinių/starterinių akumuliatorių masyvu, bet jei jau lyginame, tai bent sąžiningai, kad pasimatytų stipriosios ir silpnosios įvairių akumuliatorių pusės.

Švininiai rūgštiniai juos tausojant turėtų būt iškraudinėjami mažesnėmis srovėmis lyginant su akumuliatorių talpa, jų realiai naudotina ~5 kartus mažesnė, nei deklaruotina, užima daug ploto, daug sveria, bet už tą pačią pinigų sumą galime naudotis gerokai didesnėmis talpomis, bei dar ir nemažą rezervą turime, kurį panaudojus teks taikstytis su sutrumpintu akumuliatorių tarnavimo laiku, sumažėjusiomis talpomis.

Tiesa, jei lyginti pigiausius variantus, tai ir ličio akumuliatorius galima rinktis surinktus žmonių iš skelbiu.lt. Vat radau 2020m skelbimą, kad savom rakom iš pirštelių surinktą 12.8V 105Ah (1340wh) (LifePO4) akumuliatorių baterija parduoda už 500€. Jei vertinti talpą už 7000€, gaunasi net 18,76kWh talpa, o tai jau mano nuomone patrauklesnis variantas, nei švininės baterijos su talpos rezervu. Vis tik atkreipčiau dėmesį į tai, kad dažniausiai tokie akumuliatoriai sujungiami suvirinant metalinę juostelę. Retas juostelę pjausto, kad kiekvieno akumuliatorių jungtis būtų su saugikliu, o tai reiškia, kad jei nors vienas akumuliatoriaus pirštelis suges ir pradės trumpinti, jis gaus žvėrišką šalimais stovinčių akumuliatorių iškrovą ir gaisras vos ne garantuotas. Savadarbių akumuliatorių vertinti kaip saugių nederėtų, o kaip su gamykliškai surinktų akumuliatorių saugumu? Konkrečiai Teslos naujesni akumuliatoriai sujunginėjami plonytėmis plokštelėmis, kurios veikia kaip saugiklis. Užtrumpinus vienam iš pirštelių perdega akumuliatorių jungiantis kontaktas ir gaisras neįvyksta.

Dar vienas niuansas. Tokie akumuliatoriai paprastai renkami su BMS, kurie praleidžia riboto dydžio srovę pav. 50A, tad toks akumuliatorius galėtų išduoti ne didesnio nei 600W galios iškrovą. Dviejų lygiagrečiai sujungtų akumuliatorių maksimalios iškrovos galia padidėtų dvigubai.

Grįžkim prie dienos be elektros. Taigi, perskaitęs Darau Blė postus, supratau, kad esu absoliučiai nepasiruošęs joms. Dingus elektrai, neturėjau ne tik elektros, bet ir vandens, negalėjau nuleisti vandens klozetuose, negalėjau užsikaisti vandens, pasiruošti valgyti. Apie darbą iš namų irgi negalėjo būti nė kalbos, nes interneto ryšys pas mane tik nuo 4G maršrutizatorių, kurių darbui reikia elektros, kompiuteriai stacionarūs, jokių UPS`ų neturiu. Pagalvojau, kad maisto gamybai reikės būtinai įsigyti kokią nors kemperinę kaitlentę, kad dingus elektrai, bent jau arbatos būtų galima užsivirti. Akumuliatorių talpos eikvojimas bet kokiam šildymui yra per daug brangus.

O visiems kitiems poreikiams įsigijau 4000W galios inverterį iš Aliekspreso. Nors jis neturi akumuliatorių pakrovimo galimybės, kaip UPS`as, bet pirkdamas maniau, kad bent jau galia tikėtina bus 2kW, kas leis vandens siurblį pasileisti prireikus. Taigi, po užsakymo praėjus 10d. laikotarpiui iš Lenkijos atkeliavo inverteris, kurį ištestavau ir likau maloniai nustebintas.

Labai kliuvo kelių asmenų atsiliepimai, kad šis inverteris nepalaiko didelių apkrovų, nes įsijungia apsauga vos 1kW pasiekus. Deja, nepamini kokios apsaugos suveikia. Šis inverteris palaiko milžiniškas sroves, dažno akumuliatoriaus įtampa prie tokių srovių krenta iki tokio lygio, kad suveikia inverteryje numatyta akumuliatorių apsauga nuo per gilaus iškrovimo 9,5V. Nieko keisto kad išsijungia. Mano atveju irgi išsijungė, tik išsijungė prie 2,5kW-3kW apkrovos. Taigi, mano viltys dėl bent jau 2kW realios galios buvo viršytos su labai rimtu rezervu :). Sekantis dalykas kurį vertinom, tai sinusoidė. Inverterio neapkrovus ji buvo ideali, prie 2,5kW-3kW apkrovos per vidurį kreivė minimaliai išlinko, bet vis tiek ją galima vadinti idealia. Ekranėlyje rodomas 220V voltažas šiek tiek melavo, prie didesnių iškrovų rodė mažesnį dydį, nei buvo iš tikrųjų. Sumontuota rozetė puikiausiai tinka mūsiškiem elektros kištukams, su trūkumu kad nepasijungia įžeminimas, bet apie kokį įžeminimą galima kalbėti, kai maitinama nuo inverterio :). Ant tuščios eigos prietaisas naudoja apie 1,5A, t.y. 18W-20W, bet apkrovus 500W-1000W jis beveik nekaista, o ir ventiliatoriai neįsijungia. Apkrovus labiau, ventiliatoriai įsijungia, bet tik sumažini apkrovą ir vėl sustoja. Prie mažesnių apkrovų, jis galima sakyti visiškai tylus. Kadangi trumpai pavyko priversti dirbti ir ant didesnio galingumo, manau kad ilgesnį laiką galės dirbti su iki 2kW galia. Tiesa, ant maksimalios bandytos galios, pridedamuose laiduose įtampos kritimas buvo apie 0,7V tad inverteris išsijungdavo prie akumuliatoriaus maždaug 10,2V, kaip ir deklaruota dėl 9,5V apsaugos.

Taigi, buvau sužavėtas kiniška kokybe už 102,98$, kurie Revoliuto buvo konvertuoti į 86,84€ nepritaikius jokio konvertavimo mokesčio, nes Revoliutas darbo dienomis mokesčių netaiko. Sutaupiau dar euriuką kitą :). Kadangi pirkta iš Lenkijos, papildomų mokesčių nebuvo.

Rinkausi didžiausios galios 12V modelį. 12V pasirinkau nes labai patogu, pasikeitus automobilio akumuliatorių, kai senasis neprasuka starterio žiemą, senąjį ne priduodam perdirbimui, o pajungiam prie kitų akumuliatorių maitinančių inverterį. Taip nors ir 10 akumų lygiagrečiai galima pajungti, tiek naujų, tiek ir panešiotų, visa sistema kaip dirbo, taip ir toliau dirbs idealiai tik su padidėjusiu saugomų kilovatvalandžių kiekiu, o 24V-48V sistemose senų akumuliatorių ar ir naujų, bet įsigytų po vieną, niekaip nepanaudosi. Iškart privalai pirkti 2 vnt ar 4 vnt idealiai vienodų akumuliatorių vienu metu, o kai pareina 1 vnt, privalai iškarto keisti 2vnt (24V) ar 4 vnt. (48V), nors likę akumuliatoriai dar dirbtų ir dirbtų. Taigi, orientuojuosi į ekonominį rezervinio maitinimo nuo akumuliatorių variantą :).

Raspberry Pi

Šis įrašas apie mažą kompiuteriuką, kurį įsigijau namo automatizavimui (smart house), parekomendavus Egyrui, kuris tokį projektą jau pakūrė pas save. Taigi, kaip ir parekomendavo susiinstaliavau OpenHAB, bet kai ją pasileidau, supratau, kad šiam reikalui esu kiek per „žalias“, taip ir užsimetė kompiuteriukas pas mane lentynose, o namo automatizavimui įsigijau Xiaomi Mi Home įrangos. Vis tik, visai šio reikalo neapleidau ir po kiek laiko kompiteriuką išsitraukiau, tik šį kartą pradėjau ne nuo OpenHAB, bet nuo kitų idėjų, kurių įgyvendinimas paprastesnis, bei taipogi neša naudos, bei kelia mano namo „IQ“ :).

Maniškis „Raspberry Pi“ (toliau dažnai nadosiu sutrumpinimą – „RPi“) yra trečios kartos, šiai dienai aišku teisingiau būtų pirkti 4-tos, bet mano poreikius tenkina ir senesnis, tad išlaidauti ir upgreidintis pakolkas neketinu. Tik nusipirkęs jį, iškart užsisakiau ir radiatoriukų komplektą, bet tie mažieji radiatoriukai nieko neverti, tad ieškojau rimtesnio vėsinimui skirto varianto ir apsistojau ties aliuminiu korpusu/aušintuvu. Aktyvaus nenorėjau, o ir tas pasyvus vizualiai vertinant turėjo būti pakankamai efektyvus.

Kai naujasis korpusas atvyko, nedelsdamas jį užsidėjau. Pasikeitimo metu „RPi“ pas mane dirbo tik „Pi-Hole“ DNS serveriu/ad_blockeriu. Mažus radiatoriukus pakeitus šiuo korpusu, t° nukrito nuo 49°C iki 38°- 41°C. Taigi korpusas, kaip aušintuvas veikia labai gerai. Korpusas standus, surinktas monoblokas užima nedaug vietos, tiesa, kas dėl vaizdo kameros pajungimo galimybės, tai skylutės nedidelės, turėtų būti nelengva, nors man šio funkcionalumo, kaip ir nereikia. Iš minusų, tai man nepatiko didelis atstumas nuo „RPi“ mikroschemų iki korpuso/aušintuvo. Vizualiai vertinant atstumas didesnis nei 1mm. Pridedama termotarpinė yra storesnė, taip kad su šilumos nuvedimu, kaip ir viskas gerai, vis tik, metalo laidumas šilumai turėtų būti geresnis, tad esant mažesniam tarpeliui tikėčiausi geresnio vėsinimo. Teko skaityti, jog kiti deda reikiamo storio varines tarpines, jas sutepdami termopasta ir taip pasiekia geresnių vėsinimo rezultatų, nei su komplektuojama stora termotarpine. Tad iki idealaus korpuso šiek tiek trūksta, bet upgreidu likau patenkintas. Jei kada sugalvosiu įsigyti „RPi4“, tikrai pirksiu tokį patį pritaikytą naujesnei versijai.

Kas liečia „RPi“ parengimą darbui, operacinės sistemos suinstaliavimą, tai vyksta labai paprastai, nereikia jokių aukštesnio lygio žinių, pirkti jau paruoštos SD kortelės taipogi nereikia, o kaip tai padaryti, viskas labai aiškiai pažingsniui nurodyta gamintojo svetainėje. Galimų instaliuoti OS (operacinių sistemų) pasirinkimas didelis, nors paieškojus ne tik gamintojo svetainėje, pamatysim kad jis dar didesnis. Beje, naujesniuose „RPi“, dėl didesnio darbo su atmintimi greičio rekomenduojama naudoti 64 bit distribucijas (dabar rinkčiausi Ubuntu server), iš kitos pusės, jei „RPi“ su 8Gb RAM`o, 32 bit OS vienam procesoriui leis matyti tik 3Gb.

Ar verta rinktis instaliaciją su grafiniu interfeisu priklauso nuo to, kas bus daromas su „RPi“. Pradžiai pabandžiau „RPi“ naudoti, kaip stacionarų kompiuterį, įvertinau jo greitį ir kitus niuansus. Dirbti su juo galima, bet visgi, šiai paskirčiai kompiuteriukas lėtokas, tad baigiau žaidimus ir instaliavau serverinę versiją be grafinio interfeiso. Grafinis interfeisas užima daugiau vietos tiek ant kietojo disko (šiuo atveju SD kortelės), tiek RAM, tiek ir procesorių apkrauna. Kai kompiuteris naudojamas tik kaip serveris, prie kurio nepajungta nei klaviatūra, nei monitorius, kuris valdomas tik per SSH ir įvairių paleistų programų webinį interfeisą, instaliuokite tik serverinę distribuciją ir kaip minėjau, ant naujesnės kartos „RPi“, teisingiau būtų naudoti 64bit versijos serverinę distribuciją.

 

Prisijungimas prie „RPi“ iš kito kompiuterio  – SSH servisas – PuTTy

„Raspberry Pi“ paleidimui, prie jo reikės pajungti monitorių, pelę ir klaviatūrą, kas įneša šiokio tokio nepatogumo, jei „RPi“ neplanuojama nuolatos laikyti pajungtą prie monitoriaus. Tam, kad atsikratyti šio nepatogumo, prisijungiam prie sistemos suvesdami login vardą: „pi“ ir slaptažodį „raspberry“ („ubuntu“ atveju atitinkamai „ubuntu“ ir „ubuntu“) ir nuotolinio prisijungimo instaliavimui parašom šias eilutes, kurios rašomos visais atvejais, kai ką nors norim daryti su „RPi“.

sudo apt update
sudo apt upgrade
sudo apt dist-upgrade

ir konkrečiai šiai instaliacijai reikalingos eilutės:

sudo apt-get install openssh-server
sudo systemctl enable ssh
sudo systemctl start ssh

o kompiuteryje, su kuriuo nuolat dirbat ir per kurį norėsite valdyti „RPi“, suinstaliuojat  PuTTY (Portable).

Susirandam „RPi“ IP adresą, kol neatjungėm monitoriaus „hostname -I“ komandos pagalba. Jei „RPi“ dirbs kaip serveris, teisingiausia jam priskirti pastovų IP adresą. Bet aš tai darau ne keisdamas „RPi“ nustatymus, o jo „MAC“ adresą DHCP serverio nustatymuose priskirdamas pastoviam IP adresui. Iš kitos pusės DHCP serveris pas mane yra tas pats „RPi“, o tiksliau „Pi-Hole“ programa, tad aš tai padarau jau po „Pi-Hole“ instaliavimo. Vis tik ties šiuo punktu reikėtų stabtelti. „PiHolas“ stacionarų IP adresą tikiuosi, kad sugeba suteikti „Raspbian“ operacinėje sistemoje. Kaip sužinojau vėliau, „Ubuntu“ serverio sistemoje „PiHolas“ statinio IP adreso suteikti nesugeba. Būkite atidūs. Apie statinio IP adreso suteikimą „ubuntu“ sistemoje aprašiau žemiau, kai kalbama apie Dockerius.

Viskas, jei „RPi“ pajungtas prie lokalaus tinklo, monitorių, klaviatūrą ir pelę galima atjungti. Jei jungiatės iš „Windows 10“ ar „Linux“ kompiuterio, „PuTTy“ nebūtinas, prisijungti galėsite iš CMD ar terminalo. Abiem atvejais reikia parašyti “ssh <username>@<IP adresas>“, jei jungsitės kai vartotojas “pi“, o kompiuteriukas „RPi“ randasi adresu “192.168.1.2“ prisijungimo eilutė atrodytų taip:

ssh pi@192.168.1.2

Vis tik PuTTY (Truputį daugiau info) man patinka labiau nei CMD, nes ir prisijungimą galima automatizuoti ir pav. su „Midnight Commander`iu“ leidžia dirbti pelytės pagalba, ko su CMD padaryti nepavyko. Tokio prisijungimo SSH protokolu trūkumas, kad jungtis galima tiktai konsole, bet jei „RPi“ dirba kaip serveris – to per akis, serveriui net neverta instaliuoti grafinio valdymo interfeiso. Jei suinstaliavot raspbiano pilną grafinę versiją, o tolimesniam darbui, komandinės eilutės neužtenka, ir norime jungtis prie grafinio interfeiso, susikonfiguruojam į  „RPi“ jau įdiegtą RealVNC. Rezoliucijos padidinimui reikia „start“→ „Preferences“→ „Main Menu Editor“ įsijungti „Raspberry Pi Configuration“ ir vėliau jau pasileidus jį, „System“ dalyje „Resolution“ reikia pasirinkti norimą. Pas mane sukasi serverinė distribucija, be grafinio interfeiso, tad „RPi“ valdau tik per terminalą.

Dar trumpai apie PuTTY sukonfiguravimą. Pasileide PuTTY kairėje pusėje esančiame nustatymų meniu pasirenkame „Window“ → „Appearance“→ „Font settings“ spaudžiam mygtuką „Change…“ ir pasirenkam „DejeVu“ 12 dydžo ar kitą labiau patikusį fontą, tada kairėje pusėje esančiame nustatymų meniu pasirenkam „Terminal“→ „Keyboard“→ „Change the sequences sent by:“→ „The Function keys and keypad“ iš ten esančio „ESC[n~“ pakeičiam į arba „Linux“, arba „Ubuntu“ atveju „Xterm R6“ (čia kad veiktų skaičių klaviatūra bei funkciniai klavišai). Atlikus šiuos pakeitimus, juos išsaugom  kairėje pusėje esančiame nustatymų meniu pasirenkę „Session“→ „Load, save or delete a stored session“ punkte pasirinke „Default Settings“ ir paspaudžiam  „Save“ mygtuką.

Norint išsaugoti prisijungimą, į „Host Name (or IP address)“ įrašom IP adresą ar ir vartotojo vardą pav. „pi@192.168.1.2“, o „Load, save or delete a stored session“ laukelyje „Saved Sessions“ yrašome prisijungimo pavadinimą, pav. „RPi“ ir spaudžiam mygtuką „Save“. Kitą kartą prisijungimui užteks du kart spustelti norimą prisijungimą.

Patogus darbas su failais – Midnight Commander

Nevirškinu patarimų, kai siūlomą viską daryti komandinės eilutės pagalba, kai yra ženkliai patogesnės priemonės. Dar DOS`o laikais buvo sukurtos patogios darbui su failais programos, tokios kaip „Norton Comander“, „Dos Navigator“, „Volcov Comander“, bei daugybė kitų. Linux pasaulyje taipogi yra atitikmuo – „Midnight Comander“, todėl patogesniam darbui su Linux, pirmas dalykas ką aš padarau, tai  aš iškart jį ir susiinstaliuoju:

sudo apt install mc

ir po instaliavimo surinkus „mc“ galėsime naudotis patogesniu naršymo po failų sistemą bei dokumentų redagavimo interfeisu (redagavimui pasirinkit MC editorių Nr. 2, jei norėsite pasikeisti į kitą, MC komandinėje eilutėje parašykit „select-editor“). Nors su MC editoriumi dirbti sudėtingiau, nei su Windowsiniais, bet nepalyginamai paprasčiau, nei visokiais standartiniais linuxiniais, kuriuos paleidus, kokį pusvalandį sugaišit, vien bandydami suratsi, kaip juos uždaryti, nekalbant apie iš vis išsigimusį teksto redagavimo interfeisą. Todėl ir mano nuorodos, kai reikia paredaguoti kokio failo tekstą, tai taip ir rašau, primygtinai nesiūlydamas paleisti komandą, kuri kokį nors failą iškart atidaro pav.  „nano“ redaktoriuje.

Dirbant su MC dažnai prireikia abiejuose languose turėti atidarytą tą pačią direktoriją, tai padaroma su klaviatūros „ALT + i“ kombinacija. Kitame lange nei stovi kursorius atsidarys kursoriaus lange atidarytą direktoriją. Su kursoriumi užlipus ant direktorijos ir paspaudus „ALT + o“ kombinaciją, kitame lange atsidarys aktyvios direktorijos turinys. Kitoje aplinkoje nukopijuoto teksto į redaguojamą dokumentą įkėlimas vyksta laikant nuspaustą „Shift“ mygtuką ir paspaudus dešinį pelės mygtuką. Jei kopijuojama tame pačiame dokumente, tai pažymime tekstą ir su kursoriumi nuėję kur reikia įkelti nukopijuotą tekstą spaudžiam „F5“, jei norime ištrinti pažymėtą tekstą (ir visai nesvarbu kur tuo momentu stovi kursorius), spaudžiam „F8“, tekstą pažymėti labai patogu su pelyte.

MC labai patogu dirbti vienu metu ne tik su dviem atidarytomis vienu metu skirtingomis direktorijomis, bet ir su dviem kompiuteriais vienu metu, prie kito pasijungus, kad ir su tuo pačiu SSH standartu (viršutiniame meniu pasirename „Left“ arba „Right“ priklausomai kokiame lange norime prisijungti nutolusį kompiuterį, tada  „Shell link...“ ir surenkam pav. „Pi@192.168.1.2“).

Taipogi labai patogu keisti failų atrbutus (viršutiniame meniu pasirename „File“ →„Chmod“), arba failo savininką (viršutiniame meniu pasirename „File“→Chown“), bei daugybę kitų veiksmų.

Išjungiam WiFi

Kadangi savo „RPi“ jungiu tik laidu (patikimesnis, stabilesnis, greitesnis, saugesnis ryšys) nematau poreikio laikyti aktyvų WiFi modulį. Taip ir šiek tiek sumažinsim elektros sunaudojimą ir elektromagnetinį spinduliavimą aplinkui. Kai buvau suinstaliavęs raspbianą anksčiau, pasinaudojęs „raspi-config“ komanda iššokusiame konfiguravimo meniu WiFi ryšį buvau išjungęs. Deja, bet atnaujintame „raspi-config“ galimybės atjungti bevielį ryšį neradau. Kai susiinstaliavau „Ubuntu“ 64-bit serverio OS, WiFi ryšį išjungiau  į (Ubuntu) „/boot/firmware/config.txt“ (Raspbian) „/boot/config.txt“ įrašydamas „dtoverlay=disable-wifi“ eilutę. Patikrinimui ar WiFi ryšys išjungtas surinkęs „lsmod“ komandą tarp išmestų paleistų servisų galinčio aptarnauti WiFi ryšį (brcmfmac) neradau, tad užduotį įvykdžiau.

 

Saugumo sumetimais atsisakom standartinio vartotojo

Dar keli žingsniai, šiek tiek padidinantys saugumą.

Susikuriam naują user`į, kurį pastoviai naudosime jungdamiesi prie „RPi“:

adduser <Username>

Prijungiam naujai sukurtą vartotoją „SUDO“ grupei:

adduser <Username> sudo

Būtinai prisijungiam prie naujai sukurto vartotojo, įsitikinam, kad viskas veikia, kad naujam useriui priskirta „sudo“ grupė, slaptažodis išsisaugojo teisingai. Jei suvedant slaptažodį įsivėlė klaida, pakeičiam naujai sukurtam vartotojui slaptažodį, bei būtinai pakeičiam „root“ vartotojo slaptažodį. Jei sukurto vartotojo slaptažodis geras, pakeičiam tik „root“ vartotojo slaptažodį (slaptažodžio pakeitimo komanda passwd):

passwd <Username>
passwd root

Ištrinam vartotoją „Pi“ (Nors galimas ir kitas – „Honeypot“ variantas, kai „Pi“ vartotojas atjungiamas nuo „sudo“ grupės, bei atimamos kitos teisės, ir paleidžiamas pranešimų skriptas, kad būtumėt informuotas, jei kas nors jungsis prie kompiuterio „pi“ vardu. Iš kitos pusės, dabar ištrinkim, o jai nuspręsit tai padaryti, susikursit naujai:

deluser pi

Dar galima pakoreguoti SSH konfiguraciją į „/etc/ssh/sshd_config“ failą įrašant (nors aš tai dar planuoju išbandyti kada nors vėliau):

Port <galima pakeist į nestandartinį portą, nors tokiu atveju bus nepatogumų>
Protocol 2
PermitRootLogin no
DebianBanner no

 

Tinklinė duomenų kaupykla – NAS

Sekantis žingsnis, galima Raspberry paversti NAS įrenginiu. NAS įrenginys labai patogus tuo, kad norimą failą patalpintą tenai bus galima pasiekti iš bet kurio prie lokalaus įrenginio pasijungusio prietaiso, tame tarpe ir telefono ar planšetės, o jei prie lokalaus tinklo prisijungsite per VPN, tai ir iš bet kurios pasaulio vietos, be jokio papildomo nesaugaus Claud serviso interneto platybėse. NAS funkcionalumą galima pasiekti ir su turimu maršrutizatoriumi turinčiu USB lizdą, tik šiuo atveju, pigesnieji maršrutizatoriai turi tik USB 2.0 ir 100Mb/s greičio tinklo palaikymą, kas stipriai apribos duomenų perdavimo greitį lokaliame tinkle. Pajungus didelės talpos USB atmintinę, ar išorinį diską gausime pakankamai talpų ir pakankamai greitą NAS („Raspberry Pi 4“ palaiko USB 3.0, bei 1Gb/s tinklą), be to su „Raspberry Pi“ turėsim ženkliai lankstesnę sistemą. Galima panaudoti ir SD korteles, tik jos turi būti suformatuojamos FAT32 (max 2Tb su 512b sektoriumi, arba 16 TB su 4,096b) formatu, kai didesnės nei 32Gb kortalės Windows sistemoje standartiškai formatuojamos exFAT formatu, kurio „RPi“ bootloaderis neatpažįsta. „Raspberry Pi“ iki 3 versijos palaikydavo ne didesnes kaip 256Gb SD korteles, o 3 ir aukštesnės versijos palaiko ir didesnes korteles.

Vis tik, jei NAS planuojama pakurti ant SD kortelių, tai nebūtų patikimiausias sprendimas. HDD ar SSD pajungtas prie USB būtų „n“ kartų patikimiau, o jei su kokiu mdadm, dar „RAID 1“ pajungti su 2 diskais, tai iš vis vos ne NAS už kelis šimtus € :).

Pereinam prie programinės dalies. Kad „RPi“ taptu NAS`u, pirmiausiai mes suinstaliuojam Samba. Prie serviso iš nutolusio įrenginio, interneto pagalba prisijungsime per VPN, ir naudosimės visais lokalaus tinklo privalumais, tame tarpe ir Pi-Hole apsauga.

Taigi, susiinstaliuojam Samba, kurios pagalba pašarintą direktoriją galėsime matyti  Windows sistemoje, prijungti kaip tinklinį diską ir realiai juo naudotis, taip, tarsi jis būtų jūsų kompiuteryje. Labai gerai tai, kad „RPi“ eikvoja labai mažai elektros energijos, tad jo laikymo nuolatos įjungto piniginė beveik nepajus.

Jei naudojate naujesnę Windows versiją, prieš tai reikės įjungti failų šarinimą „SMB 1.0/CIFS File Sharing Support“, kuris saugumo sumetimais naujesnėse versijose būna išjungtas.

SMB

Samba suinstaliuoti labai nesunku, aukščiau pateiktoje nuorodoje visas instaliavimo eiliškumas smulkiai aprašytas.

1. instaliuojam samba

sudo apt-get install samba samba-common-bin -y

2. susikuriam šarinamą direktoriją
3. ją pašarinam pakoreguodami  „/etc/samba/smb.conf“ failą

4. sukuriam samba userį „pi“ ir perkraunam samba

sudo smbpasswd -a pi
sudo service smbd restart

Apsistosiu trumpai ties konfiguravimo principu. Direktorijų šarinimas nurodomas „/etc/samba/smb.conf“ faile. Jo redagavimui reikia root teisių, kurias gaunate „sudo su -“ („-“ ženkliukas tam, kad užkrautų visus kintamuosius matomus su komanda „env“) komandos pagalba (grįžimui nuo „root“ prie paprasto vartotojo užtenka paspausti „CTRL + D“). Tenai laužtiniuose skliaustuose įrašome ką norime šarinti, ir žemiau įrašome komandas kurių pagalba viską sukonfiguruoji. Pav.:

[direktorijos pavadinimas, koks jis bus matomas tinkle, pav. "Talpykla"]
Comment = Čia smulkiau apibudinam savo share
Path = /home/Pi/share - čia nuoroda į šarinamą direktoriją, kurios pavadinimas gali būt kitoks, nei nurodėme aukščiau, laužtiniuose skliaustuose, kad būtų matoma tinkle
Browseable = yes - Taip mes nurodom, kad naršant tinkle su failų naršykle mūsų šarinama direktorija bus matoma viešai, parašius "no" nors ir nematysim tinkle, bet žinodami jos adresą mes ją vis tiek galėsime
pasiekti.
read only = no - parašydami "no" mes nurodom, kad direktorijoje esantį turinį galės koreguoti prisijungę per tinklą

daugiau apie komandų reikšmes.

Apie „mauntinimą“. Linux sistemoje galima primountinti visą kietą diską, prie pasirinktos direktorijos, ir nors primountintą gali būti šimtai kietų diskų, jūs juos matysite kaip eilines direktorijas vienam kataloge, ar bet kur kitur, kur tik sugalvosit. Tai skiriasi nuo to, ką mes pripratę matyti Windows`inėse sistemose.

Galima į „Raspberry Pi“ suinstaliuoti openmediavault (kaip instaliuoti) ir vos ne visas operacijas atlikti naršyklės interfeise, kaip tikrame NAS įrenginyje. Tuomet nereikės žaisti su „samba.conf“ failo redagavimu, bet „openmediavault“ leidžia dalintis prieiga tik prie tų įrenginių iš kurių nepaleista operacinė sistema. Kadangi aš vis dar šarinimams naudoju tą pačią SD kortelę, man iš šios programos jokios naudos, o ir standartinis „samba“ konfiguravimas, kai jį perpranti yra pakankamai paprastas, be to taip šarinti galima direktorijas daug lanksčiau. Jei vis tik suinstaliuosit „openmediavault“, per naršyklę suvedę „RPi“ ip adresą prisijungiat prie „openmediavault“ administravimo internetinio puslapio (user: admin, password: openmediavault). Per meniu pasirinkę system→Network susikonfiguruojat naudojamą tinklą stacionariam pasirinktam IP adresui. Tuomet, jei planuojat šiame kompiuteryje naudoti ir kitus servisus, valdomus per naršyklę, pav. Pi-Hole, reikėtų pasikeisti „openmediavault“ administravimo svetainės porto adresą iš „80“ į pav. „8080“ ar kokį nors kitą (system→General Setings). Po pakeitimų reikia paspausti „save“ ir „apply“. Daugiau informacijos pdf instrukcijose, bei forume. Norint išinstaliuoti suvedam:

apt-get remove --autoremove openmediavault

Dar vienas servisas. Turiu vaizdo kamerą, kurią ankščiau buvau sukonfigūravęs, jog siustų elektroninius laiškus su nuotraukomis, jei buvo užfiksuotas judėjimas. Sukonfigūravęs visą tai buvau per Gmail emailą, bet po kiek laiko tokią galimybę Gmail panaikino. Buvo minčių ant „RPi“ pakurti SMTP pašto serveriuką, ką ir padarė  Darau Blė. Vis tik, nusprendžiau nuotraukas iškart rašyti į „RPi“ laikmeną, tik tam reikia ne paleisto samba, bet NFS serverio, kurį galima paleisti papildomai. Taigi, paleidau NFS serverį ir apie SMTP servisą pamiršau, kaip nereikalingą. Bent jau pakolkas.

sudo apt-get install nfs-kernel-server -y

Sukuriam direktoriją su atitinkamomis suteiktomis teisėmis.

Paredaguojam „/etc/exports“. Mano konfiguraciją sudaro tik ši eilutė:

/Šarinama_Samba_direktorija/Vaizdo_Kameros_įrašai *(rw,all_squash,insecure,async,no_subtree_check)

Paleidžiam „exportfs

sudo exportfs -ra

Windowsuose ištrinti išsaugotus prisijungimo prie samba diskų slaptažodžius reikia „Run“ eilutėje surinkti:

rundll32.exe keymgr.dll,KRShowKeyMgr

 

Visų tinkle esančių įrenginių apsauga nuo įkyrių reklamų ir šnipinėjimo duomenų siuntimo – Pi-Hole

Kita programa, kurią pakūriau ir šiuo metu jau kurį laiką naudoju buvo DNS serverio/reklamos blokatoriaus suinstaliavimas. Tinklo srauto kontrolei, turėjau minčių susiinstaliuoti proksi serverį, bet pamatęs Linus`o laidą apie Pi-Hole, leidžiančią pakankamai efektyviai kovoti su reklama, ir kurio instaliavimas užtruko ne daugiau 5 min, apsistojau ties šia. Instaliacijai tereikia paleisti komandą:

curl -sSL https://install.pi-hole.net | bash

Suinstaliavus, prie webinio valdymo interfeiso prisijungiama interneto naršyklės adresų juostoje surinkus „RPi“ IP adresą/admin/, pav. „http://192.168.1.2/admin/

Prisijungimo slaptažodžio pakeitimui ar panaikinimui prisijungę per PuTTy surinkite:

pihole -a -p

Jei vėliau sugalvosite pakoreguoti išsaugotų keše DNS adresų kiekį ar kešo saugojimo laiką, teks per terminalą „01-pihole.conf“ faile pakeisti šias reikšmes:

/etc/dnsmasq.d/01-pihole.conf

local-ttl=60 (Kešo saugojimo laikas sekundėmis)
Cashe-size=10000 (DNS adresu maks kiekis Keše)

Anonimiškumo padidinimui Pi-Hole puslapyje rekomenduojama suinstaliuoti unbound. Tik ten, kur reikia pakoreguoti „/etc/unbound/unbound.conf.d/pi-hole.conf“ failą, tai pradžiai jį reikia ir susikurti.

Kad galėtumėte pakeisti, failo, kuris nepriklauso jūsų vartotojui reikšmes, prisijunkite kaip rootas „sudo su -“ („-“ ženkliukas tam, kad užkrautų visus kintamuosius matomus su komanda „env“) komandos be kabučių pagalba.

Taip pat keičiamas ir Pi-Hole administravimo puslapio portas, faile adresu „/etc/lighttpd/lighttpd.conf“, Ir jei pakeistas, perkraunamas servisas:

sudo /etc/init.d/lighttpd restart

Tinklapio failai randasi „var/www/html/“ direktorijoje. Tai patogu, jei norite susikurti suasmenintą pradinį puslpį atidaromą su naujai atidarytu „tab“ „Firefox“ naršyklėje (mane knisa, kad po eilinio programos perinstaliavimo ten viską nustatinėti reikia iš naujo), nes iš naršyklių pašalinta galimybė šiai paskirčiai naudoti lokaliai saugomą failą. Taigi, susikurtą HTML failą įmetus į nurodytą direktoriją, falas bus užkraunamas webinio serverio ir tokiu būdu galima apeiti minėtą ribojimą.

Turimos Pi-Hole programos versijos atnaujinimui reikia paleisti:

pihole -up

Dabar naudojuosi Pi-Hole ir džiaugiuosi jo teikiamais privalumais, tarp kurių ir šiek tiek didesnis internetinių puslapių užkrovimo greitis, nes mano interneto ryšys yra per mobilaus 4G ryšio  tiekėjus, kurių signalo stiprumas pas mane gana silpnas ir greitis atitinkamai mažokas. Reklamos blokavimas visoje lokalaus tinklo įrangoje taipogi teigiamai prisideda prie bendro interneto greičio, bei visos įrangos, tame tarpe ir androidinių įrenginių naudojimosi komforto padidėjimo. Su DNS serveriu, puikiausiai galima apriboti pasiekiamus interneto resursus vaikams. Pav. CloudFlare „1.1.1.3“ DNS adresas neleidžia pasiekti turinio skirto suaugusiems. Daugiau paruoštų blokavimo sąrašų.

Išinstaliuojama komanda:

pihole uninstall

 

PiVPN

Nors ir buvau atvėręs portus maršrutizatoriuje, taip pasidarydamas galimybę reguliuoti rekuperatoriaus darbo režimus iš interneto, į kompiuterį buvau suinstaliavęs ir laikiau nuolat veikiantį TeamViewer, kad prie jo galėčiau jungtis per nuotolį, bet tokiame prisijungimo organizavime mačiau saugumo spragas. Kuo daugiau atvertų portų į vidinį tinklą, tuo daugiau atvirų skylių, per kurias įsilaužėliai gali patekti į vidinį tinklą, o debesų principu nuolatos veikiančios programos iš vis atveria duris įsilaužėliams. Teisingesnis būdas yra iš išorės prie vietinio tinklo jungtis tik per VPN ir tada jau elgtis taip, tarsi būtum vietiniame tinkle. Tuomet nereikia daugybės portų forwardinimo, jokių „debesų“ tiesiogiai suteikiančių prieigą prie tavo įrangos per visus Firewalus. Yra tik vienas atviras portas, prie gerokai saugesnio, šifruoto VPN prisijungimo. Taigi, saugumo sumetimais VPN stiprus žingsnis į priekį, be to tai būdas lengvai pasiekti absoliučiai visus resursus esančius vietiniame tinkle. Taigi, įdiegiame VPN serverį „Raspbbery Pi“ kompiuteryje paleidę eilutę:

curl -L https://install.pivpn.io | bash

Šia eilute paleisite PiVPN skriptą ir suinstaliuosite Open VPN arba modernesnį  WireGuard VPN serverį. Šį skriptą paleidus jau po Pi-Hole suinstaliavimo, skriptas mato Pi-Hole, ir instaliuojant leidžia tai nurodyti.

Vis tik, jei suinstaliavote OpenVPN reikia pakeisti /etc/openvpn/server.conf eilutę „push “dhcp-option DNS 192.168.1.2“, vietoje 192.168.1.2 nurodant savo Pi-Hole ip adresą.

VPN paleidimas susideda iš raktinio failo sukūrimo, kurį vėliau reikia nukopijuoti į kliento kompiuterį ar telefoną su kuriuo jungsitės prie PiVPN  (Androidinis  OpenVPN arba WireGuard klientas). Suinstaliuotas PiVPN valdomas konsolėje parašius „pivpn“ komandą. Prisijungiančio Kliento failo sukūrimui reikia parašyti komandą vėliau nurodant bet kokį prisijungiančio kliento vardą:

pivpn add

sukurtas failas „user.conf“ patalpinamas /home/pi/ovpns direktorijoje, Wireguard atveju – /home/pi/configs direktorijoje (vietoje „pi“ gali būti kitas vartotojas, kuriam suinstaliavom VPN). Pažiūrėti kokie failai su kokių klientų pavadinimais sukurti sistemoje rašom:

pivpn list

Norint sukonfiguruoti nutolisį klientą prisijungimui prie jūsų PiVPN reikės tą failą įkelti į nutolusį klientą, nors su WireGuard paprasčiau, nes parašius:

pivpn -qr

Bus sukurtas QR kodas, į kurį nukreipus telefoną, telefono klientas bus sukonfiguruotas automatiškai.

Prisijungimo vartotojo panaikinimui WireGuard atveju rašom “pivpn remove“ komandą, o OpenVPN atveju – “pivpn revoke“.

Išinstaliuoti VPN serverį rašome:

pivpn uninstall

Stebėti kokie vartotojai ir kada buvo prisijunę per VPN`ą prie jūsų sistemos labai patogu Pi-Hole programos pagalba. Pirmajame informaciniame „Dashboard“ puslapyje, apačioje “Top Clients (total)“ stulpelyje pasitikrinate ar tas vartotojas iš vis buvo pasijungęs, o  „Client activity over last 24 hours“ lentelėje jau galite matyti konkretų laiką kada tas vartotojas buvo pasijungęs.

Dar vienas niuansas, su kuriuo susidūriau šiek tiek vėliau. Jei mes norime iš vidinio tinklo pasiekti per VPN pasijungusį kompiuterį, tai mums reikia šiek tiek modifikuoti windowsinį kompiuterį iš kurio bus jungiamasi prie nutolusio, per VPN pasijungusio kompiuterio, ir „RPi“. Windousiniame kompiuteryje parašome komandą (jei nenorime kad nustatymai išliktų ilgam, po kompiuterio perkrovimo šią komandą reikėtų įvesti iš naujo):

route ADD 10.6.0.0 mask 255.255.255.0 192.168.1.2

„192.168.1.2“ pakeičiate į pas jus esantį „RPi“ ar kitą kompiuterį ant kurio sukasi VPN adresą. „10.6.0.0“ irgi turi atitikti adresą, kokį VPN dalina prisijungusiems nutolusiems prietaisams. Pas mane „10.6.0.1“ „10.6.0.2“ ir pan. todėl ir rašomas „10.6.0.0“

Jei norime išsaugoti nustatymus ilgesniam laikui, kad nustatymai Windowsiniame kompiuteryje išliktų ir po kompiuterio perkrovimo rašome:

route -p ADD 10.6.0.0 mask 255.255.255.0 192.168.1.2

Tokiu būdu mes praplęčiame NetMask ribas prie standartinių „255.255.255.0“ apibrėžto adresų ruožo, nurodydami, kad ir „10.6.0.0“ potinklis taipogi yra vidiniame tinkle, ir kad visas užklausas reikia siūsti ne maršrutizatoriui sujungiančiam tinklą su internetu, bet konkrečiai „RPi“ kurio ip adresą ir nurodom. Plačiau apie tai, kam reikalingas NetMask rašiau „Namų internetinio tinklo praplėtimas“, tad jei neaišku siūlau pasiskaityti.

Sekantis pakeitimas turi būti atliktas „RPi“ kompiuteryje. Jame reikia įtraukti į iptables taisyklę, kad būtų leidžiami ryšiai tarp dviejų potinklių – vidinio ir VPN sukurto, arba tarp konkretaus kompiuterio vidiniame tinkle ir VPN sukurto. Jei norime kad prie nutolusių kompiuterių prisijungusių prie vietinio tinklo per VPN galima būtų prisijungti tik iš vieno kompiuterio vidiniame tinkle rašom:

iptables -A FORWARD -s 192.168.1.3 -d 10.6.0.0/24 -j ACCEPT

Šiuo atveju „192.168.1.3“ turėtų būti to kompiouterio, kuraim suteikiama teisė pasiekti „10.6.0.0“ potinklį, o dėl „10.6.0.0“ tai turi atitikti VPN dalinamą potinklį. Jei norime apjungti visus įrenginius esančius skirtinguose potinkliuose, tai rašom ne konkretaus kompiuterio IP adresą, bet viso potinklio, kas turėtų atrodyti maždaug taip:

iptables -A FORWARD -s 192.168.1.0/24 -d 10.6.0.0/24 -j ACCEPT

 

Printerio serveris

Nors multifunkcinį įrenginį „Samsung M2070w“ (printerį ir skanerį) pirkau su bevielio tinklo funkcionalumu, bet kadangi noriu sumažinti elekromegnetinę spinduliuotę, nusprendžiau printerį pajungti laidais per „RPi“ prie tinklo. „RPi“ pas mane nuolatos veikia, jo apkrova nėra didelė, tad turėtų susitvarkyti ir su dar viena funkcija. Tam suinstaliuojam CUPS (Common Unix Printing System), nors printerio ir nėra palaikomų printerių sąraše:

$ sudo apt-get install cups

Toliau suvedam visus vartotojus, kurie galės jungtis prie Webinio interfeiso ir ten atlikti nustatymus, konkrečiame pavyzdyje tai „Pi“, aš siūlau „Pi“ vartotojo iš vis nenaudoti, tad prijunkite tuos vartotojus, kuriais naudositės:

sudo usermod -a -G lpadmin pi

Tokios eilutės pagalba “pi“ vartotojas buvo priskirtas „lpadmin“ grupei.

CUPS servisas suinstaliuotas, jo standartinis portas yra 631. Viską sukonfiguruoti, tame tarpe ir pakeisti porto adresą galima „/etc/cups/cupsd.conf“ faile. Prie failo pasijungę po šių operacijų pamatysime tik aktyvų „Listen localhost:631“, kas leidžia prie šio porto pasijungti tik iš to pačio prietaiso. Šią eilutę reikėtų užkomentuoti eilutės pradžioje įrašant „#“ ženkliuką ar iš vis šią eilutę ištrinant bei įrašant naują eilutę „Port 631“, kuri leis prie serviso jungtis ir iš kitų kompiuterių esančių lokaliame tinkle, arba galime nieko rankomis neredaguoti, o parašyti komandą viską tai pakeičiančią automatiškai, bei sekančią, perkraunančią servisą:

sudo cupsctl --remote-any
sudo systemctl restart cups

Serviso sustabdymui – „sudo systemctl stop cups

Viskas, prie paleisto printerių serviso galima prisijungti iš išorės, prie lokalaus tinklo prijungtame kompiuteryje pasileidus interneto naršyklę ir į adreso eilutę įrašant „RPI“ IP adresą bei 631 portą, kaip pav.:

192.168.1.2:631

Prisijungę, viršutinėje eilutėje spaudžiam „Administration“ ir prisiregistruojam prie CUPS prijungtų vartotojų vardu. Jei išmetamas saugumo perspėjimas, nekreipiam dėmesio, tai lokalus servisas, neįdiegta jokių mokamų saugumo sertifikatų, todėl ir keikiasi. Spaudžiam „add printer“ ir pridedam savo printerį.

Vat čia susidūriau su problemomis. „RPi“ skirta „Ubuntu“ mano printerio iš vis nematė (nors kompiuteryje suinstaliuota normali, neapkarpyta „Ubuntu“ serverio versija matė puikiausiai). Pasisekė, kad bent  „Raspbianas“ printerį matė puikiausiai, bet problemos tuo nesibaigė. CUPS neturi įdiegtų draiverių šiam printeriui. Kokia čia problema, pasisiūsim draiverius skirtus Linux iš gamintojo svetainės. Parsisiunčiau, o ten draiveriai tik intelinėms sistemoms. Bandžiau rankomis ištraukti mano modelio „Samsung_M2070_Series.ppd“ failiuką bei „rastertospl“ įmesti į „/usr/lib/cups/filter/“ direktoriją, kaip buvo prašoma, bet vilties, kad kitai architektūrai skirti draiveriai suveiks buvo mažai, kas ir pasitvirtino. Sprendimas priversiti printerį dirbti pasirodė daug paprastesnis :). Tereikia teisingai surastam printeriui, pradėti instaliaciją, bet kai prašoma suinstaliuoti draiverius, gamintoją „Samsung“ pakeisti į „RAW“. Viskas, printeris su šiais nustatymais man pradėjo spauzdinti :).

Kad printerio servisas veiktų per tinklą reikia suinstaliuoti samba, bet mes ją suinstaliavom jau ankščiau. Tik dabar tame pačiame samba konfigūravimo faile „/etc/samba/smb.conf“, koreguojam „[printers]“ sekciją, kurioje kintamieji turi būti nurodyti taip:

# CUPS printing.  
[printers]
comment = All Printers
browseable = no
path = /var/spool/samba
printable = yes
guest ok = yes
read only = yes
create mask = 0700

# Windows clients look for this share name as a source of downloadable
# printer drivers
[print$]
comment = Printer Drivers
path = /var/lib/samba/printers
browseable = yes
read only = no
guest ok = no

 

OpenHAB

Pabandžiau pasižaisti su OpenHab`u. Lengviausio kelio, jau surinkto OpenHub imidžo nesirinkau, pirmiausiai norėjau pasižaisti su įvairiomis sistemomis, o ir „RPi“ paskirtis, ne vien tik „OpenHub“. Pradžiai pabandžiau instaliuoti su Dockeriu, kaip kad aprašyta PDNamas bloge.  Viskas pasileido, bet labai užkliuvo RAM naudojimas, kuris nuo 30%-40% pakilo iki 70%-80%. Ir dar serveris neapkrautas. Iškart pagalvojau, jog 1Gb RAM dydžio Dockeriniam variantui per mažai. Tada Dockerį ištryniau ir instaliavau tiesiai į sistemą. Bėda, kad su „Ubuntu“ ir suinstaliavus tieisiai, atminties sunaudojimas išliko labai panašus. Vėliau pabandžiau instaliuoti į „Raspbianą“, tiesa, jau naujasnę versiją su java 11, tai iškart nudžiugino atminties apkrova tik ~40%. Ir iš vis, „RPi“ laidinio tinklo palaikymas ženkliai stabiliau dirba „Raspbiano“ sistemoje.

Instaliavau vadovaudamasis OpenHab dokumentacija, pagal ją pirmiausiai pasileidę „sudo raspi-config“ „Performance Options“ skyriuje sumažinam „GPU Memory“ skirtą atminties kiekį iki “16“ ir „reboot“. Toliau reikia suinstaliuoti Java, kurią parsisiunčiam iš čia. (Papildymas: ankščiau reikėdavo parsisiūsti 8 versiją, todėl ir mano visi konfiguracijos pavadinimai su skaičium 8. Naujausiai „OpenHab“ 3 versijai jau reikia parsisiūsti 11 Java versiją, bet kad nežaisti su visų konfiguracijų pakeitimu, aš ir toliau direktoriją pavadinu „zulu8“ ir visas komandas nepakeitęs naudoju, kaip ir ankščiau.) Pagal instrukciją parsisiūstą archyvą įmetam ir išarchyvuojam į „/usr/lib/jvm/“, man gavosi „/usr/lib/jvm/zulu8.50.51.263-ca-jdk8.0.275-linux_aarch64“, bet kad mažiau reikėtų vargt su sudėtingu direktorijos pavadinimu, jį iškart pervadinam į „/usr/lib/jvm/zulu8“. Na ir ką, instaliavimo dokumentacijoje instrukcijos baigėsi ir akivaizdu, OpenHub nepasileidžia. Tad ieškom kaip ten su tuo „path“. Kadangi tuo metu naudojau „Ubuntu“ tai Youtubėje radau video su tolimesne instrukcija. Einu į “etc/environment“ ir ten buvusią eilutę (Raspbiane path direktorija panašu kad kita, bet ir viską atlikus pagal šią instrukciją viskas veikia):

PATH="/usr/local/sbin:/usr/local/bin:/usr/sbin:/usr/bin:/sbin:/bin:/usr/games:/usr/local/games:/snap/bin"

papildau:

PATH="/usr/local/sbin:/usr/local/bin:/usr/sbin:/usr/bin:/sbin:/bin:/usr/games:/usr/local/games:/snap/bin:/usr/lib/jvm/zulu8/bin"
JAVA_HOME="/usr/lib/jvm/zulu8"

išsaugom pakeitimus ir perkraunam PATH ryšius nurodantį failą, paleisdami komandą:

source /etc/environment

pasižiūrim kaip užsikrovė paprašydami atvaizduoti PATH eilutę ir vėliau JAVA_HOME eilutę:

echo $PATH
echo $JAVA_HOME

pasižiūrim kaip susiinstaliavo java

java -version

Na ir ką, javą rodo, bet OpenHub jos nemato. Ieškom toliau. Pasirodo praleidom dar dvi komandas:

sudo update-alternatives --install /usr/bin/java java /usr/lib/jvm/zulu8/bin/java 1000
sudo update-alternatives --install /usr/bin/javac javac /usr/lib/jvm/zulu8/bin/javac 1000

Na ir ką, dabar suinstaliuojam OpenHub stabilią versiją su eilutėmis (instrukcija):

wget -qO - 'https://bintray.com/user/downloadSubjectPublicKey?username=openhab' | sudo apt-key add -
sudo apt-get install apt-transport-https
echo 'deb https://dl.bintray.com/openhab/apt-repo2 stable main' | sudo tee /etc/apt/sources.list.d/openhab.list
sudo apt-get update
sudo apt-get install openhab
sudo apt-get install openhab-addons

ir po instaliavimo peleidžiame eilutėmis:

sudo systemctl start openhab.service
sudo systemctl status openhab.service

sudo systemctl daemon-reload
sudo systemctl enable openhab.service

Pagaliau interneto naršyklėje pasileido adresu RPi ip ir 8080 portu (pav. „192.168.1.2:8080“) :).

Open Hubo konfigūravimas keliaus jau į atskirą įrašą :).

 

Docker

O dabar, viskas kas buvo aukščiau, pabandysim perkelti į Dockerius :).

Po eilinio PiHolo atnaujinimo nulūžo „RPi“ veikiančio ant „Ubuntu“ tinklo palaikymas ir vienintelis lengviausias būdas priversti jį dirbti, mano nelabai suprantančio kur ieškoti problemų atveju, būna visos sistemos diegimas iš naujo (kaip vėliau sužinojau, didesnė nulūžimo tikimybė buvo ne pats PiHolas, o tai, kad „RPi“ skirta „Ubuntu“ 64bit serverio versija šiek tiek apkarpyta, joje nėra įdiegtas „Network-manager“, o be jo neina nustatyti statinio IP adreso, na bet kadangi viską instaliuojam iš naujo, kodėl gi nepabandžius ko nors naujo 🙂 ), pagalvojau apie visos sistemos perkėlimą į Dockerius. Dockerio atveju, nulūžus kokiai programai tereikėtų žaisti tik su vienu nulūžusiu Dockeriu. OpenHub`ą jau ankščiau buvau taip paleidęs, bet kiek skaičiau, problematiškesnis PiHolo paleidimas su DHCP serveriu. PiHolas deklaruoja, kad nuo šiol jau palaiko ir dokerius, taigi labai gera dingstis su tuo pasižaisti :).

Jei tik yra galimybė dirbti grafinio interfeiso pagalba, aš jį ir renkuosi, pasižiūrėjęs video, ir pamatęs Portainer grafinį interfeisą darbui su Dokeriais, papildomai nusprendžiau įsidiegti ir Portainerį (beje, šiame video yra alternatyva, kaip galima viską suinstaliuoti paprasčiau, bet ten skirta 32bit „Raspbianui“, tad suabejojau, kad veiks ant 64bit „Ubuntu“). Tolimesnį, savo eksperimentą apie visos sistemos perkėlimą į Dockerius aprašysiu nuosekliai.

Taigi, suinstaliuoju šviežią „RPi“ „Ubuntu“ serverio 64bitų operacinės sistemos versiją. SSH įdiegtas, tad kaip ir turėtų būti galima iškart jungtis nuotoliniu būdu, deja, pirmas prisijungimas turi būti tiesioginis, ir tik kai suvedamas prisijungimo vardas „ubuntu“ ir slaptažodžis „ubuntu“, kurį iškart paprašo pakeisti, tik po slaptažodžio pakeitimo, prie įrenginio leidžiama jungtis ir nuotoliniu būdu.

1. Tada standartinis „sudo apt update“, „sudo apt upgrade -y“, „sudo apt install mc -y“, „apt install network-manager -y“.

2. „/etc/hostname“ faile pakeičiam kompiuterio pavadinimą tinkle.

3. „sudoadduser <Username>“ prijungiam naujai sukurtą vartotoją „SUDO“ grupei „sudo adduser <Username> sudo“.

4. Surinkęs „lsmod“ komandą, tarp išmestų paleistų servisų randu aptarnaujantį WiFi ryšį (brcmfmac), todėl į „/boot/firmware/config.txt“  įrašaudtoverlay=disable-wifi“ eilutę. Perkraunam („reboot“) – Wi-Fi ryšio nėra.

5. Vadovaudamiesi Dockerio instaliavimo ubuntu linukse dokumentacija suinstaliuojam „Dockerį“ (Docker Engine) (dar vienas dokas). Raspbiane instaliacijos vadovas čia.

 

dabar instaliuojam portainer:

Kaip parašyta instrukcijoje, parašau šias komandas:

docker volume create portainer_data
 docker run -d -p 8000:8000 -p 9000:9000 --name=portainer --restart=always -v /var/run/docker.sock:/var/run/docker.sock -v portainer_data:/data portainer/portainer-ce

naršyklėje surinkus RPi Ip adreasą „192.168.1.2:9000“, pasileido porteinerio prisijungimo langas, kuriame reikėjo įrašyti ir pakartoti ne mažiau 8 simbolių slaptažodį, bei buvo langelis pranešantis apie statistinių duomenų siuntimą, nuo kurio paukštelį aš nuėmiau, paspaudus tolimesnio veiksmo mygtuką teko pasirinkti „Docker lokalioje mašinoje“ ir po sekančio patvirtinimo mygtuko paspaudimo jau atsidūriau portainerio valdymo meniu.

Tenai kairėje pusėje paspaudus „Images“ meniu, Image eilutėje parašiau „pihole/pihole:latest“ ir paspaudžiau žemiau esantį mygtuką „Pull the image“. Taip parsisiunčiamas Pihole imidžas. Gal šiek tiek paprasčiau nei su pačiu dokeriu 🙂 (docker pull pihole/pihole:latest – tas pats dockerio atveju 🙂 ).

dabar instaliuojam PiHole:

Kad PiHolas galėtų normaliai dirbti, reikia sukonfiguruoti portus, kad duomenys vaikščiotų tarp konteinerio ir išorės, tam į Portainerį turėtų būti galima įmesti paruoštą docker-compose.yml failo tekstą, kaip supratau, tam skirtas kairės pusės „stacks“ meniu, bet jis praneša, jog nepalaiko Compose 3 versijos. Galima portų peradresavimą nurodyt su Portaineriu kuriamo konteinerio nustatimyne, bet viską suvedus, bandai paleisti, o tuomet praneša, kad 53 TCP ir UDP portai jau yra naudojami. Tai galima apeiti, porteineryje kuriamo konteinerio meniu pasirinkus „Publish all exposed network ports to random host ports“ punktą, bet tuomet visi portai bus peradresuojami į atsitiktinius portus ir nors PiHolas ir pasileis, kaip jį bus galima priversti normaliai dirbti, neaišku.

Kaip tai tinkamai padaryti radau čia, nors ten pat galima daugiau ir apie patį PiHolą ir apie Dockerį pasiskaityti, pakankamai aiškiai rašo, reiks kada žvilgtelt :). Taigi, pjaunasi 53 portas todėl, kad „Ubuntu“ serveris turi įdiegtą DNS servisą, kuris šį portą ir užėmęs. Tam kad atlaisvinti besipjaunančius portus reikia:

Išjungti ir sustabdyti DNS resolverį (nežinau kaip versti į Lietuvių kalbą):

sudo systemctl disable systemd-resolved.service
sudo systemctl stop systemd-resolved.service

Toliau į „/etc/NetworkManager/NetworkManager.conf“ failą reikia įrašyti „dns=default“ žemiau „[main]“ punkto. Paredaguotas failo tekstas turi atrodyti maždaug taip:

[main]
plugins=ifupdown,keyfile
dns=default

toliau pervardinam „/etc/resolv.conffailą į pav. „/etc/resolv.conf.bak

ir perkraunam servisą, nors pas mane toks servisas ir nebuvo paleistas :).

sudo service network-manager restart

Viskas, portų konflikto problema išspręsta. Dabar Portainerio kairiojo meniu punkto „Containers“→ „+Add Container“ mygtuko pagalba galima susikurti konteinerį. Na čia jau dariau intuityviai, be kokių dokų skaitymo, tad galiu ir klysti, nors tai padarius, kaip ir viskas pasileido bei stabiliai veikė :). Kokius nustatymus reikia padaryti, vadovavausi pagal „docker-compose.yml“ punktus (yra funkcionalesnis variantas):

„Name“ įrašom dokerio pavadinimą – „PiHole“

„Image“ pradedam rašyti „pi“ ir išmetą parsiūstą Piholo imidžą, kurį ir pasirenkam

toliau portai, pradžiai juos dadėjinėjau spausdamas „+publish a new network port“ mygtuką, kiekvienam portui atskirai ir jei neplanuojate PiHolo naudoti, kaip DHPC serverio, tai kaip ir reikalingas veiksmas, kurį kurdamas pirmus konteinerius aš ir atlikau, bet po „Network-Host“ nustatymo, kas daroma norint ir DHCP serverio, portų peradresavimas netenka prasmės. Taigi, jei nenaudosit DHCP, spaudžiam  „+publish a new network port“ mygtuką ir kuriam portus:

"53:53/tcp"
"53:53/udp"
"67:67/udp"
"80:80/tcp"
"443:443/tcp"

Kairėje pusėje bus portas kuriuo jūs kreipsitės į PiHolą, tad galite pakeisti pagal poreikį, o dešinėje vidiniai dokerio portai, juos tik perrašom.

TZ: 'America/Chicago'
# WEBPASSWORD: 'set a secure password here or it will be random'
# Volumes store your data between container upgrades
volumes:

- './etc-pihole/:/etc/pihole/'

- './etc-dnsmasq.d/:/etc/dnsmasq.d/'

Amerika ir miestas reikalingi nustatyti laiko juostai, bet kur tai įrašoma neradau, nemanau, kad labai aktualu, o vat su „volumes“ tai šiai akimirkai nežinau, bandžiau žaisti, neradau kaip juos įrašyti, bet PiHolas pasileido ir neliečiant šių nustatymų. Jei tai svarbu duomenų tik išsaugojimui, tai man neaktualu, nes padaręs konfiguracijos pakeitimus aš juos eksportuoju „Pi-Hole Settings→ Teleporter→ Backup“ pagalba.

Toliau, kadangi PiHolas pas mane ir DHCP serveris, einam apačion, žemiau „Advanced container settings“, pasirenkam „Capabilities“ ir aktyvuojame „NET_ADMIN“ šliaužeklį. Ir paskutinis veiksmas pagal „docker-compose.yml“ punktus yra tame pačiame apatiniame „Advanced container settings meniu „Restart policy“ aktyvuojam „Unless Stopped“.

Pagal „docker-compose.yml“ konfiguraciją kaip ir viskas. Tą „volumes“ nustatymą įtariu galima sukonfiguruoti tame pačiame „Advanced container settings“ meniu „Volumes“ dalyje, bet apie tai įrašą papildysiu, kai žinosiu tiksliau, o šiai akimirkai, kaip minėjau, PiHolas pas mane veikia ir be „Volumes“ nustatymų.

Jei DHCP serverio nenorime, galima spausti „Deploy the conteiner“ mygtuką, bet jei planuojate pasileisti ir DHCP serverį, reikia dar tame pačiame apatiniame „Advanced container settings meniu, „Network“  skiltyje, eilutėje „NetworkpasirinktiHost“ variantą. Dar galima „Hostname“ eilutėje įrašyti „pi.hole“. Viskas net jei norite ir DHCP, dabar jau galima spausti „Deploy the conteiner“ mygtuką :).

Kadangi Pi-Holo slaptažodžio nežinom, jį panaikinti ar uždėti naują galėsime paspaudę Portainerio kairės pusės meniu „Containers“ punktą, tada tarp konteinerių susiradę PiHolo konteinerį, ir ties „Quick actions“ stulpeliu paspaudžiam „>_“ ikonėlę, ant kurios užvedus pelytę iškyla „Exec console“ užrašas ir atsidariusiame terminale įrašę „pihole -a -p“ komandą.

Čia dar vienas dokerinio Pi-Holo instaliavimo variantas, tik čia ne su Portraineriu, bet su Docker Compose.

Vėliau pabandžiau įdiegti VPN. Pi-VPN conteinerio tinkančio arm64 neradau, suinstaliavau Wireguard konteinerį. Labai patiko, kad Compose failo versija buvo 2, palaikoma Portainerio, tad instaliacija iš vis paprasčių paprasčiausia, vis tik, suinstaliavus, paaiškėjo, kad PiVPN, Wireguard komandos skiriasi nuo konkrečiai Wireguard, tad patingėjau vėl gaišti laiką ieškant paprasčiausių komandų, kaip susikurti paprasčiausią vartotoją, išjungiau konteinerį, ir pabandžiau PiVPN į sistemą suinstaliuoti tiesiogiai, be konteinerių. Buvo išmestas pranešimas, kad mano sistema oficialiai nepalaikoma, palaikomos tik …, Ubuntu, …, versijos. Įtariu, šio pranešimo išmetimas įtakotas mano bandymais instaliuoti tinklo valdiklį (network-manager). Susiinstaliavo su klaidom, tai šiam kartui nusprendžiau mesti eksperimentus su Dockeriais ir gryžti prie seno paprasto varianto be dockerių. Su Dockeriais pasižaisiu kada nors kitą kart.

Ir išvis, ubuntu „RPi“ sistemos laidinio tinklo palaikymas yra ir apkarpytas ir labai neaiškiai veikiantis. Susidūriau dar su vienu artefaktu. Naudojausi vienu metu dviem išėjimais į internetą. Pagrindinį atjungiau, sukonfiguravau PiHole DHCP serverį, kad visus duomenis siūstų per antrąjį roterį, bet akivaizdu, jog dalis srauto vis tiek bando eiti per pirmąjį, atjungtąjį. Ir įdomiausia, kad ne visas srautas, bet dalis. Nuėjau į Netplan, ir ten buvusioje konfiguracijoje gatawey pakeičiau ir vis tiek nieko. Dalis DNS užklausų vis tiek siunčiama senuoju IP adresu. Ne nu akivaizdu, kad Ubuntu laidinis tinklas palaikomas chrenovai. Gal laikas baigti eksperimentus ne su Dockeriais, bet su Ubuntu?

Būčiau dėkingas, jei sulaukčiau šią sritį išmanančių pastabų ar patarimų :).

 

Nustatom statinį IP adresą Raspberiui skirtame Ubuntu 20.10 severyje:

Prie to pačio dar pabandžiau pasižiūrėti, kodėl man nepavyksta nustatyti stacionaraus IP adreso. „Rasbiane“ stacionarus IP nusistato labai paprastai, ten tereikia paredaguoti „/etc/dhcpcd.conf“ failą nuimant „#“ ženkliuką nuo tame faile jau esančių, tik užkomentuotų eilučių esančių žemiau po „# Example static IP configuration:“, bei reikšmes pakeisti į jums reikalingas:

#interface eth0
#static ip_address=192.168.0.10/24
#static ip6_address=fd51:42f8:caae:d92e::ff/64
#static routers=192.168.0.1
#static domain_name_servers=192.168.0.1 8.8.8.8 fd51:42f8:caae:d92e::1

„Ubuntu“ distribucijoje tai atliekama šiek tiek kitaip, tad čia jau reikėtų vadovautis „Ubuntu“ instrukcijomis. Pasirodo pirmiausiai reikia suinstaliuoti „apt install network-manager“ ir tik po to vadovaujantis „Ubuntu 20.10“ instrukcijomis reikia /etc/netplan direktorijoje pakeisti ten esančio (pas mane buvo „50-cloud-init.yaml“, bet gali būt ir kitoks pavadinimas (beje buvau šalimais išsisaugojęs failą kitu pavadinimu, tai paleidus „sudo netplan apply“ komandą, man nustatymus krovė jau iš kito pavadinimo failiuko, atkreipkit į tai dėmesį) *.yaml failo turinį. N kartų bandžiau koreguti ten esančio failo nustatymus pagal internete pateiktas instrukcijas, vis nesėkmingai. Parašius komandą „ip adress show“ ar trumpiau „ip a“ buvo išmetami tinklo įrangos pavadinimai, kurie turi atsispindėti *.yaml failo turinyje, kurie vienu metu buvo „eth0“, o kitu – „enxb827eb044097“. Taip nutikdavo tuomet, kai rašydamas pagal pavyzdžius ištrindavau „set-name: eth0“ eilutę, tad  siūlau jos neliesti. Pakoreguotas ir veikiantis failo turinys turi atrodyti maždaug taip:

network:
version: 2
renderer: NetworkManager
ethernets:
eth0:
dhcp4: false
match:
driver: bcmgenet smsc95xx lan78xx
optional: true
set-name: eth0
addresses:
- 192.168.1.2/24
gateway4: 192.168.1.1
nameservers:
addresses:
- 192.168.1.1

Teisingai surašius failo turinį, paleidus komandą „sudo netplan apply“ turi užsikrauti nauji statinio IP adreso duomenys. Užkliuvo tai, kad po statinio adreso suteikimo, tuo pačiu metu veikė ir DHCP serverio jau ankščiau suteiktas IP adresas ir naujas stacionariai nustatytas. Su statinio adreso nustatymu pravargau dvi – tris dienas  ir pavyko tik su išmanančio šią sritį draugo pagalba, kuris pasakė, kad drauguži, čia gi Network Manager`io nėra. Taip kad neapsigaukit, jį reikia suinstaliuoti pirmiausiai, kad likus visai be tinklo žaidimas neprasidėtų iš naujo ;).  Be „optional: true“ parametro kompiuterio boot užsikrovimo laikas gali prailgti iki 2 min, nes būtų laukiama, kol tinklas būtų pilnai paruoštas darbui ir tik tuomet pratęsiamas kompiuterio krovimas. Su šiuo parametru „RPi“ užsikrovimas neužlaikomas ties tinklu, o tinklas pilnai paruošiamas darbui, jau kompiuteriukui veikiant.

Tik po šio vargo su IP adresu sužinojau nelabai malonų faktą. Anksčiau, kai į savo „RPi“ buvau suinstaliavęs „ubuntu“ ir „PiHolą“, paleidimo metu jis buvo su tuo pačiu IP adresu, kokį jam buvau nustatęs per anksčiau veikusį DHCP serverį, ir koks liko po DHCP serverio paleidimo pačiame „PiHole“. Maniau kad „PiHolas“ instaliuodamas priskiria stacionarų IP adresą pats. Gal tai ir tiesa, kai kalbama apie „raspbianą“, bet kai užsiknisęs su bandymais nustatyti stacionarų IP adresą, prieš Dockerio suinstaliavimą, pabandžiau suinstaliuoti „PiHolą“ ir juo pakeisti prieš tai DHCP serverio suteiktą IP adresą, į naują stacionarų IP adresą, adresas nebuvo pakeistas. Taip gaunasi, kad kurį laiką pas mane sukosi visą vidinį tinklą valdžiusi DHCP ir DNS sistema, serveryje, be stacionaraus IP adreso. Nepasakyčiau, kad šis atradimas mane nudžiugino. Gerai, kad per tą laiką nieko nenutiko :). Nors iš kitos pusės, minėjau, kad kai tik pabandydavau ką pakoreguoti, turėjau problemų su tinklo nestabilumu ir dėl to, gana dažnu sistemos perinstaliavimu, ar tik nebus dėl viso to kaltas ne PiHolas (kartą po „PiHolo“ atnaujinimo „RPi“ dingo tinklo palaikymas), o būtent aptariama statinio IP adreso problema „Ubuntu 20.10“ sistemoje.

Dabar drąsiai galiu pasakyti, jog „Ubuntu“ 64 bit 20.10 serveris neišbaigtas, tad netinkamas  „RPi“ sistemai stabiliam darbui. Pasižaisti su juo galima, bet tik ne paleidinėkit serverio turinčio dirbti be priekaištų 24/7.

 

Literatūra pasiskaitymui:

Programos

Susidūriau su problema, kad kai prireikia kokių nors programų, iš naujo tenka ieškoti, vietoje to, kad naudoti man patikusias jau išbandytas. Pasimiršta jų pavadinimai, ar funkcionalumas, užsimiršta, kad kompiuteris ar mobilusis gali daugiau. Taigi, nors tai ir nėra tiesiogiai susijusi tema su namo statybomis, namo šiltumu, bet tiesiogiai nukreipta į kompiuterinę techniką naudojamą namuose :). Gal bus naudinga ir jums. Šį sąrašą nuolatos koreguosiu ir papildysiu.

Neblogos programų parsisiuntimo svetainės surūšiavusios programas į kategorijas yra  TuCows, Major Geeks.com, bei kitos. Dažnai prireikus kokios programos vienkartiniam naudojimui užsuku į PortableApps.

Windows`inės programos

Kai perinstaliuoju Windows`us, pirmiausiai suinstaliuoju draiverius. Tinklo plokštės draiverius teisingiau būtų susirasti prieš perinstaliavimo darbus, o visus kitus draiverius bus galima susirasti ir vėliau. Nors paskutinė OS versija kaip ir suranda draiverius vos ne visai aparatiniai daliai, bet jei norit ramiau gyventi, nepatingėkit, čia vis tik ne Linux, kuriems tinklo plokščių draiverių nereikia ieškoti dar nuo dosinių windous`ų (95, 98) laikų. Kas liečia draiverius, tai ką suranda windows`ai, paprastai ir palieku kaip yra, tik vaizdo plokščių draiverius parsisiunčiu naujausius iš gamintojų tinklapių. Draiverių suinstaliavimo poreikis matosi “task manager“ lange. Pagal galimybes stengiuosi rinktis Portable programų versijas, nereikalaujančias instaliacijos, kurios neužteršia sistemos, ir kurias ištrynus, sistemoje nelieka jokių šiukšlių. Problema su Windows 10, kurioje nesugebėjau priskirti norimų failų plėtinių nesuinstaliuotoms programoms.

Vėliau einu prie ofisinių programų.

Ofisinės programos

Aišku, lygiuotis reikėtų į Microsoft Office programų rinkinį, bet jis mokamas ir gana brangus. Sau renkuosi Libre Ofice programų rinkinį.  Taip, jis ne tiksliai atidaro Microsoft`inio produkto sukurtus dokumentus, bet lygiai taip pat netiksliai juos atidaro ir to pačio Word skirtingos versijos, taip, kad norint neturėti problemų, reikia, kad ir sukūrusi dokumentą programa ir jį atvėrusi, būtų to paties gamintojo, tos pačios versijos. Kadangi Microsofto produktų kaina gana didelė, neturėtų būti sudėtinga ir darbdavį įtikinti šiek tiek sutaupyti, tuo labiau, kad net kai kurios valstybinės institucijos taupydamos mokesčių mokėtojų pinigus tai daro.

Pdf

„Pdf“ failų atidarymui gal vis tik teisingiausia naudotis Adobe Acrobat Reader, nors man ji nelabai patinka, dėl pakankamai didelio resursų vartojimo, bei visokio nereikalingo funkcionalumo, todėl paskutiniu metu dažniau naudoju alternatyvas, šiuo metu apsistojau ties Sumatra PDF, kuri mažesnė, greitesnė ir palaiko gerokai daugiau failų formatų (eBook (ePub, Mobi), XPS, DjVu, CHM, Comic Book (CBZ and CBR)). Vis tik, užkliuvo, kad kai kurios alternatyvos nekokybiškai atidaro failus su Lietuviškais rašmenimis, su Sumatra tokių problemų, kaip ir nepastebėjau.

PDF failų neredaguoju, tad redaktorių nežinau, bet karts nuo karto tenka iš failo ištraukti vieną ar kitą dokumento lapą, ar apjungti kelis lapus į vieną failą. Nors internete pilną servisų leidžiančių tai atlikti interneto svetainėje, aš kategoriškai tokiais produktais nesinaudoju, nes tai ideali aplinka susižvejoti įvairių dokumentų kopijas tretiesiems asmenims, o kas vėliau su tais duomenimis bus atliekama nežino niekas. Todėl visas operacijas su dokumentais stengiuosi atlikti kompiuteryje ir labai apsidžiaugiau radęs nemokamą atviro kodo PDFsam Basic programą, nors jei jums labiau patinka Portable programos, siūlau rinktis 3Mb dydžio PDFTK Builder Portable.

 

System Tools

Archyvatoriai

Darbui su archyvais naudoju 7-Zip, nors man labiau patinka Portable versija, kurią dažniausiai ir naudoju.

Darbas su informacijos laikmenomis

Jei reikia tik susikurti particijas, ar jas suformatuoti į FAT ar NTFS, tai užtenka ir įdiegtos operacinėje sistemoje programos, bet mane domina programos, kurios gali dirbti (didinti/mažinti, stumdyti) su particijomis turinčiomis duomenis jų neprarasdamos, be to galinčios dirbti su EXT2/3/4 ir kt. Darbui su particijomis, ankščiau naudojau Partition Magic, programą ir dabar visas kitas vertinu, lygindamas jas su pastarąja. Problema, kad ji nevystoma toliau bei palaiko tik iki 300Gb particijas, todėl prireikus sutvarkyti particijas iš šio particijų tvarkymo programų palyginimo, išsirinkau MiniTool Partition Wizard Free, kurį parsisiųsti galima iš čia.

Prireikus particijas tvarkyti su live CD/USB pagalba, galima parsisiųsti Linux`inę GParted.

Kai prireikė iš vienos SD kortelės kelių particijų atvaizdą nukopijuoti į kitą SD kortelę, turint tik vieną kortelės skaitytuvą, aukščiau paminėtos programos negelbėjo. Ilgai pavargau, kol suradau „HDD Raw Copy Tool“, su kurio pagalba SD kortelėje esančių kelių particijų atvaizdą nusikopijavau į failą kietajame diske, o į kitą kortelę particijas perkėliau iš failo. Programėlė nedidelė, kaip ir „portable“ versija nereikalaujanti instaliacijos.

Virtualios mašinos

Norintiems išbandyti kitą operacinę sistemą, nebūtina ją instaliuoti į kompiuterį, galima ir emuliatorių pagalba suemuliuoti virtualią mašiną ir pavyzdžiui susiinstaliuoti Linuxus tarsi į eilinį Windows`ų langą. Tam naudojami emuliatoriai. Ankščiau teko bandyti VMWare, bet paskutiniu metu dažniausiai naudoju VirtualBox, manau kad kitos alternatyvos ieškoti neverta. Emuliatoriai geri tuo, kad naują operacinę sistemą galite išbandyti susiinstaliuodami ją greitai ir neskausmingai ją pašalindami, nes nebus problemų su MBR atkūrimu, paleidžiančio norimą operacinę sistemą, o blogai tuo, jog emuliuojama sistema dirbs lėčiau. Androdo emuliavimui naudoju BlueStacks, su kuriuo be žaidimų, „Mi Home“ galima paleisti Windows`iniame kompiuteryje.

Darbas su ISO failais

Win 7 ar naujesni, ISO failus atidaro, kaip ir Zip archyvus, panašiai kaip eilinę direktoriją. Norint ISO (disko kopijos) failą įrašyti į USB, galima pasinaudoti Rufus programėle. Jos instaliuoti nereikia. Norint ISO failą įrašyti į CD ar DVD diską, galima pasinaudoti tokio pat tipo instaliacijos nereikalaujančia Free ISO Burner programėle, nors šiam reikalui manyčiau teisingiau būtų turėti suinstaliuotą darbui su diskais skirtą programą ir pasinaudoti ja. Aš tam reikalui naudoju CDBurnerXP.

Visai neseniai sužinojau ir man labai patiko idėja vienam USB atmintuke turėti kelių sistemų instaliacijas ir iš vieno ir to pačio USB  instaliuoti tiek Windows, tiek ir Linux. Tai padaryti leidžia Easy2Boot. Be to ši priemonė dar gera ir tuo, kad vieną kartą ją įdiegus, visus kitus instaliacinius *.iso failus tiesiog nukopijuojate į direktoriją ir jau galite juos paleidinėti. Ta prasme nereikia jokių papildomų programų, tokių kaip aukščiau paminėtas Rufus, paprasčiausias Copy ir Paste. Daugiau apie šią sistemą galima pažiūrėti čia. Pasidariau vieną USB su šia programėle, negaliu atsidžiaugti, susimečiau visus turėtus Windowsų ir Linux`ų iso atvaizdus ir kai reikia ką instaliuoti sprendžiu vietoje ką pasirinkti.

 

Internetas

Nuotolinis kompiuterio valdymas

Gana dažnai tenka pasijungti prie nutolusio kompiuterio, ar tai tėvų kompiuteris, jiems iškilus problemų, ar prie savo namų kompiuterio ir tai padaryti paprasčiausia su TeamViewer. Jį galima suinstaliuoti ir į Windows`inį kompiuterį ir į kompiuterį su Linux, Mac, ChromeOS, Raspberry Pi operacinėmis sistemomis, bei į savo telefoną ar planšetę su Androidu ar iOS ir su jais jungtis prie kompiuterių. Labai patogi programinė įranga. Labai patrauklu, kad privačiam naudojimui ši programa nemokama. Vis tik, šios programos minusas, kad suinstaliavę ją, suteikiate prieigą TeamViewer administratoriams pasiekti visą jūsų įrangą. Labai maža tikimybė, kad ta prieiga bus pasinaudota, bet realiai ji yra ir ji manęs nežavi, todėl ieškau šios programos pakaitalų. Jei žinot variantų, būčiau dėkingas jei pasidalintumėt.

Prie kompiuterių su Linux os galima prisijungti PuTTY programos pagalba. Trūkumas, kad jungtis galima tiktai konsole (Windows 10 ir Linuxe, nors ir yra galimybė pasileisti PuTTy, patogiau jungtis iš CMD ar terminalo).

Norintiems prie Raspbbery jungtis grafiniu interfeisu, galima pasinaudoti RealVNC, prie windowsinio kompiuterio (home netinka, reikia Pro licensijos) galima jungtis naudojantis Remote Desktop. Šiose abejose programose man patiko, kad norint jungtis lokaliame tinkle, tai galima atlikti tiesiogiai, be jokių išorinių serverių pagalbos, nors yra ir išorinio pasijungimo galimybė per Cloud serverį, kaip su TeamViewer`iu. Dar planuoju pratestuoti ir nemokamai pagal GPL licenziją platinamą UltraVNC.

Failų sinchronizacija, backupavimas, Cloud servisas

Failų sinchronizacija ir backupų darymas yra labai svarbus duomenų prieinamumo ir išsaugojimo procesas. Nors sinchronizacija ir backupų darymas pagal paskirtį šiek tiek skiriasi, bet žiūrint iš techninės pusės, tai labai panašiai veikiantis softas (tiek vienu tiek kitu atveju galimas identiškų duomenų kopijavimas į dvi skirtingas laikmenas. Nors backupų darymo atveju galima duomenis archyvuoti, o vėliau įrašinėti tik duomenų pasikeitimus, bet jei kur nors įsivelia klaida, apie tai sužinai tik kai prireikia tuos duomenis atstatyti ir tada paaiškėja, kad jokių backup neturi, tad su duomenų spaudimu ir vėlesniu tik pasikeitimų rašymu reikia būti atsargesniems). Debesų servisas iš esmės taipogi panašiai veikiantis softas, tik praplečiant duomenų sinchronizavima iš vieno kompiuterio ar lokalaus tinklo ribų. Taigi, paprasčiausiam duomenų sincronizavimui vieno kompiuterio ar lokalaus tinklo ribose užtenka pačių paprasčiausių programų, tokių kaip nemokama, mažai resursų reikalaujanti  @MAX SyncUp, ar Igno komentare nurodytoji, nors pastaroji man nepatiko dėl maždaug 30 kartų didesnės apimties, didelio reklamos kiekio, o naudos ne ką daugiau, vertinant mano poreikius. Vis tik, nemanau, kad teisinga apsistoti tik ties lokaliomis programomis. Mano supratimu, teisingiau lokaliame tinkle pasikurti Cloud servisą, kuris ir backupus darytų automatiškai, ne tik vieno kompiuterio ribose, bet ir iš telefonų (pav. nuotraukas), bei kitos nutolusios įrangos, bei leistų sinchronizuoti tam tikrus duomenis. Nuosavas servisas užtikrina, kad prie Jūsų nuotraukų, bei kitų duomenų neturės priėjimo tretieji asmenys. Aišku, to užtikrinimui reikės pasirūpinti ir tinklo apsauga nuo įsilaužimų iš išorės.

Kas liečia komercinius Cloud servisus, jei naudojatės Dropbox, ar Microsofto OneDrive paslaugomis suprasite ką turiu omenį. Vis tik išvardinti servisai nekelia pasitikėjimo. Karts nuo karto išlenda perliukai, kaip kad pavyzdžiui po vieno bugo, žmonės pradėjo savo Dropboxo akaunte rasti failus, kurie buvo ištrinti prieš kelis metus [pirmas googlo išmestas šaltinis]. Tokie bugai pademonstruoja, kad didžiosios kompanijos, failų netrina ir skrupulingai kaupia visą informaciją apie kiekvieną klientą, ir tik tokie bugai parodo, ką tokios kompanijos veikia su duomenimis iš tikrųjų [mano nuogastavimus patvirtinantis Snowdeno komentaras]. Galite tikėti oficialiomis versijomis, kad būtent bugas buvo failų kaupimo priežastimi, aš būčiau kompanijos atstovas irgi taip teigčiau, bet šiuo atveju aš prisilaikau aukščiau išsakytos nuomonės. Taigi, duomenų kaupimo Cloud servisai iš tikrųjų yra labai patogūs, bet nekreipiant dėmesio į saugumo niuansus, leidžia kaupti arba labai mažai duomenų arba už didesnės talpos paslaugas prašo pakankamai didelių įkainių.  Nekelia didelio pasitikėjimo ir Cloud servisas organizuojamas NAS gamintojų standartiniais sprendimais, bet tai visa galva aukštesnį duomenų saugumą užtikrinantis sprendimas. Šiuo metu dar neturiu variantų, bet planuose turiu idėją, savo „avietę“ paversti Cloud serveriu. Šiam tikslui ieškojau tinkamo sprendimo. Buvo rasti kitų blogerių siūlyti komercinis Resilio, bei atvirojo kodo Syncthing, OwnCloud, Nextcloud Hub projektai, o Vikipedija siūlo dar daugiau. Vis tik, pasigilinęs labiau, nelikau sužavėtas tokių Cloud sprendimų saugumo aspektu. Visi duomenys keliauja per kažkam priklausantį serverį, o ne tiesiai iš vieno prietaiso į kitą. Taip, jie būna užšifruoti, bet labai nesunkiai gali būti perimami transportavimo metu, toliau belieka tik backdors`ai šifravimo algoritme. Tikėkimės, kad atviras kodas palieka mažiau galimybių backdors`ams. Vis tik, kodėl negalima pačiam pakurti serverio, į kurį cloud klientai jungtųsi tiesiai, be jokių tarpinių serverių? Ir pasirodo, tokių yra, Syncthing galima sukonfiguruoti, kad būtų kreipiamasi tik į nuosavus kompiuterius. Iš kitos pusės OwnCloud ir Nextcloud projektai leidžia sinchronizuoti ne tik failus, bet ir kalendorius, adresus ir kt. Iš išvardintų Cloud programų teko išbandyti Syncthing, nepatiko, kad sinhronizuojamoje direktorijoje sukuriamas tuščias failas. Jis kaip ir nieko nemaišo, bet mano Anroidinis softas, karts nuo karto ištrina tuščius failus, kas sustabdo sinchronizacijos programos veikimą ir sukuria tam tikrus nepatogumus. Iš tikrųjų tai kaip ir Androidinio softo problema, bet vis tiek nepatogu.

Interneto naršyklės

Interneto naršymui naudoju pagrinde dvi naršykles – Google Chrome ir Firefox. Teko bandyti operą bei keletą kitų, bet kažkaip neprilipo. Internet explorerio vengiu gal labiau iš principo. Teko išbandyti saugaus naršymo naršyklę Tor, kuri nuolatos kaitalioja proxy serverių grandinę, taip labai stipriai apsunkindama naršytojo identifikavimą. Sklando gandai, kad ji buvo sukurta JAV žvalgybos saugiam komunikavimui, bei, kad šios naršyklės naudojimas neidentifikuotų žvalgybos dalyvių, naršyklė buvo paplatinta plačioms masėms. Vis tik specialistai nepasitiki ja, kaip užtikrinančia pilną anonomiškumą. Jei galvojate apie prekybą narkotikais ar ginklais, geriau atsisakykite tokių minčių, nes Toras jums nepagelbės ir jūs ankščiau ar vėliau vis tiek būsite pagauti. Taigi, Toras pilno anonomiškumo neužtikrina, be to vien jo parsisiuntimas gali patraukti žvalgybos dėmesį į jus. Taigi, Toro aš nenaudoju, naršau aukščiau paminėtomis dvejomis naršyklėmis, pirmenybę suteikdamas Firefox`ui, būtinai jį papildydamas pluginais: AdblockerPlus, kuri pašalina didžiąją dalį internetinės reklamos, net Youtube leidžia be reklamos žiūrėti. Nors ir naudoju Pi-Hole, bet ji tandeme su AdBlocker`iu veikia kokybiškiau. Taipogi, pasižiūrėjęs video, susiinstaliavau  NoScript Security Suite ir Canvas Defender. Jei manot, kad galioja konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė (nepažeidžiant žmogaus garbės ir orumo bei kitų įstatymais saugomų vertybių), tai jūs klystat. Pasakysit ką nors, kas prieštarauja valdančiosios ar kitos įtakingos politinės jėgos planams, ir jūs galite atsidurti specialiųjų tarnybų akiratyje. Nesam mes laisva, demokratiška visuomenė, oi nesam, o teisėsauga yra tiesiogiai priklausoma nuo virš jos, valdžioje stovinčios, politinės jėgos valios.

Bendravimo programėlės

Internete nuo seno bendraujama elektroniniais laiškais, kadangi prisijungimui prie pašto dėžutės pagrinde naudoju WEB interfeisą, tai jokių papildomų programų instaliuoti nereikia. Teko naudoti The Bat, Thunderbird ir kitas pašto programas, bet negalėčiau išskirti nė vienos iš jų, kaip man labai patikusios. Web interfeisas labai patogus tuo, kad perinstaliavus kompiuterį, visi saugomi laiškai išlieka nepaliesti, nereikia žaisti su išsaugotų laiškų perkėlinėjimu į naujai įdiegtą kompiuterį.

Šiais laikais labai išpopuliarėjo pokalbių programėlės, tokios kaip Skype, Viber, Signal, Whatsup ir pan. Niekur nedingsi, nori bendrauti su kitais, privalai jas instaliuoti, tad šiuo momentu naudoju Skype ir Viber (abi turi Windows programėles). Vis tik, man labai nepatinka, kad bendraujant tokių chat programų pagalba, absoliučiai visas bendravimo metu išsakytas tekstas bei apsikeisti failai yra skanuojami ir gali būti skaitomi tokių programų kūrėjų. Vat, eilinė byla kai per Facebook Messenger`io programėlę uždaroje grupėje žmonės apsikeitinėjo eiliniais juokingais video failiukais. Kai į tą grupę papuolė video su Lietuvoje uždraustu turiniu, į siuntėjo duris pasibeldė policija. Nesakau, kad tokį turinį derėtų turėti ar tuo labiau juo keistis. Faktas kad ne, bet taipogi faktas, kad absoliučiai kiekvienas žodis, paveiksliukas ar video, net ir uždarame pokalbyje yra perskaitomas/peržiūrimas trečiųjų šalių, kurioms ta info nebuvo skirta. Beje, yra pokalbių programėlių, kuriose bendravimo informacija iš vis nešifruojama, ir ją kontroliuoti gali ne tik kad programos kūrėjei, bet absoliučiai bet kuris žmogus iš šalies, perėmęs interneto srautą, pavyzdžiui, jei naudojatės nemokamu WiFi tašku. Didžioji dalis tokių programų šifruoja siunčiamus duomenis ir kaip teigia, neatskleidžia jų net teisėsaugos institucijoms, kas pavyzdžiui Telegram atveju labai pasitarnavo suorganizuojant protestus Rusijoje, prieš valdžios savivalę. Po to Rusijos valdžia pasimokė, ir reikalavo visų bendravimo programų, veikiančių Rusijos teritorijoje,  paviešinti backdorus šifravimo algoritmams. Telegramas kaip teigiama, nepaviešino, nors kiti specialistai teigia, kad tiek reklamos dėl šios programos nenulaužiamumo, kad net nesitiki, kad teisėsaugos institucijos neturi prie jos prieigos.

Kam to reikia. Negerai, kai tokiomis programomis naudojamasi norint padaryti kriminalinius nusikaltimus, bet kai kontroliuojamas kiekvienas žmogaus susirašinėjimas, tam, kad tokiu būdu būtų apsaugoma valdžios tironija, tai jau atleiskite, bet daromas dar didesnis nusikaltimas, nes nuo jo nukenčia ne vienas asmuo, ar maža asmenų grupė, bet visa tauta. Taigi, mano supratimu, tam, kad šalis būtų demokratiška, joje turi būti užtikrinama žodžio laisvė, konstitucijoje įtvirtinta teisė į susirašinėjimo neliečiamybę ir išimtis teisėsaugos institucijoms neturėtų būti suteikiama politiniais motyvais per daug lengvai įvardijant teisėtą veiklą kriminaliniu nusikaltimu. O Lietuvoje kaip aš supratau iš Bako pasipiktinimo, būtent tokia situacija ir yra. Įtagingiems asmenims nepatiko koks žmogus, sugalvojam bet kokią iš piršto laužtą nusikalstamą veiklą, kad teisėjas sankcionuotų asmens pokalbių ir susirašinėjimo kontrolę, o po to jau klausom, žiūrim, gal ir koks prasilenkiantis su įstatymu veiksmas bus išgirstas, nesvarbu, kad dėl išgirsto mažareikšmio veiksmo, įstatymas teisės sankcionuoti pokalbių klausymo nesuteiktų, su žmogumi jau susidorota. O tą pagrindą, dėl kurio buvo sankcionuota, nurašysim, kaip nepasitvirtinusį. Bako paviešintu atveju, kaip aš situaciją supratau iš žiniasklaidos, žmonių kontrolė buvo vykdoma ne tik kad nesankcionavus teisėjams, ji net nebuvo įforminta raštiškai, tad bet kokio vėlesnio veiklos audito metu, net nebūtų išaiškėję, kad toks veiksmas iš vis buvo atliktas.

Dabar, naudojuosi viber (kuris iš esmės užtikrina gana aukštą saugumo lygį, nors nepakankamą) ir skype (sakyčiau, kad labai nesaugi), bet mielai naudočiau saugesnes alternatyvas. Populiarinkim tik saugias pokalbių programas. Gaila, nežinau, kokią programą galima būtų rekomenduoti. Gal dėmesio verta DeltaChat, kadangi programos kūrėjai iš vis neturi prieigos prie susirašinėjimo? Nors šiuo atveju reikėtų skirti  dėmesį naudojamų elektroninio pašto serverių bei jų naudojimo saugumui.

Specialistai rekomenduoja WhatsUp ir Signal bendravimo programas kaip saugiausias. Vis tik WhatsUp, visi duomenys keliauja per Serviso Cloud serverius, kur nesunkiai gali būti perimti ir iššifravus nuskaityti, tuo labiau, tai Facebooko produktas, o dėl turinio nuolatinės kontrolės masanger programėlėje (kuri tarp kitko teigiama taipogi šifruoja duomenis) jau minėjau. Taigi nežinau, gal Signal, gal ir Telegram.

Dar vienas niuansas. Patogu, kai bendravimo programėlė tik suinstaliavus iškart nuskaito visus turimus kontaktus, bet visi jūsų turimi kontaktai iškart tampa žinomi ir tretiesiems asmenims. Pasitaiko situacija, kai turit kelis telefono numerius ir nenorit kad būtų žinoma kam priklauso vienas iš numerių, sakykim žmonai Onutei, bet jei sakykim draugas Jonas abu tuos numerius pokalbių programoje sujungė vienam kontaktui, tai ir Onutė gali sužinoti kam priklauso abu numeriai.

Kitos gudrybės

Virtualūs desktopai

Win 10 jau turi įdiegtą virtualių desktopų palaikymą, kokį Linux sistemos turi jau dešimtmečius. Desktopai valdomi arba „Taskbare“ paspaudus „Task View“, su pelytės pagalba, arba greitųjų klavišų kombinacijų pagalba:

  • Win + Ctrl + D (Naujo virtualaus desktopo atidarymas)
  • Win + Ctrl + / (judėjimas tarp virtualių desktopų kairėn/dešinėn)
  • Win + Ctrl + F4 (Esančio virtualaus desktopo uždarymas)
  • Win + Tab (atidaro visus virtualius desktopus)

 

„Programs“ in „Start menu“ → „Toolbar“

Paskutinėje Windows versijoje iš „Start menu“  buvo pašalintas patogus priėjimas prie instaliuotų programų meniu. Jis buvo ženkliai patogesnis, nei dabar rodomas visų programų sąrašas, nes pavyzdžiui mano atmintis vardams yra prasta, retai prisimenu rečiau naudojamos programos pavadinimą, jas man ženkliai lengviau surast, kai yra sugrupuotos, o kai jos išmėtytos visos vienoje krūvoje, man jas surasti tapo gerokai sudėtingiau, ką jau kalbėti apie programos pavadinimo rašymą paieškos langelyje, todėl norėdamas pasiekti programas senuoju būdu, nuorodą į jas įsivedžiau „Task bar`e“. Tai daroma paspaudžiant dešinį klavišą ant „Task bar`o“ ir pasirenkant „Toolbars“ → „New toolbar…“ ir suvedant nuorodą (pasirinkti vieną iš dviejų):

  • shell:common programs“. Ši nuoroda atitinka pilną adresą iki „C:\ProgramData\Microsoft\Windows\Start Menu\Programs“
  • „shell:programs“. Ši nuoroda atitinka pilną adresą iki „C:\Users\<username>\AppData\Roaming\Microsoft\Windows\Start Menu\Programs“

 

„Startup“ direktorija automatiniam programų paleidimui

Ankščiau norint, kad programa automatiškai pasileistų startuojant Windowsams, užtekdavo į „startup“ direktoriją įmesti linką į tą programą. Naujuose windowsuose nors „stratup“ direktorija ir išliko, bet priėjimas prie jos apsunkintas. Nuo šiol „startup“ direktoriją galima rasti šiais adresais:

Visiems vartotojams automatiškai paleidžianti programas „startup“ direktorija randasi:

„C:\ProgramData\Microsoft\Windows\Start Menu\Programs\StartUp“
arba greičiau – (Windows Key + R), type „shell:common startup“

Šiuo metu pasijungusio vartotojo „startup“ direktorija:

„C:\Users\[User Name]\AppData\Roaming\Microsoft\Windows\Start Menu\Programs\Startup“
arba greičiau – (Windows Key + R), type „shell:startup“
Startuodami windowsai pirmiausiai paleidžia sisteminius procesus, vėliau „Task Manager’io„ „Startup“ tab`e ir tik po to paleidžiamos „startup“ direktorijose esančios programos.
 
Registrų įrašai apie kartu startuojančias programas randasi čia:
 
1) HKLM\Software\Microsoft\Windows\CurrentVersion\Run
2) HKCU\Software\Microsoft\Windows\CurrentVersion\Run
Dar prie „startup“ programų galima prieiti „Task Manager“ → „Startup“, arba „Start“ → „Settings“ → „Apps“ → „Startup“

 

„System Volume Information“ on USB

Jei nenorit, kad Įkištuose USB diskuose atsirastų „System Volume Information“ direktorija, „regedit“ adresu „HKEY_LOCAL_MACHINE\SOFTWARE\Policies\Microsoft\Windows“ užlipam ant kairėje pusėje esančios „Windows“ direktorijos, paspaudžiamas dešinys mygtukas ir pasirenkama „New Key“ sukuriama nauja sub-key direktorija „Windows Search“ ir jos dešiniam lange spaudžiam dešinį mygtuką, pasirenkam „New -> DWORD (32-bit) Value“ kurį pavadinam „DisableRemovableDriveIndexing“. Dvigubas paspaudimas ir laukelyje „Value data įrašom „1“.

Vis tik, tai ne viskas, be regedito, dar reikės nueiti į servisus („Run“ → „services.msc“) ir išjungti, bei disabl`inti, du servisus – „Windows Search“ bei „Storage Service

 

Failų šarinimas

Gal Windowsai šiai dienai ir pakankamai saugūs, bet kai atimamos tikrai naudingos funkcijos, tai jau nėra gerai. Pakeiskit jas saugesnėmis, bet ne visai atimkit. Šiam momentui, norint prieiti prie kitame kompiuteryje šarinamų failų, neradau kitos galimybės, kaip tik nueiti į „Control Panel“ → „Programs and features“ → „Turn Windows features on or off“ → ir čia uždėti paukštelį ant „SMB 1.0/CIFS File Sharing Support“ ir paspausti „Ok“.

SMB

Būtų įdomu išgirsti kitų būdų, kaip galima būtų pasiekti šarinamus failus?

 

Auto logon

Norint sukonfigūruoti, kad tik užsikrovęs kompiuteris iškart prisijungtų konkretaus vartotojo vardu naujausioje Windows 10 versijoje, reikės pažaisti su „Registry Editor“ (šio varianto atveju slaptažodį matys bet kas turintis priėjimą prie kompiuterio ir mokantis pasileisti Regedt32.exe) arba parsisiųsti Autologon programą ir sukonfigūruoti prisijungimą gerokai paprasčiau (šiuo atveju slaptažodis užšifruojamas).

Automatinio prisijungimo nustatymas sukuria didelę saugumo spragą, tad jį naudoti rekomenduotina išskirtiniais atvejais. Aš jį naudoju, kai konkretus  kompiuteris naudojamas tik vienai funkcijai atlikti, pavyzdžiui kaip NVR (tinklinis vaizdo stebėjimo kamerų įrašymo ir peržiūros įrenginys), NAS ar pan. Tokiu atveju, automatinis liginimasis būtinas, norint, kad įrenginys veiktų be priekaištų ir automatiškai užsikrautų po netikėto elektros tiekimo sutrikimo. Šiuo atveju, be autologinimosi dar reikėtų sukonfigūruoti ir BIOS`ą, nustatant, kad kompiuteris būtų fiziškai įjungiamas tik atsiradus elektros energijos tiekimui.

 

Privatumas

Gal ir esu kiek paranojikas, bet kai žinai šiek tiek daugiau, nei eilinis kompiuterių vartotojas, kitaip mąstyti ir negaliu. Labai užkliuvo naujuose Windowsuose renkami privatūs duomenys apie asmenį, kurie vėliau sinchronizuojami su serveriais. Na aišku, tai daroma dėl „Jūsų patogumo“, jūsų sudarytas asmeniškai jūsų naudojamų žodžių žodyas (Inking & typing personalization) reikalingas tik jums, o ne tam, kad konkrečiai iš jūsų vartojamų žodžių žodyno, būtų lengviau parinkinėti slaptažodžius, ar vėliau identifikuoti, kokį tekstą parašiusį asmenį. Jūsų naudotų failų istorija (Activity history) sinchronizuota su Mikrosofto serveriais irgi reikalinga būtent Jums, kad žinotumėte kokį suaugusiems skirtą failą buvote atsidaręs, kitame kompiuteryje, kuriame to failo nėra. Arba, kad žinotumėte kokius puslapius lankote. Sakykim Mikrosoftui jūs asmeniškai  nereikalingi, bet Lietuvos žvalgybininkai pasijungę prie jūsų kompiuterio sužinos tikrai labai daug apie jus. Kaip paaiškėjo iš  Bako paviešinto skandalo, žvalgybinių priemonių vykdymui, Lietuvoje nereikia jokių sankcijų, užtenka valstybinės institucijos vadovo žodinio nurodymo.

Taigi, einam į „Start“ → „Settings“ → „Privacy“ ir čia išjungiam visus leidimus rinkti privačią informaciją, bei ištrinam visą jau surinktą („Delete diagnostic data“, „Clear activity history“).

Norint daugiau privatumo, jau reikės šiek tiek sudėtingesnių veiksmų.

 

Linux`inės programos

Linux, tai UNIX tipo tuometinio studento Linus Torvalds sukurta ir savanorių tobulinama operacinė sistema. Iš tikrųjų linux tėra tik jos kernelis, kurį labiau reikėtų tapatinti su DOS`u. Windows grafinio interfeiso alternatyvų sukurta gerokai daugiau. Ankščiau žinomiausios buvo Gnome ir KDE,  dabar jų gerokai daugiau. Taigi, kai kalbama apie Linux operacinę sistemą, tai turima omenyje distributyvus, kurie be Linux kernelio, dar turi ir kokį nors vieną ar kelis grafinius interfeisus ir jau įdiegtų programų rinkinį. Populiariausią Linux distributyvą rasite čia. Aš asmeniškai esu išbandęs Ubuntu (kaip namų kompiuterio vienintelė operacinė sistema jis pas mane veikė kelis metus. Vis tik, kol buvo naudojamas Gnomas, ji man patiko, o Unity aplinka man taip ir „neprilipo“, todėl ieškojau kitų distributyvų), Lubuntu (patiko dėl labai mažo resursų naudojimo), Linux Mint (su Cinammon, MATE ir Xfce grafiniais interfeisais) taipogi visai patrauklūs distributyvai. Norintiems privatumo saugumo galima rekomenduoti Tails sukurtą taip, kad maksimaliai išlaikytų naudotojo anonimiškumą, o hakeriai mieliau renkasi Kali distributyvą, nes įprastų ofisiniam darbui skirtų programų nerasite, užtat visos programos tokios, kaip patikrinti WiFi slaptažodžio stiprumą ir pan. Tokių jau paruoštų programų rinkinių Windows sistemose nerasite ir čia jau reikėtų ilgus metus rinktis programų rinkinius patiems. Vis tik, kas liečia įdiegtų darbo vietų nuotolinį administravimą, kai vienas žmogus turi prižiūrėti daugelį ofisinių kompiuterių, teigiama, kad Linux sistemos stipriai atsilieka nuo Windows, todėl ofisuose tikėtina, jog Linux pasirodys ne greitai.

Dar reikėtų atkreipti dėmesį į repositorijas. Tai programų rinkiniai, kurie dėl skirtingai išdėliotų tarpusavio ryšių gali tarpusavyje pjautis, todėl tas pačias programas skirtingoms repositorijoms reikėtų diegtis iš savų repositorijų. Netgi terminale rašomos komandos gali šiek tiek skirtis tarp repositorijų. Iš repositorijų galima būtų išskirti stiprią RedHat (projektą vystanti kompanija su daugiau nei 13`000 darbuotojų turinti virš 400mln $ pelno per metus), iš kurios vėliau atsišakojo Fedora, Mandriva ir kt. Kitą kaip šakninę repositoriją išskirčiau Debian GNU/Linux distributyvą (kurį kuria ir prižiūri virš 1000 savanorių iš viso pasaulio šalių) iš kurio atsišakojo Kali, gana stiprus distributyvas Ubuntu, o jau iš Ubuntu dar naujų atšakų, tokių kaip Linux Mint ir kt. Taip pat, norėčiau atkreipti dėmesį, kad Raspbberi Pi firminė operacinė sistema Raspbian, taipogi naudojasi Debian Linux repositorija. Taigi, siūlau nesimaišyti, ir jei apsistojote ties viena repositorija, pav. Debian, tai ir kitas distribucijas ieškokit suderinamas. Bus mažiau painiavos, o visus grafinius interfeisus, bei programų rinkinius susirasite ir čia. Tiesa, dėl pačio Debiano, tai kažkada, prieš kokius 5-10 metų, kai daugumos Linux distributyvo dydis tilpdavo į paprastą CD, Debianui reikėjo ar tai 5 ar tai 6 DVD diskų, nemanau, kad tai visiems atvejams tinkamiausias variantas :).

Kas liečia linux`ines programas, tai man patinka grafinis interfeisas, nesu komandinės eilutės šalininkas, nors šioje operacinėje sistemoje, be komandinės eilutės neišsiversi. Vis tik, jei ką galima atlikti grafinio interfeiso pagalba, tai ir bus mano pasirinkimas.

Kas dėl programų, tai dažnai alternatyvų ieškoti nereikia, tokios programos, kaip Libre Ofice, VirtualBox, TeamViewer, RealVNC, Dropbox, Google Chrome, FirefoxViberSkype bei daugelis kitų, turi ir originalias Linuxines versijas, o visais kitais atvejais pilna analogų, kuriuos tereikia tik pasirinkti. Čia gal net didesnė problema ne surasti, analogą, bet atsirinkti labiausiai atitinkantį tavus poreikius iš daugybės siūlomų. Ateityje žadu ir čia išskirti sau labiausiai patikusius.

 

System Tools

Darbas su informacijos laikmenomis

GParted – Programa skaidanti, kopijuojanti, keičianti  diskų particijų dydžius, formatuojanti įvairiais formatais, padeda atkurti informaciją iš prarastų particijų. Buvo kažkuriame distributyve, man su ja darbas visai patiko, tenkino visus mano poreikius. Įdomu tai, kad turi LiveCD ar LiveUSB versijas, nors iš kitos pusės, užkraukite kokį nors mažesnės apimties Linux distributyvą (kuriame būna įdiegtas GParted), ir turėsite GParted live CD :).

 

Androidiniai apsai

Darbas su kita įranga

Darbui su Xiaomi Amazfit Pace laikrodžiu, be firminės programos, pranešimų patogesniam siuntimui susiinstaliavau AmazMod (4pda). Juokas ima iš youtuberių įvardijančių Xiaomi laikrodžius, išmaniosiomis apyrankėmis laikrodžių korpuse, nes jų OS uždaras ir  nėra galimybės į juos įdiegti programinės įrangos. Tai tikrai netiesa. Pirmiausiai juose veikia šiek tiek modifikuotas androidas (ankščiau 4,4, dabar 5,1), tik google plėjaus nėra, tad šiek tiek sudėtingesnis programų diegimas, bet Jūs man Windows XP ar ankstesniuose, parodykite Google play analogą. Tai kad programas diegiant reikia pavargti, tai dar nereiškia, kad OS nepilnavertė.

Karantinas

Daug prirašyta, tad tai bus dar vienas eilinis straipsnis šia tema, bet kai matau, kas darosi aplinkui, ramiai sėdėti sudėjęs rankas ir nieko nedaryti, negaliu.  Kiek laiko turėjau kalbėti telefonu su tėvais, kad paaiškinti, jog situacija tikrai rimta.

Taigi, jei nenorim, kad Lietuvoje būtų taip, kaip užkrato židinyje:

privalome laikytis karantino.

Teisingiausia karantinuoti tik tuos asmenis, kurie buvo šalyse su didesniu infekuotųjų skaičiumi. Realiai tai ir buvo daroma pas mus. Buvo kviečiami asmenys, kurie buvo išvykę į kitas šalis, laikytis karantino. Tam buvo sudaromos visos sąlygos, bet kaip matome, praktika nesutampa su visų mūsų norais. Asmenys, kurie turėtų laikytis karantino, jo nesilaiko, lankosi viešose, daugelio žmonių lankomose vietose, kavinėse, prekybos centruose. Taigi, vienintelė išeitis – visiems likusiems laikytis karantino. Jei 9176 žmonių nesugeba nusėdėti vietoje, saugumo priemonių privalo imtis visi 2,8 milijonai.

Kad galima žmones priversti laikytis karantino, rodo Kinijos patirtis:

Ar verta saugotis?

Bet, ar tikrai reikia laukti, kad virusas taip įsisiautėtų, kad kitos išeities neliktų, kaip tik imtis radikalių priemonių ir gyventi kaip Kinijoje dabar?

Tikrai ne, vat, kaip pavyzdį paimkime Singapūrą, Honkongą, Japonijoją ar Taivanį, kurie yra prie pat Kinijos, tad judėjimas tarp tų šalių buvo intensyvus ir atitinkamai užfiksuoti pirmieji  infekuotieji už Kinijos ribų. Pagal viską, Taivanis jau seniai turėjo lenkti Pietų Korėją, Italiją ir kitas epidemijos užpultas šalis, bet joje tėra tik 53 infekuotųjų. Kaip tai nutiko? Ogi paprasčiausiai maksimalių saugumo priemonių buvo imtasi nuo pat pirmos informacijos apie užkratą Kinijoje.

Taigi, ar galima suvaldyti viruso plitimą? Vienareikšmiškas atsakymas -TAIP. Bet saugumo priemonių turime imtis jau dabar, šią akimirką ir maksimalių. Ar pavyks neviršyti Taivanio? Be šansų, nes užkrėstiems asmenims nesilaikant karantino, užkratas jau vienareikšmiškai paskleistas visoje Lietuvos teritorijoje. Taip, kad prognozuoju skaičių kartais didesnį per panašų laikotarpį, nuo pirmo užfiksuoto užsikrėtusio asmens, bet šis skaičius labai priklauso, kaip į situacijos rimtumą pažvelgsime mes visi šią akimirką ir kokių priemonių imsimės dabar.

Taigi, ko reikia? Ogi maksimaliai apriboti visas išvykas iš namų, nesilankykit ten kur nereikia, bei maksimaliai laikykitės higienos.

Manau, kad šiai akimirkai, visai Lietuvai reikia karantino. Kuo ankščiau mes paskelbsime karantiną, tuo trumpiau visas verslas neš nuostolius. Ar geriau dar mėnesį pamerdėti dėl sumažėjusio klientų kiekio ir po to negalėti verslo vystyti dar pusę metų, kaip ir kitose didesnį užsikrėtusiųjų skaičių turinčiose teritorijose ar užsidaryti karantinui jau dabar, ir gal būt verslą pratęsti jau po pusantro – dviejų mėnesių, nes sustabdžius viruso plitimo galimybę, epidemija būtų sustabdyta net nespėjusi įsibėgėti? Aš rinkčiausi antrą variantą.

Lietuva jau imasi sienų uždarymo politikos ir nuo šiandien 2020 03 14 18:00 val. uždaromos Lietuvos sienos:

Tą pačią dieną (2020-03-14) buvo žengtas rimtesnis žingsnis ir paskelbtas visuotinis karantinas. Kuo greičiau tai padaryta, tuo lengvesnių pasekmių galima tikėtis, nes be imperatyvumo, kaip matome iš paskutinių naujienų, žmonės nesupranta situacijos rimtumo, nenori laikytis apribojimų. Vis tik, svarbiausia ne ką skelbia valdžioje esantys žmonės, o kaip mes patys nusiteikę laikytis karantino.

Nuo 2020-04-10 dienos nustatomi nauji ribojimai – privaloma dėvėti kaukes arba respiratorius arba kitas nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Taip pat draudžiama asmenims parkuose ir kitose atvirose viešosiose vietose lankytis ir būti didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis. Taip pat reikalaujama laikytis saugaus kontakto, prekybos ir paslaugų vietose lankytis po vieną šeimos narį. Baudos padidintos iki 6 tūkst. eurų.

Beje, nereikia eiti į kraštutinumus. Teko skaityti „rekomendacijų“ kad „nuolatos matuokite savo temperatūrą, jei užfiksavote kad temperatūra pakilo, tai jau 50%, kad pavėlavot…“ Nesąmonių nesąmonė.  Mirštamumas tik 6%-7% (tokį straipsnio rašymo metu rodė worldometers.info, tada dar Italijoje aukų buvo mažai), o jaunesnių žmonių mirštamumas vos ne kaip nuo eilinio gripo.

AGE
DEATH RATE
confirmed cases
DEATH RATE
all cases
80+ years old
21.9%
14.8%
70-79 years old
8.0%
60-69 years old
3.6%
50-59 years old
1.3%
40-49 years old
0.4%
30-39 years old
0.2%
20-29 years old
0.2%
10-19 years old
0.2%
0-9 years old
no fatalities

Lentelė iš čia.

Vadovaujuosi turbūt pačiu tiksliausiu šaltiniu sutinkamu šiai dienai visame pasaulyje https://www.worldometers.info/coronavirus. Šiame puslapyje pateiktas mirtingumas skiriasi nuo skelbiamo Lietuvoje. Skirtumas dėl skaičiavimui taikomos metodikos. Kinija taiko dar vieną skaičiavimo metodiką. Daugiau apie skaičiavimo metodikas čia. Atkreipiu dėmesį, kad Lietuvoje ilgą laiką buvo tiriami tik iš užsienio, ir tai ne visų šalių grįžę asmenys, todėl statistika visai kitokia (spėju, kokius 1015 kart mažesnė, nei realus susirgimų skaičius), nei pavyzdžiui Pietų Korėjoje. Italijos eksperimentas, kai buvo nuodugniai ištirti visi miestelio gyventojai, parodė, kad buvo daug susirgusių lengva forma, kurie net nebūtų kreipęsi dėl pasitikrinimo. Dar statistiką gali labai stipriai iškreipti, pavyzdžiui spaudoje sutinkami straipsniai, apie padėties Rusijoje slėpimą, bei viruso aukų priskyrimą plaučių susirgimams. Kyla abejonių ir dėl Kinijos oficialios statistikos, tą praneša ir JAV žvalgyba (nors po to, kai ji pranešė apie branduolinio ginklo buvimą Irake, o to ginklo nebuvo nė pėdsako, žvalgybos duomenimis, kaip patikimu šaltiniu remtis nenorėčiau),  tad statistika remtis kaip patikimu šaltiniu negalima, ji priklauso nuo labai didelio faktorių kiekio ir realūs dydžiai gali būti labai stipriai nukrypę, tiek į vieną, tiek į kitą pusę.

Beje, vadovaujantis ta lentele, nereikia manyti, jog jei jūs jaunas, tai liga prasirgsite lengva forma. Ne, sunkia forma serga visų amžių grupių pacientai, net 11% 0 – 10 metų grupėje esančių vaikų, ir nors lentelėje to nesimato, bet aukų yra net šioje grupėje, tik jaunesnio amžiaus organizmas yra atsparesnis ir didesnis žmonių skaičius praserga lengvesne forma, o po susirgimo sunkia ligos forma iš jos išsikapsto, be to pritrūkus aparatūros, medikai mieliau ją suteikia jaunesniems, turintiems didesnę išgyvenimo tikimybę, iš čia senesnių žmonių tikimybė išgyventi sumažėja dar labiau. Be to, būtent tai, kad kai susirgusių sunkia forma pacientų skaičius peržengia sveikatos apsaugos sistemos gabumų ribą ir daktarai turi rinktis kuriam pacientui suteikti medicininę pagalbą, o kuriam be medicininės pagalbos leisti numirti, labai stipriai užkyla epidemijos mirštamumas, iš čia ir stiprus mirštamumo rodiklio skirtumas pavyzdžiui tarp Italijos ir Pietų Korėjos. Nors Pietų Korėjoje ir užsikrėtusių nustatymas ženkliai intensyvesnis, o turint omenį, kad apie 80% suserga lengva forma ir daugelyje šalių tokie net nebūna užfiksuojami, tai irgi labai stipriai įtakoja mirštamumo rodiklius.

Papildysiu.  Užtikau labai gerai parašyto straipsnio vertimą į lietuvių kalbą, kuriame paaiškinama, kaip reikia suprasti oficialiai pateikiamus korona viruso statistinius duomenis. Siūlau paskaityti ir parekomenduoti kitiems. Šio straipsnio lentelės labai aiškiai parodo, kaip net menkiausios valstybės panaudotos apsaugos priemonės įtakoja viruso plitimą, ir kodėl tai labai vėluoja oficialioje statistikoje. Tikrai labai geras straipsnis situacijos supratimui. Įkeliu vieną iš to straipsnio lentelių apie epidemijos eigą Hubėjaus provincijoje:

chart7

Joje geltoni stulpeliai aukštyn rodo užregistruotus susirgimo atvejus, o pilki – realius. Tai tų pačių užregistruotų atvejų nustatytas ir užfiksuotas užsikrėtimo laikas. Čia nesimato neregistruotų įvykių, tad operuojama tik su oficialiais duomenimis, bet net šių duomenų pakanka suprasti realią epidemijos dinamiką. Taigi, straipsnis rimtas.

Ir dar, jums greičiausiai nieko rimto nenutiks, net jei ir susirgsite, blogiau senesniems, paskambinkite jiems, pasakykite, kad nereikėtų vaikščioti į turgų, ar tuo labiau, sekmadienį eiti į bažnyčia. Pasimelsti galima ir namie, patys kunigai tai siūlo daryti. Pasistenkime, kad vaizdas būtų kaip galima panašesnis į Taivanį, o ne į Kiniją ar Italiją.

flattening-the-curve-2-1536x1075

Lentelė iš Gedimino nurodyto straipsnio. Bet ji teorinė, vaizdžiai parodanti, kodėl svarbu imtis priemonių mažinančių epidemijos plitimą. Joje imami tie patys užsikrėtusiųjų dydžiai, bet ribojant epidemijos plitimą užsikrėtusiųjų skaičius būna ženkliai mažesnis, kas puikiai matosi Didžios Britanijos mokslinis tyrimo metu sumodeliuotoje kreivėje:

1 2uHdNlljTFcD1dVW1d-zRw

Bei dar viena lentelė, kurioje pabandyta pamodeliuoti situacija Lietuvoje:

ProgLiet

Kaip apsisaugoti

Taigi, maksimaliai apribokite savo išėjimus iš namų, laikykitės visų higienos rekomendacijų, nesukite galvos dėl didesnį stresą keliančių rekomendacijų, streso ir taip pakankamai, jei dar visokias nesąmones pradėsime taikyti, tokias, kaip temperatūros nuolatinis matavimas, tai greitai perdegsim, pradėsim ignoruoti viską, net ir eilinį higienos reikalavimų laikymąsi ir bus daug blogiau, taip kad neperkraukim savęs visokiomis papildomomis nesąmonėmis, kaip tik karantino ir higienos reikalavimų laikymasis ir tik jeigu liga įsibėgės iki apimčių, kokios buvo Kinijoje, tik tuomet klausykite rimtesnių higienos rekomendacijų, kokiomis naudojasi kinai. Bet bet kokiu atveju, apsaugos priemonių reikia imtis čia ir dabar ir jau šią akimirką apriboti savo judėjimo iš namų skaičių.

Koronoviruso požymiai dažniausiai pasireiškia po 5,2 paros nuo susirgimo. Ankščiau buvo teigiama, jog po susirgimo simptomai pasireiškia praėjus 1-14 dienoms, nors dažniausiai po 10 dienų, po kiek laiko statistinis vidurkis sumažėjo iki 7 dienų, o šiai dienai, kaip matom vidurkis 5,2 dienos. Kažkas apie 2020-02-12 dieną atsirado žinutės jog inkubacinis periodas, nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų, gali trukti iki 24 d., bet oficialiais šaltiniais toks terminas niekur nebuvo patvirtintas, nes toks terminas buvo užfiksuotas tik vienam žmogui ir daugiau niekur nepasikartojo, kas kelia abejonių, dėl nustatytos užsikrėtimo datos teisingumo. Užsikrėtęs kitus asmenis užkrėsti gali likus 2-3 d. iki ligos simptomų pasireiškimo, praėjus 5 paroms organizmas pradeda išskirti antikūnus ir praėjus 7 paroms, nuo požymių pasireiškimo, užkrečiamumas stipriai sumažėja, bet išlieka iki 21 paros (~26 paras nuo susirgimo pradžios), organizme virusas gali išlikti iki 37 parų. Nors dabar kyla klausimų dėl viruso reaktyvavimosi, kai pagijusiems asmenims viruso buvimas nustatomas antrą kartą ir įtariama, kad ne antrą kartą užsikrečiama, bet reaktyvuojasi esantis organizme virusas.

diagrama-1536x604-3

Kai kalba eina apie viruso buvimą ant daiktų, tai užkrėsti ant daiktų nusėdęs virusas gali iki 2-3 dienų. Virusui reikia drėgmės, todėl ant drėgmę sugeriančių paviršių, tokių kaip popierius (nepadengto plastiku) jis gali užkrėsti iki 30 min – 1 val. Ant metalo, stiklo ir kitų higroskopiškų paviršių būna higroskopinės drėgmės, kuri palaiko virusų gyvybingumą gerokai ilgiau. Gyvybingas virusas gali būti ir ilgiau nei nurodyta aukščiau, svarbiausia kiek laiko gali užkrėsti. Specialistai iš didžiausią pavojų keliančių objektų išskiria telefonus (dėl naudojimosi ypatumų pavojingoje-saugioje aplinkoje, naudojant-nenaudojant apsaugines priemones), vandens atsukimo kranus viešose vietose, durų rankenas, liftų mygtukus, stalus, tušinukus, jei jais naudojasi daugelis žmonių ir kitus daugelio žmonių liečiamus paviršius.

Kas liečia kaukes ir respiratorius, dažnai teigiama, kad kaukės nieko nesaugo, tai netiesa (naujesnis šaltinis). Nors virusas ir labai smulkus ir vertinant viruso dydį (SARS-CoV2 viruso dydis siekia 0,060–0,140 μm), pro medicininės kaukės poras jis turėtų praeiti (kuo ir motyvuoja taip teigiantys), bet virusas iš žmogaus perduodamas kartu su vandens pursleliais, aerozoliu, medicininškai vadinamu oro lašeliniu būdu. Kaukės poros turi užtikrinti ne viruso nepraeinamumą, bet vandens purslų nešančių virusą. Medicininė kaukė sulaiko 14–19 proc. smulkių viruso dalelių, o buitinių priemonių efektyvumas nesiekia 10 proc., taigi tai vis tiek geriau nei visai nieko, be to, didžioji dalis tyrimų ir rekomendacijų nurodo, kad šis virusas efektyviausiai sklinda su seilių lašeliais. Medicininės kaukės ir namudinės priemonės efektyviai sulaiko lašelines (sąlyginai dideles) daleles, todėl jos gali apsaugoti nuo tiesioginio sergančiojo čiaudulio poveikio. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors jus medicininė kaukė nuo viruso apsaugo tik 14–19 proc., bet kai ją dėvi užsikrėtęs besimtomis asmuo, jūsų apsaugos lygis, dėvint medicininę kaukę pakinta gana stipriai, jos juk ir sukurtos buvo tam, kad jos nešiotojas neužkrėstų kitų. Taigi, tokių paveikslėlių turinys yra logiškas ir labai tikėtinas:

Vis tik, kad medicininės kaukės saugotų, bendravimas su medicininėmis kaukėmis uždaroje patalpoje turi vykti trumpą laiką. Bendraujant ilgesnį laiką, patalpose bus „prikvėpuota“ ir visas aplinkinis oras bus prisisotinęs virusais, tad tokiu atveju medicininės kaukės jau nepagelbės. Tokiu atveju jau reikalingi mažiausiai FFP2 respiratoriai.

Taigi, efektyvesnę apsaugą suteikia respiratoriai.

  • FFP1 klasės respiratoriai sulaiko ne mažiau, kaip 80% iki 0.6 μm dydžio daleles
  • FFP2 (atitikmuo N95) klasės respiratoriai sulaiko ne mažiau, kaip 94% iki 0.6 μm dydžio daleles
  • FFP3 (atitikmuo N99) klasės respiratoriai sulaiko ne mažiau, kaip 99% iki 0.6 μm dydžio daleles

Teigiama, jog pakankamą apsaugą nuo virusų užtikrina FFP2 lygio respiratoriai.

Nors apsaugai nuo dulkių respiratorius galima naudoti tol, kol užsiterš ir neužtikrins pakankamos filtravimo funkcijos, apsaugai nuo virusų juos rekomenduojama išmesti po vienintelio panaudojimo. Po skandalo, kai apdairus ligoninės direktorius nurodė saugoti panaudotas apsaugos priemones, kad jų pritrūkus, galima būtų naudotis jau panaudotomis, o ne eiti pas sergančius visai be jokios apsaugos, buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurie patvirtino, jog apdorojus respiratorius dizenfekuojančiomis priemonėmis (etileno oksido garais, ultravioletine lempa, ar 30 min laikymas 60°C temperatūroje, pav. orkaitėje), jie yra saugūs naudoti, išskyrus atvejus, jei po apdorojimo jie deformavosi ir glaudžiai nepriglunda prie veido, bei kvėpavimui oras patenka ne per filtruojančią medžiagą, o per kraštus.

Norint pilnesnės apsaugos nuo viruso, be respiratoriaus dar reikėtų naudotis ir akiniais saugančiais akis, nuo tiesioginio viruso patekimo, bei nuo pačio žmogaus norinčio prisiliesti prie akių.

Taip pat reikėtų saugoti plaukus, nes mes juos dažnai nevalingai liečiam net ir su nešvariomis rankomis, ir vėliau nusiplovę rankas ir prisilietę prie plaukų, vėl turėsim rankas  pilnas virusų, todėl rekomenduotina naudoti kepures.

Čia dabar pasidalinsiu savo samprotavimais, tad jais vadovautis nerekomenduoju, o žinantys patikslinkit ar jie teisingi, ar nuklysta į pievas.

Dėl kaukių ir respiratorių. Pirmiausiai tai nors kaukės ir užtikrina mažą apsaugą nuo viruso, praleisdamos 85%-90% smulkių dalelių, tame tarpe ir virusų, vis tik virusai 2m atstumu pagrinde sklinda tik nusičiaudėjus ir jie būna aerozolio pavidale, sunkūs, tad greitai nusėda ir ore jų beveik nėra, tad kaukių apsaugos kaip ir turėtų pakakti. Smulkiame pavidale ore virusai bus tik sergančio žmogaus iškvėptame ore, bet viruso koncentracija bus mažesnė, tad jei neisim arti kitų žmonių, tai greičiausiai pavojingos virusų dozės negausim ir neužsikrėsim. Lauke vėjas tokį virusą greitai išsklaidys iki nepavojingų dozių, o uždarose patalpose (parduotuvėse) ore toje vietoje virusas gyvuos ne ilgiau kaip 30 min- 1 val. nes be drėgmės virusai maždaug tiek laiko gyvena. Taip kad kaukės apsaugos, kaip ir turėtų pakakti, net jei aplink vaikšto besimtomiai asmenys be kaukių? Respiratoriai pagrinde reikalingi, kai einama į uždaras patalpas, kur gyvena užsikrėtę ir oras patalpų viduje prisisotinęs prikvėpuotais virusais?

Antras niuansas, tai kaukių ir respiratorių panaudojimas antrą kartą. Jei aš į parduotuvę einu kartą į savaitę, tai ant kaukės ar respiratoriaus nusėdę virusai jau turėtų būti žuvę, nes kaukės iš drėgmę sugeriančių medžiagų ir ant jų virusai turėtų būti gyvybingi ne ilgiau, kaip 30 min-1 val. Taigi, antrą kartą panaudoti tokį respiratorių po savaitės nenaudojimo saugu?

Ligos savidiagnozė, gydymasis

Ligos savidiagnozė yra labai kebli, nes temperatūros kontrolė, atsižvelgiant į peršalimo ligų simptomus, gali leisti diagnozuoti tik susirgimą gripu, koronavirusu, ar daugeliu kitų ligų. Daktaras Komarovskis savo Youtube laidose siūlo labiau atkreipti dėmesį į pneumonijos buvimo nustatymą. Sakė, bandykit labai giliai įkvėpti oro. Jei galit, vadinasi viskas tvarkoje, nes tie kam prasidėjo pneumonija to padaryti negali dėl kosulio. Taip pat siūlo įsigyti pulsoksimetrą leidžiantį matuoti arterinio kraujo įsisotinimą deguonimi. Prisotinimo deguonimi norma laikoma aukštesnė nei 95%, jei mažiau 93% – kreipkitės į gydytojus, nes jei žemiau 92%-91%, jau reikėtų kvėpuoti deguonimi (21:00 min).

Pulsoksimetras

Dėl vaistų, tai žiniasklaidoje galima sutikti straipsnių apie sukurtus vaistus nuo koronoviruso, ir atrodo keista, kad ministras teigia, jog vaistų nėra. Situacija ta, kad vaistų sukurta daug, apie 100 rūšių, bet po pirmųjų bandymų paaiškėja, kad dauguma yra neefektyvūs, ar turi nepageidautinų pašalinių efektų, tad tyrimai tęsiami toliau, o veikiančių vaistų šiai dienai vis dar nesukurta.

Ką vertėtų turėti karantino metu, tai tik tuos vaistus, kuriuos naudojate dabar dėl kokios nors kitos ligos, kuria sergate ir jums juos išrašė daktaras, bei turėti vaistų nuo karščiavimo mažinimo (paracetomolis (vartoti ne daugiau 1,5g=1500mg per parą) arba ibuprofenas (vartoti ne daugiau 1,2g=1200mg per parą)), nors tai nereiškia, kad susirgus juos būtinai reikės naudoti, ne naudoti juos reikia, tik esant poreikiui. Papildomų vaistų ieškoti draudžiama, nes kaip minėta, nuo koronaviruso tokių nėra, tad eksperimentuodami su neaiškios kilmės ar paskirties vaistais galite sukelti bėdų medikams, ne dėl koronaviruso, bet dėl tų vaistų pasekmių. Ekesperimentus su vaistais palikim medikams. Medikai su vaistais eksperimentuoja tik tada, kai kitos išeities paprasčiausiai nėra ir  jie bent jau žino ką daro.

Bet juk tai eilinis gripas

Mano supratimu tai du nesulyginami dalykai su retomis išimtimis. Žinoma išimtis iš gripo pusės, tai 1918 metų ispaniškasis gripas nusinešęs apie 50 – 100 mln. žmonių gyvybių, bet tai irgi buvo ne eilinis gripas, o pandemija. Taigi, pasitaiko, kad gripas būna labai pavojingas, bet įprastas mirštamumas nuo gripo tesiekia tik 0,1%-0,2% ir per metus nuo gripo visame pasaulyje dažniausiai miršta „tik“ apie 250 000–500 000 žmonių (JAV apie 36.000, Lietuvoje 2018–2019 metų gripo sezono metu buvo užregistruota 49 677 gripo atvejai, iš kurių 26 atvejai baigėsi mirtimi), kai nesiimama radikalių apsaugos priemonių, tokių, kaip dabar nuo Koronaviruso. Palyginimui paimkim Lietuvą, pirmas užsikrėtimas Lietuvoje fiksuotas 2020-02-28, pirma mirtis – 2020-03-20, dėl ekstremalių apsaugos priemonių, tame tarpe ir karantino paskelbimo, buvo stipriai sumažintas natūralus viruso plitimas, bet vis tiek viruso nesustabdė ir iki 2020-10-28 dienos jau užsikrėtė 11362 asmenys ir iš jų 141 žmogus mirė. Akivaizdu, kad užsikrėtusių skaičius tai dienai buvo daugiau nei 4 kartus mažesnis, o mirčių kiekis vis tiek viršija daugiau nei 5 kartus ir metai dar nesibaigė,  antra banga tik įsibėgėja. Darant matematinius skaičiavimus nesunkiai matosi kad Korona daugiau nei 20 kartų mirtingesnė už gripą, bet kaip minėjau, čia tik matematiniai skaičiavimai, nes korona virusas plinta stipriai intensyviau ir jei nesiimti kardinalių apsaugos priemonių, mirčių skaičių dar pavasarį būtume turėję gerokai didesnį. Dabartinio koronaviruso atveju skelbiamas mirštamumas apie 2% ir yra lyginamas su ispaniškojo gripo, todėl ir skelbiamos prognozės siekiančios ispaniškojo gripo, jei nesiimsim kardinalių apsaugos priemonių. Šiuose skaičiuose aš matau problemą tame, kad tie 2% apskaičiuoti naudojant metodiką taikomą mirštamumo apskaičiavimui epidemijai pasibaigus. Mano akimis teisingesnis mirštamumo skaičiavimas yra atliekamas Worldometers.info svetainėje ir 2020-10-28 dienos duomenimis siekia 3%, nors kaip minėjau, tai irgi nelabai tikslus skaičiavimo būdas.

Taigi, korona tik pradeda savo žygį per pasaulį, ir nors imamasi ypatingų apsaugos priemonių, galėsime paskaičiuoti, kiek bus nusinešta gyvybių epidemijai pasibaigus. Šiame straipsnyje teigiama, kad korona žmonių gyvybes  „šienauja“ 30 kartų intensyviau nei standartinis gripas, o ir plinta gerokai masiškiau. Kam šių palyginimų neužtenka, pasižiūrėkite į tokius vaizdus ir pasakykite, per kokią eilinę gripo epidemiją jūs jau esate kažką panašaus matę?

Ir dar viena lentelė, kurioje  galima palyginti mirštamumą nuo šio virsuso su kitomis ligomis, tame tarpe ir gripu. Taigi, tai dar vienas patvirtinimas, jog čia ne eilinis gripas (šaltinis).

20200414_CovidweeklydeathsUSv2

Tiesa, manau, kad tiems, kurie bando lyginti koroną su gripu, būtina atkreipti dėmesį į faktą, kad mirštamumo nuo gripo dydis toks būna tada, kai nesiimamos jokios rimtesnės socialinės apsaugos priemonės, kaip judėjimo varžymas ir karantinas. Koronos atveju, mirštamumo rodikliai šoliuoja į priekį nepaisant visų priemonių, nukreiptų prieš jį. Absurdas, nes lyginama absoliučiai visai kitos ligos plitimo sąlygos, bet net ir esant joms, korona jau išsiveržė į labai rimtus lyderius.

Mano įspūdžiai

Užkliuvo parduotuvės. Sekmadienį (2020-03-15) buvau nuvykęs apsidairyti po parduotuves, tai užkliuvo keli vaikščiojantys ir kosintys, prie kasų susigrūdę, kaip ir ankščiau, nesilaiko saugaus 2m atstumo. Matant tokį vaizdą vienareikšmiškai peršasi išvada, jog turėsim dar vieną naujų užsikrėtimų bangą po savaitės – dviejų. Ji bus gausesnė, na gal tada jau žmonės pradės laikytis didesnių atstumų.

2020-03-23 parduotuvėse vaizdas jau geresnis, daug jau vaikšto su kaukėmis, laikosi atstumų, nors ne visose parduotuvėse. „Vilniaus degtinė“ dizenfekuojančiu skysčiu jau neprekiauja, sakė skystis pristatytas į visus didžiuosius prekybos centrus, tad apvažiavau visus didžiausius prekybos centrus aplinkui. Maksima (Naugarduko g. 84), Lidl (Žemaitės g. 16), Hyper Rimi (Savanorių pr. 16) skysčio neturėjo ir tik Norfoje (Savanorių pr. 176) pavyko rasti dezinfekuojančio skysčio. Parduodama buvo 1l (5,99€) ir 4l (~24-25€) tarose.

Ir pabaigai komentaras po vienu iš delfio straipsniu – „medikas – Žmonės nežiūrėkite atmestinai į šią bėdą su lydinčia fraze,“ ai persirgsiu ir bus gerai.“ Kinijoje praktiškai visi persirgusieji turi Idiopatinės plaučių fibrozės požymius. O tai labai blogai ,labai ir labai blogai. Stenkitės nesusirgti, ribokite kontaktus, drausminkite nedrausmingus. Eidami į parduotuvę užsidėkite vienkartines pirštines, atsitraukite nuo kosinčio ar sloguojančio asmens . O šis gripas baigsis, kaip ir visi gripai, taip tai gripas, tik labai labai piktas ,nekenčiantis žmonių.“  „Delfi diena“ laidoje infektologas A.Ambrozaitis paminėjo, kad sergantiems sunkia COVI-19 forma gali išsivystyti plaučių fibrozė, kas iš tikrųjų yra didelis blogis 😦 (nuo 20 min).

Surinkus daugiau info, manau derėtų pateikta informaciją papildyti. Kaip matom iš aukščiau, plaučių fibrozės grėsmė labiau tikėtina prasirgusiems sunkia forma, bet kaip rodo tyrimai, net lengva forma prasirgę, susiduria su tam tikromis problemomis. Pirmiausiai, tai laivo „Diamond Princess“ keliaiviai, kurie dėl susirgimo buvo ištirti visi, buvo nustatyta, kad labai didelė dalis susirgusių neturi jokių akivaizdžių susirgimo požymių, bet po pasveikimo, praėjus kažkiek tai laiko, tų asmenų deguonies įsisavinimas plaučiuose suprastėjo.

Dar vienas tyrimas. Šiame straipsnyje pateikiama informacija jog be simptomų prasirgusiems asmenims, kurių amžius 35 – 45 metai padažnėjo insultų kiekis, dėl trombais užkištų kraujagyslių. Atlikus tyrimus nustatyta, kad jiems labai suintensyvėjo trombų augimas, kas paprastai būna asmenims vyresniems nei 75 metų amžiaus. Apie tai trumpai paaiškno šiame video. Ir iš vis, šis virusas suintensyvina trombų susidarymą kraujyje, kurie užkimšę kraujegysles smegenų srityje sukelia insultus, bet trombai gali užkimšti kraujagysles ir kituose organuose, pav. plaučiuose, kas sukelia staigią mirtį ir kaip galima paaiškinti video iš Kinijos, kur eina atrodytų sveikas žmogus ir staiga suklumpa numiręs.

Taigi, virusas labai stipriai įtakoja žmogaus kraujotakos sistemą, ir pasekmės gali išlikti net ir po pasveikimo.

Sąmokslo teorija.

Kliūna faktai, labai palankūs greitam viruso plitimui: Stambus, daugiamilijoninis  miestas su aerouostais, traukinių stotimis Kinijos centre, labai gerai išvystyta logistika ir kas svarbiausia, trumpas laikas prieš naujuosius metus, kad užkratas spėtų plačiau paplisti tarp miesto gyventojų, bet pakankamai mažas, kad galima būtų tikėtis viruso identifikavimo, bei savalaikių priemonių prieš jį, tad pačios palankiausios sąlygos išnešioti užkratą po visą šalį, norinčių per šventes aplankyti savo artimuosius. O per naujuosius Kinai ypatingai daug keliauja. Palankiausia vieta ir laikas paskleisti biologinį užkratą, o dar ir įtampa tarp JAV ir Kinijos, taigi, sąmokslo teorijai peno per akis.

Tokią sąmokslo teoriją dar labiau sustiprina informacija, kad jau 1918m ispaniškojo gripo metu, didžiausias mirštamumas buvo tų, kurie pasiskiepijo. Teigiama, kad tie, kurie pasiskiepijo vos ne garantuotai mirdavo, o išgyventi šansų turėdavo tik tie, kurie nesiskiepijo, nors nesiskiepyti buvo morališkai sunku nes mirštamumas buvo didelis, o per masines informacijos priemones nuolatos kartojama, jog tik pasiskiepiję turi šansų išgyventi. Priminsiu, kad Pirmasis pasaulinis karas tiesiogiai pareikalavo 9 mln. kariavusiųjų ir 7 mln. civilių žūčių, o ispaniškasis gripas nuo 25 iki 50 ar net 100 milijonų (daugiau nei 5% tuometinės žemės populiacijos) žmonių aukų, bei yra teigiančių, kad būtent gripas pagreitino karo pabaigą. Toks jausmas, kad net tais laikais buvo vykdomi kariniai veiksmai biologinio ginklo pagalba, tai negi sunku biologinį ginklą sukurti šiais laikais.

Ir žinot, kas įdomiausia? Ogi tai, kad gripas, tai virusinis užkratas, o kas tai per padaras virusas, buvo suprasta tik 1935 m. kai chemikas Wendellis M. Stanley sukūrė kristalizuotą viruso pavyzdį, kurį buvo galima vizualizuoti rentgeno spinduliais. 1946 m. už šį darbą jis gavo Nobelio premiją. Iki to laiko, buvo manoma kad virusai tai labai mažos bakterijos, bakterijų išskiriamos molekulės, nuodingas skystis, ar kažkas kito. Taigi, logiškas klausimas, kaip gali būti sukurta veiksminga vakcina, kai net nesuprantama nuo ko bandoma ją pagaminti ir kuriama vadovaujantis žiniomis apie bakterijas. Štai kur nuveda, kai komersantai įsivelia į farmacinį biznį, kuriems buvo svarbu susigrąžinti ant vakcinų kūrimo išleistus milijonus, nekreipiant dėmesio į tai, kad vakcina ne tik kad neveiksminga, bet ir pražūtinga. Sprendžiant pagal vakcinos sukūrimo greitį, testams tais laikais pinigų leisti nereikėjo, ir valstybiniame lygyje toks reikalavimas greičiausiai dar nebuvo suformuluotas. Vis tik, teigti, kad ispaniškojo gripo vakcina buvo biologinis ginklas, liežuvis neapsiverčia, tai labiau nevykęs XX a. pradžios farmacinių bendrovių produktas ir komersantų noras uždirbti.

Taigi, reikia tik pasidžiaugti, kad šiais laikais, tik sukurtų vakcinų negalima paleisti į prekybą. Jas pradžiai reikia ištestuoti. Nedaromos amžiaus senumo klaidos, neleidžiama komersantams, kaip galima greičiau susigrąžinti investicijų. Nieko keisto, kad kelios didelės farmacijos bendrovės atsisakė vakcinos nuo korona viruso kūrimo, nes abejoja tokios investicijos grąža. Epidemija gali pasibaigti, nespėjus vakcinoms išeiti iš laboratorijų. Taigi, negeiskite vakcinos čia ir dabar tik prasidėjus epidemijai, palaukite, kol ji bus visokeriopai ištestuota, ir tik kai ji bus tikrai veiksminga ir neturės pašalinio efekto, tik tuomet saugiai ją naudokite.

1997 m. JAV armijos molekulinės patologijos institutas gavo Ispaniškojo gripo viruso „H1N1“ pavyzdį iš vietinės Aliaskos gyventojos, palaidotos 1918 metais amžinajame įšale. Kas man užkliuvo, tai, kad ir tas virusas atrodo su karūna ir kažkuriam vikipedijos įraše skaičiau, jog buvo įtariama, kad ispaniškas gripas pasklido iš Kinijos gyvulių turgaus nuo žasų. Sakyčiau labai daug panašumų.

Grįžkime prie koronaviruso. Ar tai žmogaus kūrinys? Nors aplinkybės ir labai jau palankios sąmokslo teorijų kūrimui, vis tik man užkliuvo daugelio rusų specialistų teiginiai, kad čia tikrai ne žmogaus kūrinys. Mačiau ne vieną taip teigiantį. Jei tai būtų pasakę vakarų pasaulio atstovai, tai kaip ir visų abejonių nepašalintų, bet kai taip teigia mokslininkai iš Rusijos, kuriuos šiuo atveju galima laikyti neutralios šalies atstovais,  jais netikėti kaip ir nėra pagrindo.

Prie šių teiginių prisideda ir daugiau mokslininkų specialiai tiriančių šią versiją. Pasak jų, nelogiška virusą kurti iš žmogui pavojaus nekeliančių virusų rūšių, nes paversti jį pavojingu žmogui reikėtų per daug resursų ir greičiausiai visi bandymai būtų nesėkmingi. Jei tai būtų žmogaus kūrinys, jo genomas turėtų turėti daugiau bendro su jau žinomomis, pavojingomis virusų rūšimis.

 Susirgus skambinkite tel.: 1808

Literatūra:

Kaip pačiam pasidaryti 4G ryšio anteną. Teorinė dalis

Kadangi antenų kainos gana didelės, internete paieškojau informacijos dėl galimybės tokią anteną pasigaminti pačiam.

Norėčiau priminti, kad 4G ryšio antenos, priešingai nei 3G ryšio ar dauguma kitų yra MIMO, t.y. dvigubos poliarizacijos, tad jei kaip variantą pasirinksite 3G atitinkamo dažnio anteną, tai reikės dviejų antenų kurių viena kitai turi būti statmena o ne lygiagreti.

Kas liečia antenų stiprinimą, tai mano įsigytų Elpos gamybos antenų stiprinimas iki 7dB-11dB, man  yra truputį per mažas, norėtųsi didesnio stiprinimo.

Nesakau, kad antenos blogos, ne, su jomis prisijungiu prie stulpų esančių daugiau, nei už 3,5 km-5km, ir jei jungiuosi 800MHz dažniu, tai signalo kokybė aukščiausio lygio.

atstum

Su prastesnėmis antenomis rezultatai būtų gerokai prastesni. Šių antenų pagalba suradau stulpus, kurie duoda gerokai didesnį interneto greitį, bet jų signalas labai silpnas, tad norint geresnio signalo būtent iš tų stulpų, reikia kaip tik mažo dažnių ruožo antenos, kad būtų mažiau triukšmų nuo siųstuvų dirbančių kitais dažniais, siauresnio kryptingumo, vėl kad sumažinti triukšmų lygį, nuo aplinkinių stulpų, bei didesnio stiprinimo. Nors ir vėl, interneto greitis labiau priklauso nuo signalo ir aplinkinių triukšmų stiprumo santykio, o ne nuo signalo stiprumo, tad su stiprinimu persistengt nereikia, nes didinant antenos stiprinimą, didinam jos kryptingumą ir siaurinam stiprinamo signalo kryptį ir pav. su 27dB stiprinančia antena nuo tikslo anteną nusukus tik per 2°-3° stiprinimas bus ne 27dB, o tik 3dB-5dB. Įsivaizduokit koks interneto ryšio stabilumas būtų, jei vėjas tokią anteną turėtų galimybę bent minimaliai pajudinti.

Čia gal reikėtų paaiškinti kaip suprasti antenos stiprinimą. Situacija ta, kad antena signalo nei stiprina, nei silpnina, ji dirba su tuo pačiu signalu, kokį duoda modeme sumontuotas siųstuvas. Jei anteną turime daugiakryptę, tai signalas siunčiamas aplink anteną į visas puses vienodai, signalą gaudysime, kad ir į kurią pusę nueitume nuo antenos vienodai, tik atstumas nueinamas nuo antenos bus nedidelis. Norėsime nueiti toliau, tada reikės sumažinti spinduliavimą į nenaudingas puses, permetant visą energiją į mus dominančią pusę. Taigi, didesnį stiprinimą turinčios antenos, tai ne labiau stiprinančios signalą, bet sugebančios didesnę gauto signalo dalį numesti konkrečiai ten, kur reikia, nešvaistant energijos į šalis. Kai kalba eina apie 27dB stiprinimą, realiai turim labai siaurą spindulį. Čia kaip to pačio galingumo lemputė šviečianti prožektoriuje ir lazeryje. Prožektorius apšviečia daug bet netoli, o su lazeriu mes apšviečiam net labai toli esančius objektus, problema tik tiksliai jį nutaikyti ten kur reikia.

Savadarbėmis alternatyvomis domiuosi, nes net turimos logoperiodinės gamyklinės antenos kainavo virš 40€ komplektas, o rimčiau stiprinančių kaina virš 100€ už vnt. (nors šiuo atveju galima iškart žiūrėti MIMO variantą). Iš kitos pusės, jei nesidomėsite stiprinimu, tai parduotuvėse ir 10dB stiprinimo neturinčias antenas parduos brangiau nei už 100€, beje tokio prasto stiprinimo antenų – dauguma. Nors, jei dar nesinaudojate mobiliuoju internetu ir nežinote su kokio dažnio antena galite pasiekti geriausią rezultatą norimoje teritorijoje, teisingiau būtų žiūrėti į platesnio dažnių ruožo antenas, aukojant maksimalų stiprinimą, nes interneto greičiai nebūtinai bus didžiausi iš to stulpo, prie kurio prisijungė jūsų telefonas. Aš savo namuose išbandžiau interneto greičius prisijungęs prie mažiausiai 20 mobilaus ryšio tiekėjų stulpų ir tik dabar tiksliai žinau, ko konkrečiai noriu. Beje, tai ne tas stulpas, kurį man rekomendavo mobilaus interneto teikėjas. Mano namuose dabartinis Telia ryšio stiprumo žemėlapis rodo -96 dBm (4G, 4G++) stiprumą, nors ten pat ankščiau rodydavo tik ~-114 dBm, o internetas mobiliam telefone dabar neveikia kaip ir ankščiau, telefonas namo antrame aukšte rodo tik ~-110dBm.

Su kinietiškomis antenomis problema, nes ten nors ir yra garantuotai aukštos kokybės gaminių, bet kad iki jų dasikapstytum, reikia praeiti per toną šlamšto, ir didesnė tikimybė, kad kaip gerą, nusipirksi būtent tą iš šlamšto srities, o ir kaina gerų kiniškų antenų didesnė, nei galima įsigyti Lietuvoje specializuotose parduotuvėse. Dėl deklaruojamų kosminių decibelų jau rašiau, kaip eksperimento vardan nusipirkau 28 Db anteną už 4€, kurios realus stiprinimas vargiai ir 3dB siekia. Beje, ieškodamas antenų tarp Lietuvos prekeivių, radau tas pačias kiniškas „daugiadecibeles“ kambarines antenas už gerokai didesnę kainą, atitinkančią net, matosi suprantančių ką parduoda, antenų kainas. Tad žiūrėkit neapsigaukit. Negali 28 dB antena būti kambarinė, atkreipkit dėmesį į aukščiau pateiktą kryptingumo reikalavimą, kai 2°-3° laipsniai į šoną ir antena nieko nemato. Ten tie decibelai greičiausiai skaičiuojami sudedant 3 dB vienam dažnių diapozonui, plius 2dB kitam ir t.t. ir rezultate tai dar prastesnė antena nei integruota maršrutizatoriuje. Norite rimtos antenos, pirkite tik besispecializuojančiose šioje srityje parduotuvėse, arba paskaitykit, kokie savadarbių antenų galimi variantai, ir anteną pasidarykit patys. Iš kitos pusės, primetę savadarbių antenų variantus, lengviau atsirinksit, kokią anteną norėtumėt nusipirkti.

 Dar vienas dalykas, kurį reikėtų žinoti, tai kad ryšio antenoms dažniausiai naudojamas 50Ω banginės varžos koaksialinis kabelis, kai TV antenoms naudojamas 75 Ω banginės varžos. Vis tik, kokį kabelį naudoti reikėtų vertinti skaičiuoklėse, apskaičiuojant antenų išmatavimus, kad dydžiai būtų suderinti konkrečiai kabelio banginei varžai. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dažniai aukšti, tad perkamas kabelis turi palaikyti apskaičiuojamą dažnį. Pav. H155 kabelis prie 2,4GHz signalą slopina -49.6dB, RG174U prie 2,4GHz -240dB, turbūt matote koks skirtumas, kai daugumos kabelių charakteristikos nurodomos tik iki 0,2GHz (200MHz) dažnio. Nors užkliuvo pigus 75Ω kabelis RG660, kurio deklaruojama varža tik iki 1GHz, bet ji tik -20.5dB, kas geriau net už H155 kabelio -30.9dB, o ir visi kiti deklaruoti slopinimai prie tų pačių dažnių RG660 kabelio geresni, tad realiai įdomu, koks gi šio kabelio slopinimas prie aukštesnių dažnių. Vis tik, atkreipus dėmesį į tai, kad Rusijoje mėgėjai dažnai šiam tikslui naudoja ir 75 omų kabelius, tikėtina, kad jie geba dirbti ir aukštesniuose dažniuose. Arba šis – KH/KK125-81 iš vis rekordininkas prie 1GHz tik -17,4dB. Ech, nekreipiau dėmesio į šias charakteristikas, tai dabar sienose įtinkuotais laidais TV signalas televizorių pasiekia tik sustiprintas stiprintuvo pagalba, kai tokio ilgio dauguma kabelių perduotų signalą be papildomo stiprinimo poreikio, o su KH/KK125-81, tai iš vis drąsiai ir didesniais atstumais, nei mano name. Taigi, signalo slopinimo kabelyje įtaka labai didelė. Pasirinkite tik kokybišką kabelį gaminamoms antenoms.

 

Antena Bi Kvadratas (Rus. „Харченко“, Angl.
„BiQuad“, „Trevor Marshall’s antenna“)

Šios antenos tipas – zigzaginė (Rus. – зигзагообразная). Tai turbūt pirma antena, kurią radijo mėgėjai siūlo pasigaminti. Iš tikrųjų, tai pakankamai nesudėtingai pagaminama antena, tik man jos stiprinimo koeficientas vis tik mažokas.

Teorinis antenos stiprinimas su ekranu apskaičiuotas pagal programą – 10,5 dB, be reflektoriaus iki 2dB mažiau, užlenkiant reflektoriaus kraštus, kaip pavaizduota mėlynam paveikslėlyje, galima iki 6dB sumažinti triukšmus iš šonų ir galo, kas teigiamai atsiliepia signalo kokybei, bei šiek tiek padidina stiprinimą.

Pakankamai nesudėtinga gamyba. Galima gaminti be ekrano, tuomet bus dvikryptė ir stiprinimo koeficientas silpnesnis apie 2dB. Šios antenos poliarizacija priešinga, nei galima būtų tikėtis, ištempta vertikaliai gaudo horizontalios poliarizacijos bangas, o ištįsusi horizontaliai – vertikalios poliarizacijos. Ši antena skirta gana siauram dažnių diapazonui, nors kai ją 1961 m. pristatė Харченко К.П. metrinių TV bangų diapazonui, ji buvo plačiajuostė, bet atkreipkit dėmesį, kad tame variante ją sudarė realiai 3 skirtingo diametro antenos sumontuotos ant vieno rėmo, kurios kiekviena atskirai greičiausiai buvo suderintos skirtingiems dažniams. Ir dabar, vielos storis iš kurios gaminama antena įtakoja antenos gaudomų dažnių diapazoną. Mano supratimu, būtent iš to ir išplaukė jos plačiajuostiškumas, kai realiai ji pakankamai siauro dažnių ruožo. Užkliuvo teiginys, kad jei anteną lankstysim iš 1,2mm vielutės, tai šios antenos stiprinamų dažnių diapozonas bus per siauras ir neapims visų naudojamų tik Wi-Fi 2,4GHz ryšiui. Padidinus vielutės storį iki 1,6mm bus apimami visi 14 kanalų, bet antenos stiprinimas sumažės 1dB. 4G ryšiui anteną geriau lankstyti iš 2,3mm diametro vielutės (4mm²) arba 2,5mm (5mm²).

Antenos forma turi būti artimesnė taisyklingiems kvadratams, nors internete sutinkami ir rombai. Apskaičiuoto reflektoriaus dydis yra minimalus dydis, jis gali būti ir didesnis. Reflektorius gali būti ne skardos lakštas bet tinklelis, kurio akučių dydis ne didesnis, nei apskaičiuojamas pagal skaičiuokles, nors pilnaviduris reflektorius efektyvesnis. Su pagaminta antena pasijungus prie mobilaus ryšio tiekėjo „bokšto“ galima dar minimaliai pakaitalioti kvadratų formą bei atstumą iki reflektoriaus. Ši antena gana jautri matmenų netikslumams, tad yra galimybė taip ją paderinti.

Nors šia anteną ir neturėtų būti sunku pagaminti savom rankomis, turbūt labiau apsimokėtų gaminti taip vadinamą „praplėsti šikšnosparnio sparnai“.

Antena „praplėsti šikšnosparnio sparnai“

Tai panelinės antenos tipas. Pavadinimas kilo iš antenos formos. Rekomanduojama ją mieliau gamintis, nei „BiQuad“. Pirmiausiai matmenų tikslumas čia gausis didesnis, o antras dalykas, prie to pačio stiprinimo, bus apimtas diapozonas nuo 1800 MHz iki 2,6GHz, t.y. beveik visas 4G diapozonas, bei 2,4GHz Wi-Fi. Pasigaminsit vieną anteną, o naudoti vos ne visiems gyvenimo atvejams :). MIMO atveju, tokių antenų reikėtų dviejų. Šie išmatavimai tinka visiems išvardintiems dažniams. Nors vat, kaip telefono ryšio sustiprinimo antena ji netiktų nei viduj, nei išorėj, nes ten kur signalas labai silpnas, greičiausiai 4G ryšiui bus naudojamas 800MHz dažnis, kurio kaip tik šita antena nepalaiko.

 

„Double/Triple BiQuad“ antena

Realiai tai ta pati „BiQuad“ antena su dalankstytais papildomais kvadratais. Atitinkamai ir stiprinimas šios antenos geresnis. Sutinkami teiginiai, kad ji turėtų stiprinti signalą apie – 12dB, o  6 kvadratų apie 14 Db. Teoriškai kiekviena papildoma kvadratų pora turėtų stiprinimo galingumą padidinti ~3dB, bet taip nėra, nes kvadratai per arti vienas kito, todėl prasideda slopinimai. Šią problemą pastebėjo ir išsprendė „Quados“ antenoje. Taip, kad nesiūlau kartoti šių antenų. Šios antenos poliarizacija, tokia pat, kaip ir mažesniojo varianto.

Antena „Quados“

Šiek tiek patobulintas „Double/Triple BiQuad“ antenos variantas padidinant antenos stiprinimą. Šiuo atveju kvadratukai atskirti vienas nuo kito λ/4 bangos ilgiu ir taip kvadratukų stiprinimas išnaudojamas maksimaliai. Šią anteną serbas Dragoslav Dobričić, sugalvojęs ir „Amos“ anteną, pristatė 2008 m. 8 kvadratukų antenos stiprinimas turėtų siekti 17.6 dB, (4xQuados – 14.7 dB, 6xQuados – 16.5 dB), o tai jau tikrai pakankamai rimtas dydis. Nors šios antenos atveju susiduriama su kita problema – didesnio stiprinimo, ji labai ištįsusi ir MIMO kombinaciją suderint jau gali būti problematiška. Nežinau, kaip tai būtų efektyvu, bet šio tipo antenas aš jau bandyčiau naudoti tos pačios poliarizacijos, taip pagerinant jos estetinį vaizdą, bei palengvinant geriausios pozicijos paiešką. Įdomu, kaip tai atsilieptų interneto greičiui.

 

AMOS antena

Čia to pačio serbo Dragoslav Dobričić kūrinys. Realiai tai labai nesunkiai pagaminama ir gana geras charakteristikas turinti antena. Man ji netiks dėl gana plataus kryptingumo, ji labiau tiktų Wi-Fi signalo skleidimui, jei routeris stovėtų prie lauko sienos, bet čia ją pateikiu, bendram supratimui, kaip su atrodo paprasčiausia, minimaliai palankstyta  vielute galima pasiekti 12-14 dB stiprinimą.

 

 

„Dvigubas ar trigubas kvadratas“

Šios antenos tipas – rėminė.

Kuo daugiau kvadratų, tuo didesnis stiprinimas, trigubo kvadrato stiprinimas pagal programą apskaičiuotas 9,3dB. Ji labai jautri netikslumams, tad elementų didinimas, gali ne padidinti, bet netgi sumažinti stiprinimą, todėl retai gaminama daugiau nei trijų kvadratų, o tarp norinčių gamintis savarankiškai, ši antenas mažiau populiari. Vis tik „BiQuad“ tipo antenų gamyba paprastesnė, o stiprinimas labai panašus.

 

Yagi-Uda (Banginis kanalas, Rus. – Волновой канал) antena

Tai buvo turbūt labiausiai paplitusi antenų rūšis metrinių TV bangų priėmimui. Joje pagrindinis yra tik vienas strypas, prie kurio pajungtas kabelis – taip vadinamas aktyvusis vibratorius. Antena tik iš vieno vibratoriaus jau veikianti, ją nesudėtinga apskaičiuoti norimam dažniui, nes jos ilgis, tai pusė bangos ilgio. Norint antenai suteikti kryptingumo ir padidinti stiprinimą iš galo, iš kur norima sumažinti stiprinimą dedamas ilgesnis strypas – reflektorius, o iš tos pusės, iš kurios norima sustiprinti signalą dedami vis mažėjantys strypai – pasyvūs vibratoriai – direktoriai. Vibratorių tarpusavyje sujungti nereikia. Šių dydį ir atstumus, jau reikėtų apskaičiuoti norimam signalui, jis svarbus, nes nors pasyvūs vibratoriai ir nesujungti su aktyviuoju, bet jų pagalba sukuriamas rezonansas leidžiantis stipriai padidinti pradinio signalo stiprumą.

Ankščiau buvau pesimistiškai nusiteikęs šių antenų tipui, gal dėl nesėkmingo bandymo pasigaminti tokią TV anteną praeityje, bet tuomet neskyriau pakankamai dėmesio suderinimo kilpai ir laidą jungiau tiesiai prie antenos. Su programa sumodeliavęs anteną iš 22 vibratorių vienam pasirinktam dažniui, gavau gana įspūdingą 18 Db stiprinimą, tad jos nurašinėti, kaip prastai stiprinančios nederėtų. su 7 vibratoriais tokio tipo antena realu pasiekti 8dB-10dB stiprinimą. Dar kartą žvilgtelėjau į Aliexpres, ir ten pilna antenų ir apimančių visus 4G dažnių ruožus (kai Yagi antenos yra pakankamai siauro diapozono antenos, ir norint platesnio diapozono, teisingiau rinktis logoperiodines antenas) ir 17 vibratorių stiprinančių iki 25Db (kai 22 vibratorių gali stiprinti tik iki 18Db), tad čia perki katę maiše ir neaišku kokiam dažniui skirtą. Neradau nei vieno pasiūlymo su antenos charakteristikų kreive. Nesakau, kad Kiniečiai blogai gamina, ne, bet ten labai daug pardavėjų norinčių užsidirbti daug, ir net nesuprantančių, ką pardavinėja, kad tik pelną neštų. Apsiskaičiuoti tokių antenų matmenis galima su androidine programėle naudingų nuorodų saraše.

 

Logoperiodinės antenos

Jos labai panašios į Yagi tipo antenas, bet iš esmės skiriasi labai stipriai. Būtent tokio tipo aš esu nusipirkęs ir naudoju dabar. Jų skirtumas nuo yagi, kad naudojamas ne vienas kotas, kaip Yagi tipo antenose, bet du kotai, ir iš vieno koto vibratorius išlindęs tik į vieną pusę, į kitą pusę tokio pat ilgio vibratorius išlindęs iš kito koto. Man jos patinka, nes apima tikrai platų dažnių diapozoną, tad su viena antena gali priimti visus mobilaus ryšio naudojamus dažnius. Neblogi stiprinimo duomenys, maniškės stiprina iki 11,5 dB, o tai tikrai didelis stiprinimas. Aišku galima iškart nusipirkti 18 dB panelinę-sektorinę anteną ir tokio ryšio kokybe būt patenkintam daug ilgiau, bet palyginkit kainų skirtumą, kur ~40€ ir kur ~190€. Kaip minėjau, savo antenomis esu patenkintas, kaip pirmas pirkinys, tai labai geras pasirinkimas, tik kai konkrečiai žinai, ko toliau nori, tuomet gali rinktis konkrečiam dažniui pritaikytas bet didesnį stiprinimą turinčias. Vis tik, norint didesnio stiprinimo, manau, kad vertėtų rinktis kito tipo antenas.

Kas liečia savadarbes antenas, aš nemanau, kad tai geras pasirinkimas. Mano nuomone čia labai nesunku nukrypti nuo užduotų matmenų, tad kad pavyks pasigaminti kokybišką tokio tipo anteną savarankiškai, abejoju.

 

Yagi antena iš diskų

Rusiškai turbūt bus vadinama blogerio „KREOSAN“ vardu, jo video žemiau, nors dar dažnai sutinkama pavadinimais „Wi-Fi пушка“, „Wi-Fi Gun“. Patiko dėl pakankamai nesudėtingo antenos surinkimo. Antena turėtų būti pakankamai didelio stiprinimo. Tolimesnis žiedų skaičiaus didinimas pakankamai nesudėtingas, nes jų dydžiai ir atstumai identiški, kas nesunkiai leidžia padidinti jų skaičių, tuo pačiu didinant stiprinimą ir kryptingumą. Gaminant, kas liečia matmenų atitikimą brėžiniams, sudėtingiausia turėtų būti iškirpti taisyklingus apskritimus, o atstumus tarp diskų išlaikyti tikslių matmenų turėtų būti nesudėtinga, kas leidžia tikėtis pagaminti savadarbę anteną su realiu stiprinimu artimu teoriniam. Šiai akimirkai tai mano akimis žiūrint, vienas patrauklesnių variantų.

Kas dėl stiprinimo, tai kai kalba eina apie tokias 7 plokštelių antenas, tai jų stiprinimas turėtų būti kažkas apie 11dB ir su tokio stiprinimo antena signalą gaudo geriau už panašaus stiprinimo kitas antenas, kas rodo galimybę namų sąlygomis pasigaminti gana tiksliai matmenis atitinkantį produktą iš čia ir panašu, kad ir stiprinimą artimą deklaruojamam galima pasiekti, kai kito tipo antenose nukrypstama nuo užduotų matmenų ir realus tų antenų stiprinimas gaunasi prastesnis. Kas dėl 11dB, tai stiprinimas gana nedidelis, mano poreikiams per mažas, bet plokštelių gana nesunkiai galima sudėti gerokai daugiau ir taip tikėtina neblogai padidinti tokių antenų stiprinimą. Yagi tipo antena su 22 vibratoriais gali pasiekti gana įspūdingą 18dB stiprinimą, norėtųsi tikėti, kad ir su šia antena galima pasiekti kažką panašaus, o tai jau būtų gana rimtas stiprinimas, todėl ši antena iš savadarbių šiai akimirkai viena iš rimtesnių kandidačių.

Cantennator (Rus. Спиральная антенна)

Dar vienas lengvai pagaminamos antenos variantas. Antena pagaminta ant storo vamzdžio užsukant kabelį. Kuo daugiau vijų suksi, tuo didesnis stiprinimas. 7 vijų užtenka, kad antenos stiprinimas siektų 10 dB, bet vėliau  decibelai kyla lėčiau. Su kalkuliatoriumi primečiau, kad pav. Tele 2, dažniui, prie kurio dabar esu pasijungęs – 1800MHz reikėtų 133mm diametro plastikinio vamzdžio, ant kurio būtų vyniojama vielutė. Gaminant svarbiausia surasti tinkamo diametro vamzdį ir išlaikyti vienodą atstumą tarp vyniojamų vielučių, bei nenukrypti nuo kitų matmenų. Radau parduodamas šias antenas Lietuvoje, vienos antenos kaina virš 60€, MIMO varianto susidedančio iš dviejų tokių antenų – virš 130€. Jei jau pirkti, tai jei nedidelio stiprinimo, aš mieliau rinkčiausi gerokai pigesnę logoperiodinę, o jei didesnio  – parabolę. Kaina skirsis neženkliai, bet stiprinimo charakteristikos garantuotos. Ne veltui profesionalūs montuotojai dažniau paraboles stato, rūpesčių vėliau mažiau. Panelinės irgi neblogos, bet tiek logoperiodinė, tiek parabolinė panašių charakteristikų greičiausiai bus pigesnis pasirinkimas. Bet kai kalba eina apie savadarbę anteną, tai mano nuomone, ši antena – vienas iš patraukliausių variantų.

Antena iš „skarbonkės“

Seniau teko girdėti, jog labai populiari, nesudėtingai iš Pringles  dėžutės pagaminama visai neblogų charakteristikų Wi-Fi antena. Jos esmė, skarbonkės pagal skaičiuoklę apskaičiuotoje vietoje įkišamas konkrečiai radijo bangai apskaičiuotas strypelis. Strypas iš tikrųjų yra pati paprasčiausia visakryptė antena su neįpatingomis stiprinimo charakteristikomis iki 2.15 dB, bet kai jis įdedamas į skarbonkę, iš tokios antenos jau galima tikėtis 4-6 dB ar net 9 dB siekiančio stiprinimo, bet tai jau tokios antenos riba. Iš kitos pusės, prieš skarbonkę pastačius pleišto formos ruporių ar parabolę galima pasiekti labai didelio stiprinimo, bet tai jau kito tipo antena. Čia nėra būdo, kaip kad Yagi tipo antenose didinti vibratorių kiekį. Beje, yotube teko matyti eksperimentų, kai į metalizuotą skarbonkę įkiša Cantennator tipo anteną ir teigia, kad tokiu būdu pagerina pastarosios charakteristikas. Beje, akivaizdu kad ją labai nesunkiai galima padaryti tikra MIMO antena, tereikėtų antrą „adatą“ įsmeigti nutolusią 90° kampu nuo pirmosios. Lygiai taip pat, kaip ir Cantennator atveju. Ir konkrečiai šiuo atveju, būtų tikrai dvi atskiros antenos su vienu bendru reflektoriumi, kai Cantennator atveju antena būtų ta pati, tik signalo nuėmimo/skleidimo vietos kitos, ten nuėmimui  kaip ir įtakos neturėtų būti, bet siuntimas jau gali įtakoti kito modemo darbą, o šiuo atveju, antenos stovi statmenai viena kitai, tad net ir siuntimas kitą anteną įtakoti turėtų minimaliai.

 

Ruporinė antena (Rus. Рупорная антенна, Angl. Horn antenna)

Tai dar vienas antenų porūšis. Iš esmės tai pleišto formos ruporius sukoncentruojantis signalą į centrą užsibaigiantį antena, kažkas panašaus į anteną skarbonkėje. Aš čia matau kažko bendro su parabolinėmis antenomis. Ten signalai irgi koncentruojami į vieną tašką, tik parabolinėse antenose koncentracija vyksta į prieš parabolę esantį tašką, o ruporiuje – už jo. O ir stiprinimo galima pasiekti gana panašaus, labai priklauso nuo to, kokio dydžio ruporių statysim. Būtent su tokio tipo antena 1964m buvo atrasta kosminių mikrobangų radiacija (antenos nuotrauką įmetu). Bet ir minusą matau panašų, kaip ir parabolės atveju, tai didelės vėjo apkrovos.

Panelinės antenos

Pagal technines charakteristikas būna ir visai gerų parametrų antenų. Pavyzdžiui jūsų telefonuose sumontuotos būtent šio tipo antenos, ir būdamos labai mažos, jos pakankamai kokybiškai gaudo signalą. Vis tik, tokių antenų charakteristikų žvilgtelėjęs į anteną neįvertinsi. Tai ant tekstolito rūgštimi išdeginti antenos atvaizdai, kurių raštų begalė ir sunku suprasti, koks raštas kaip veikia, tuo labiau, kad jie paslėpti gražiame korpuse. Aš tokių antenų prisibijau, nes gali užsirauti ant kokio kiniečio, kur deklaruotas 28 dB stiprinimas, o realiai ir 3 dB nestiprins. Na jei pirksit rimtoje parduotuvėje tai viskas tvarkoje, bet čia straipsnis vis tik apie savadarbes antenas. Beje, kalbant apie panelines savadarbes, tai užkliuvo vienas youtuberis, kuris pasigamino visai neblogų parametrų panelinę anteną (kaip tik jo antena tarp paveiksliukų) ir vėliau panašių parametrų Yagi anteną iš diskų ir pastaroji užtikrino stabilesnį stiprinimą. Remiantis šia info, darau išvadą, kad gaminant panelinę anteną namų sąlygomis yra didesnė tikimybė nukrypti nuo užduotų matmenų, tad savadarbės panelinės antenos charakteristikos gali būti ir ženkliai prastesnės nei gamyklinės, nors androidinėje programoje mačiau pakankamai nesunkiai pagaminamos panelinės antenos variantą su visai neblogomis charakteristikomis. Aš šiai dienai nuo panelinių susilaikau, ateityje gal ką ir daugiau apie jas parašysiu. Jei vis tik pirkti, tai visai neblogos antenos, tik jas pirkite rimtose tuo besispecializuojančiose parduotuvėse. Tarp paveiksliukų įmečiau ir kelias panelines su standartiniu „4G“ užrašu būdingu kinietiškoms antenoms, kurių parametrais jokiu būdu nepasitikėčiau, ir jei parduotuvėje aptikote tokias, toje parduotuvėje nepirkit jokių, nes pardavėjai nesupranta ką parduoda, ir savo parduodamos produkcijos aprašyme atkartoja tuos pačius iš piršto laužtus, kad ir 88 dB.

Parabolinės antenos

Norintiems aukščiausio stiprinimo vis tik, teks rinktis tarp gamyklinių antenų ir konkrečiai – parabolinių. Realiai tik jas mačiau su stiprinimu siekiančiu 27 dB (nežiūrėkite į delną telpančias kinietiškas, ant kurių ir 88 dB gali būti užrašyti, kai realiai iš jų tikėčiausi 6dB-8dB stiprinimo 🙂). Bėda, kad jų kaina paprastai ne mažesnė nei 100€. Šio tipo antena gali būti dviejų poliarizacijų (MIMO), deja, bet MIMO antenų kaina dar mažiau draugiška. Mano nuomone, šio tipo antenos vienos pačių rimčiausių rinkoje, tad jei nesugebėsiu pasigaminti tinkamos, greičiausiai pirksiu parabolinę. Parabolinių būna įvairių, kad ir su palydovinei televizijai naudojamomis lėkštėmis, vis tik, palydovinės lėkštės variantas man nelabai patinka, nes didelio stiprinimo antena turi būti labai gerai pritvirtinta prie namo konstrukcijų, kad vėjas jos nepajudintų (2°-3° laipsniai į šoną ir antena „akla“), o kadangi ji vienalytė, vėjo apkrova bus labai didelė. Nebent lėkštė būtų sumontuota pastato viduje, kaip kad pateiktame paveikslėlyje žemiau. Aš prie namo konstrukcijų nieko tvirtinti nenoriu, tad mano pasirinkimas kristų į anteną su tinkleline parabole.

 

Konsultacija su specialistu

Apsilankiau parduotuvėje „Erksa“ Vilniuje. Ten jau senokai dirba specialistas, kurio kompetencija šioje srityje neabejoju. Aišku, tai pirmoje eilėje pardavėjas, bet turintis daugiametę patirtį šioje srityje, ir pamenu kažkada, gal prieš 10 metų, draugas klausė patarimo TV antenos išsirinkime, tai kai nuėjome, nieko nenutuokiantį bandžiau primesti :), tai konsultavo teisingai, paliko labai gerą įspūdį, todėl šį kartą važiavau tiesei ten ir iškart ėjau prie reikalo. Išdėsčiau kokia situacija ir paklausiau, ką rekomenduotų. Pasiūlė iš esmės tik dviejų tipų antenas, man iki tol nežinomas sektorines antenas 18dB stiprinimo. Tai kažkoks panelinių antenų porūšis, kaip minėjo, būtent tokios, tik šiek tiek didesnės, statomos ryšio tiekėjų bokštuose. Kaina rodyto modelio netoli 190€. Ir antras antenų tipas, kurias rekomendavo, tai parabolinės, kaip minėjo tai pigesnis variantas, pasiūlė vieną ne MIMO standarto anteną mano pageidaujamam dažniui, 21dB stiprinimo už ~75€. Sakau, kad komplektas man tuomet kainuos ~150€, į tai atsakė, kad tai bet kokiu atveju pigiau nei pirmesnis sektorinės antenos variantas ir dar pigiau, nei  parabolinė MIMO standarto viename komplekte. Na ką, kaip už panelinę 75€, tai visai nebloga kaina, bet mokėti 150€ kaip tais vis dar nepasiruošęs :). Tai dar kartą motyvavo pabandyti kažką pasigaminti pačiam. Apsilankysiu kitą kartą, kai nieko nesigaus :). Taigi, šiuo momentu pasitvirtino, mano primestas stiprinimo poreikis. Aukštumų, su 27 dB siekti nereikia, realiai turėtų užtekti 18dB stiprinimo, atmeskim pardavėjo apsidraudimo „на всякие пожарные“ 2dB – 4dB ir turim 14dB-16dB stiprinimo antenos poreikį.

Paklausiau dėl MIMO, ar jo nuomone verta eksploatuoti modemą su viena antena. Atsakė kad jo nuomone ne, nes taip modemas netenka, neužfiksavau kokį skaičių sakė, lygtais apie 20%-40% greičio.

Paklausiau dėl kitų antenų tipų, nes pasirinkime turėjo jų nemažai. Atsakė, kad iš realiai veikiančių, mano poreikius atitinkančių kitų variantų siūlyti nenorėtų. Pavyzdžiui Yagi-Uda tipo antenos pagal charakteristikas kaip ir turėtų tenkinti, bet kiek teko jų bandyti gyvai, tai paprastai lūkesčių jos nepateisina. Šis patarimas turėtų būti naudingas mąstantiems kokio tipo anteną pasirinkti savarankiškai gamybai. Kiek aš turėjau patirties su Yagi-Udo tipo TV antenomis, tai kai pačiupinėjau logoperiodines, į Yagi net žiūrėt nenorėjau, todėl ir internetui pirmas antenas kai pirkau, rinkausi tik pasitvirtinusias logoperiodines. Vis tik, kai kalba eina apie didesnį stiprinimą, ir logoperidinės eina ant atsarginių suolelio :(.

Atkreipiau dėmesį, kad vitrinoje nebuvo tokių antenų, kaip Cantennator – spiralinės, ar Cantennator – Yagi antenos iš diskų. Nusivyliau, nes šiam momentui konkrečiai tokias nusižiūrėjau savadarbei gamybai, o būtų visai įdomu paklausyti atsiliepimų apie jas iš gerokai daugiau antenų rankose turėjusio žmogaus. Yootuberiai vieną anteną pasigaminę ir neturintys galimybės su kuo ją palyginti nekelia pasitikėjimo, jiems akivaizdu, kad savos gamybos pati geriausia :).

Vėliau paklausiau dėl poliarizacijos, ar teisingai dedu antenas, vieną vertikaliai, kitą horizontaliai. Atsakė kad ne, teisinga poliarizacija yra įstrižai, todėl net kelis komplektus taip jau sumontuotus siūlo. Į klausimą, kokio galima tikėtis stiprumo praradimo, dėl neteisingos poliarizacijos, atsakė kad nedidelio, gal 1 dB gal 2dB neturėtų būt daugiau.

Paklausiau dėl kabelių, tai patvirtino, kad ryšio antenoms naudojami tik 50Ω kabeliai, 75Ω kabeliai tik televizijai ar mėgėjams. Vis tik, jei pirkčiau anteną, tektų įsigyti ir ar tai 15€ ar tai 25€ kainuojantį 5m, 10m ar 15m kabelį. Sakau, kad man maksimum 3m reikėtų, gal teisingiau užsispausti tokio ilgio kokio reikia, juk kabeliai turi varžą ir prarandama antenų duodama nauda ir čia man atrodo vėl prabilo pardavėjas, aiškinantis, kad per tuos porą metrų nuostolių beveik nebus :). Vis tik, internete ne kartą teko sutikti variantus, kai modemus montuoja prie pat antenų, kad aukštadažnio kabelio būtų kuo mažiau, tolimesnį atstumą duomenis paleidžiant tinklo kabeliu. Nors čia gali būti, kad taupoma ant brangaus kabelio. Bet kokiu atveju, kabelis nuostolius neša, ir per youtube teko matyti video, kaip vienas žmogus skundėsi, jog anteną kėlė aukščiau, bet vietoje geresnio signalo, gavo prastesnį, nes ilgesnis kabelis „suvalgė“ daugiau, nei aukščiau iškelta antena davė. Tarp kitko, kabelis aišku ne ryšio, o televizinis buvo – 75Ω :). Na, dėl kabelio daugiau nesigilinau, nusprendžiau, kai prireiks, šiuo reikalu kreipsiuosi į „Lemoną“, turiu įtarimą bus pigiau :).

Dar užkliuvo teiginys, kad naujesnio tipo modemai dirbdami MIMO standartu sugeba net skirtingais dažniais dirbti kiekvienas modemas su savo MIMO antena atskirai pasirinkdamas tą dažnį, kuris tuo momentu yra mažiau apkrautas, tad šiuo atveju laimi plačiadažnių antenų turėtojai, ir aišku reikia palikti galimybę modemui pačiam parinkinėti dažnius, paliekant dažnių pasirinkimą ant „auto“, nes pasirinkus konkretų vieną dažnį, modemas jau nešokinės tarp dažnių. Išgirdęs šią info supratau, kodėl kai tik modemą nustatau ant fiksuoto dažnio, toks jausmas, kad internetas ilgainiui vaikšto lėčiau, nei ant auto režimo, nors modemo indikacijoje nieko nesimato. Taigi, tuo momentu man tai buvo naujiena, dabar jau tikrai žinau, kad CAT6 ir aukštesnės kategorijos modemai tai sugeba. Gebėjimas dirbti keliais dažniais vienu metu vadinasi „Agregacija“. Senesnės versijos Huawei maršrutizatoriuose rodomas tik vienas dažnis, o naujesnių modemų jau du, nors nieko išsamaus, jokiu gyvu nepalyginsi su tuo, ką galima pamatyti Mikrotik modemų meniu:

 

Papildyta – rezultatas

Pasidariau aš anteną, panašią, kaip rusų mėnuleigyje buvo :). Vis tik, toliau bandymų patalpų viduje nepajudėjau, pirkau gamyklinę anteną. Pirmiausiai, tai peržiūrėjęs šį video, supratau, kad realiai, tai čia ta pati Yagi antena, tik vibratoriai kitokios formos. Dar vienas dalykas, kurį sužinojau, kad iš savadarbės nereikėtų tikėtis didesnio, kaip 10dB stiprinimo. Galima didinti vibratorių skaičių, ir kaip ir turėtų didėti tokios antenos stiprinimas, bet norint judėti toliau už 10dB visus komponentus reikia derinti su derinimui skirta įranga. Vien bandymas tiksliai atkartoti matmenis, geresnių rezultatų neturėtų duoti. Dar vienas niuansas, mano gamintos antenos atstumas tarp vibratorių yra vienodas, o tokių Yagi antenų stiprinimas prastesnis, nei antenų kuriose visi matmenys yra individualūs, taip, kad realiai, mano savadarbės antenos stiprinimas teoriškai neturėjo būti geresnis, nei turėtų dviejų 10dB stiprinimo logoperiodinių antenų, turėtų iš ankščiau. Atlikti bandymai su savadarbe antena taipogi nepademonstravo nieko išskirtinesnio, taip kad eksperimentą su savadarbe antena baigiau (nors, kaip paaiškėjo vėliau, net gamyklinė 17dB stiprinimo antena neparodė akivaizdžiai išsiskiriančių rezultatų). Taigi, nusprendžiau, kad eksperimentas su savadarbe antena nepavyko, teko pirkti naują didesnio stiprinimo anteną, tad toliau papasakosiu apie savo naująjį pirkinį.

Pirmiausiai, tai mane labiausiai žavi parabolinės antenos dėl stiprinimo charakteristikų, todėl jei jau galvoti apie pirkimą, tai pirmiausiai varianto norėjau ieškoti tarp jų, nors ir sudomino sektorinės antenos variantas, bet kai paskui sužinojau, kad sektorinės antenos turi gana platų darbinį kampą, pagalvojau, kad mano atveju, kai labai didelis aplinkinio triukšmo lygis, kaip tik geriau kaip galima siauresnio kampo antena. Dar vienas niuansas yra tai, kad visose jungtyse ir laidų metraže prarandami antenos sustiprinto signalo decibelai, todėl svarsčiau variantus, kaip išnešti maršrutizatorių ant stogo, sumontuojant hermetiškoje dėžėje šalia antenų, kad sumažinti nuostolius laiduose. Mano paieškos baigėsi, kai aptikau Mikrotik LHG LTE6 anteną, kuri kainavo net pigiau, nei specializuotoje parduotuvėje buvo siūloma panašaus stiprinimo sektorinė antena, o Mikrotiko antena parduodama jau su įmontuotu modemu, taip kad realiai vieną dalyką, maršrutizatorių arba anteną gauni dovanų :). Taigi, tai yra parabolinė antena, nors su pakankamai nedideliu stiprinimo koeficientu, kaip parabolinėms antenoms – 17dB, bet kadangi nėra jokių antenos laidų, tai realiai modemas visą antenos signalą gauna be nuostolių, kas jai leidžia turėti panašų stiprinimą, kaip ir maždaug 21dB antena su neilgais laidais, o tai jau visai padorus stiprinimo dydis. Dar vienas niuansas, parabolės paprastai suderinamos tik vienam dažniui, kas neleidžia išnaudoti agregacijos, o Mikrotiko antena plataus dažnių ruožo. Taigi, įsigijau.

Pirmiausiai užkliuvo, kad tai galima sakyti visa vos ne pilnai plastmasinė antena su mažu plonu metaliniu tinkliuku parabolėje pritvirtintu ant plastikinio parabolės „korio“. Antena labai lengva, pabandžiau ja pamojuoti, pažiūrėdamas kokį oro pasipriešinimą turi, nepajutau jokio. Kaip ir viskas su ja gerai. Užkliuvo tik SIM kortelės lizdas. Viena SIM kortelė įsistatė gana lengvai ir ją paspaudus gana lengvai buvo išstumta, deja, kai stačiau kitą SIM kortelę, ji stūmėsi sunkiai ir įstačius ją į vietą paspaudus stipriau jos neišmetė, realiai nežinau, kaip ją reikės dabar ištraukti, gal reikės patį korpusą ardyti, bet kadangi pastaroji kortelė, kaip tik ta, kuri tame modeme ir turėjo likti, tai ties šiuo punktu neužsiciklinau.

Dar vienas niuansas. Modemo derinimas. Patikėkit, interfeiso intuityviu nepavadinčiau. Taip, viskas ten aišku, bet nustatinėjamų parametrų tiek daug ir kad juos galėtum suprasti reikia jau gilintis į RTFM. Bet, defaultiniai nustatymai iš tikrųjų geri. Tik įstatei kortelę ir modemas gaudo ryšį. Bet jei nepatingi pasidomėti labiau, sužinai, kad šis modemas nustatymų pagalba gali būti pririštas prie konkrečios stoties, bei yra kitų detalesnio nustatymo subtilybių apie kokias su Huawejum gali tik pasvajoti.

Pereikim prie bandymų. Užlipau ant stogo, ir… Su defaultiniais antenos nustatymais nepasakyčiau, kad gavau nors kiek geresnius rezultatus nei su savo logoperiodinėmis antenomis. Tuomet programiškai prisirišau prie vieno stulpo ir anteną apsukau 360° ieškodamas kurioje vietoje tas stulpas stovi ir ką. Realiai vos ne į visas puses man antenos stiprinimas buvo daug maž vienodas! Vieno ir to pačio stulpo!  Vertinant antenos stiprinimo charakteristikas ši antena yra gana siaurakryptė, o realiai bandymų metu matau, kad kryptis beveik neturi reikšmės. Nu ne visai vienodas stiprinimas, plius minus galima pasakyti, kur bokštas, bet skirtumas nelabai ryškus. Išvada, aš esu duobėje, aplink mane miškai tad gaudau labai daug atspindžių, iš čia ir labai prastas SINR.

Pradėjus derinimo darbus vykdyt kruopščiau suradau gana daug stulpų ryšį palaikančių 2100 MHz dažniu, kai su logoperiodinėmis pamenu šio dažnio nebuvau pagavęs. Taip, kad stiprina akivaizdžiai geriau, tik sąlygos pas mane ne kokios.

Dar užkliuvo vienas dalykas, kad su defaultiniais nustatymais neužfiksavau nė vieno 2600MHz dažnio bokšto, man tai pasirodė keista, nes su logoperiodinėmis man buvo pavykę pasijungti prie vieno tokio bokšto, kuris leido pasiekti didesnį interneto greitį net signalo parametrams esant prastesniems. Vis tik, signalas buvo labai silpnas, tad su logoperiodinėmis antenomis, Huawei maršrutizatorių nustačius darbui tik su 2600MHz dažniu, ryšys būdavo labai nestabilus, dažnai būdavo prarandamas, tad su logoperiodinėmis antenomis teko tą stulpą pamiršti. Taigi, pradėjau aiškintis kodėl parabolė nemato B7 bokštų. Per terminalą pasižiūrėjau kokius bokštus modemas iš vis mato. Pastebėjau, kad su defaultiniais nustatymais modemas mato tiktai B1 (2100MHz) ir B20 (800MHz) bokštus. Modemo nustatyme atjungiau B1 dažnį, modemas pradėjo matyti tiktai B7 (2600MHz) ir B3 (1800MHz) dažnius. Visų dažnių atjunginėti nenorėjau, nes CAT6 modemai gali dirbti su keliais dažniais vienu metu (palaiko agregaciją), tad palikus tik vieną dažnį apkarpytume ryšio galimybes, vis tik padariau išvadą, kad mano modemas vienu metu dirba dviem dažniais, arba su B1 ir B20, arba su B3 ir B7, tad svarbiausia neatjungti porų. Kažkuriam video užkliuvo, kad Qualcomm modemas dirba našiau už mikrotiko, gal jis vienu metu agregacijos režimu gali dirbti su didesnių dažnių kiekiu. Taigi, su šia antena B7 stulpą, su kuriuo logoperiodinės nepalaikė stabilaus ryšio, ši antena užtikrina pakankamai stabilų ryšį, dirba agregacijos režime tuo pat metu prikabinusi ir B3 dažnį. Akivaizdu, kad charakteristikos geresnės, vis tik tikėtosi interneto greičio padidėjimo nesulaukiau. Taip ryšys geresnis, bet minimaliai :(. Kai iš visų pusių pilna vos ne visų aplinkui matomų stulpų atspindžių, triukšmo foninis lygis labai didelis ir siauro kampo kryptinė antena situacijos ženkliai nepakeičia.

Antenos nustatymų nuresetinimas:

  • atjungiam maitinimą
  • nuspaudžiam „reset“ mygtuką ir laikant jį nuspaustą pajungiam maitinimą, laukiam kol pradės mirksėti LED lemputės ir tuomet atleidžiam „reset“ mygtuką

Ir pabaigai šiek tiek komandų modemo terminale:

Norint pažiūrėti kokias celes modemas mato be tų, prie kurių pasijungęs, terminale suvedam (galima tik pradėti vesti ir paspausti TAB kuris pabaigs rašyti komandą automatiškai):

„interface“ spaudžiam ENTER, tada suvedam „lte“ toliau „cell-monitor“ ir iššokus užklausai įvedam „lte1“

Bus išmestas panašus sąrašas:

PHY-CELLID BAND PSC EAR.. RSRP RSRQ RSSI SINR
29 B3 1348 -111dBm -19.5dB
145 B3 1348 -108dBm -18dB

Norint prisijungti prie tame sąraše esančio bokšto, rašom tokią komandą:

/interface lte at-chat lte1 input="AT*Cell=2,3,,1348,29"

juodai paryškintus skaičius pakeičiant jūsų bokšto reikšmėmis.

pasižiūrėti prisijungimo parametrus galima su komanda:

„info“ ENTER „lte“

Norint nuimti prirakinimą prie vieno bokšto rašom:

/interface lte at-chat lte1 input="AT*Cell=0"

Modemo firmwaro atnaujinimas (kaip supratau atnaujinamas tik komandinės eilutės pagalba):

„interace“ ENTER „lte“ ENTER „firmware-upgrade“ ENTER „LTE 1“

Bus parodyta dabartinė ir naujausia galima firmware versijos. Esant naujesnei atnaujinama:

 interace>lte>firmware-upgrade >lte 1 → upgrade=yes

Kitų modemo dalių programos atnaujinamos per meniu:

„system → routerboard“  spaudžiam update arba einam į „setings“ ir uždedam paukščiuką ant „autupdate“

ir dar:

„system→ packages“ ir čia  patikrinam „updates“ ieškom ne „stable“ bet „long term“

Naudingos nuorodos

Vartojantiems elektros energiją

Atsirado naujienų elektros energijos įsigijimo srityje, tad šiek tiek sustruktūrizuosiu rastą informaciją, leisiančią vėliau priimti teisingus sprendimus, gal ir daugiau kam pravers.

Vartojantiems daug elektros energijos vertėtų pasiskaičiuoti, ar ne geriau pasirinkti kitą elektros planą. Vis tik, pasirinkimas daug platesnis, nes šiuo metu net ir privatūs asmenys turi galimybę pasirinkti kitą elektros tiekėją.

Pasirodo, nuo šiol ESO tapo tik teikiančiu elektros energijos persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) paslaugą, o elektrą tiekia atskira bendrovė – UAB „Ignitis“. Taip atskyrus elektros perdavimo veiklą, nuo elektros gamybos ar perpardavimo, ESO tinklai ir toliau atsirėž didžiulę dalį nuo paslaugų kainos, o mažiau pelninga kompanijos dalis, greičiausiai bus vėliau parduota, nes ji neturės monopolio, kokį vis dar išlaiko ESO, o konkurencinėje kovoje su kitomis kompanijomis, pelno marža bus ženkliai mažesnė.

Ką mes iš to išlošiam? Vienoje kainos dalyje, kaip ir išlošiam, nes bus galima pasirinkti tarp elektros energijos gamintojų ar perpardavinėtojų, o iš kitos pusės, ir toliau nemažą dalį mokėsime monopolininkui, tad čia kaip ir pozityvo nematau.

Taigi, sutaupyti galime pasirinkdami iš elektros energijos gamintojų ar perpardavinėtojų. Jų šiai akimirkai yra (ESO tinklapio duomenys) (ESO sukurtas puslapis skirtas tiekėjo pasirinkimui)(Licenzijas būti tiekėju turinčios įmonės):

  • UAB „Ignitis“ – valstybės valdoma įmonė, senasis elektros energijos tiekėjo padalinys, kurio veikla atskirta nuo elektros energijos perdavimo.
  • UAB „Perlas Energija“ – Lietuviško kapitalo bendrovė, kaip privalumą skelbianti galimybę pasinaudoti išplėtotu perlo terminalų tinklu.
  • UAB „Enefit“- Estijos bendrovė, priklausanti „Eesti Energia“ įmonių grupei, vykdančiai savo veiklą Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Suomijoje ir Švedijoje ir teigianti, kad orientuojasi į žaliosios energijos gamybą, nors žalia gal dar ankstoka būtų ją vadinti, nes tik 2022 m. planuojama pasiekti 40% elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių.
  • UAB „Elektrum Lietuva“ – Latvijos bendrovė veikianti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, „Latvenergo“ narys.
  • UAB „Inregnum“ – Lietuviško kapitalo privačios verslo grupės bendrovė, nepriklausomas elektros energijos, žalios energijos ir gamtinių dujų tiekėjas, veikiantis Lietuvoje, Latvijoje. Savo klientams įmonė tiekia elektros energiją įsigytą iš tiesioginių gamintojų ir tarptautinės elektros biržos AS „Nord Pool“. Kaip supratau, jų siūlomas planas surištas su AS „Nord Pool“ biržos kainomis.
  • UAB„EGTO Energija“ – Lietuviško kapitalo bendrovė.
  • MB „Birštono elektra“ – Puslapyje jokios detalesnės informacijos, norint gauti pasiūlymą reikia rašyti elektroniniu paštu info@birstonoelektra.lt.
Tiekėjas Šiam laikotarpiui turi vartotojų
2020-11-12
„Ignitis“ 36`000 vartotojų
„Perlas energija“ 24`000 vartotojų
„Enefit“ 6`500 vartotojų
„Elektrum Lietuva“ 5`400 vartotojų
„Inregnum“ 129 vartotojai
„EGTO energija“ 27 vartotojai
„Birštono elektra“ 7 vartotojai

Ir norintiems palyginti planus, siūlau pasinaudoti SM nario sauliusz sudaryta skaičiuokle:

https://docs.google.com/spreadsheets/d/1s94O-QCdM9VS8vhvvwYHaZs9HJvIaOk6JgMF_HhGsZk/edit#gid=0

Gal ir neteisinga būtų priskirti, prie elektros energijos tiekėjų, bet irgi variantas, leisiantis tikėtis didesnės pinigų grąžos, bet jau reiks investuoti didesnę pinigų sumą. Investicijos vis tik rizikingas reikalas, čia galima ir stipriai išlošti, bet deja ir pralošti. Taigi:

  • IGNITIS SAULĖS PARKAI platforma – projektas, veikiantis kažkas panašaus į skelbiu.lt svetainę principu, kurio pagalba galima įsigyti arba išsinuomoti dalį nutolusios saulės elektrinės.

Vis tik aš į saulės baterijas žiūriu ne kaip į investiciją leisiančią uždirbti iš sutaupymo. Man pirmoje eilėje, tai rezervinio maitinimo šaltinio sprendimas, leisiantis naudotis patogumais, dingus elektros energijos tiekimui iš tinklų ir kaip bonusas, leisianti ne tik atpirkti išleistą pinigų sumą rezervinio maitinimo įrengimui, bet net ir uždirbti. Nepatinka man burzgiantys ir nuolatinės priežiūros (tepalų, žvakių keitimas ir pan.) reikalaujantys elektros generatoriai, o ir degalų poreikis tokiu atveju įneštų savus apribojimus. Be to, generatoriaus įsigijimui ir įrengimui išleisti pinigai ne tik kad neatsipirks, bet ir neš tuo didesnį nuostolį, kuo ilgiau jį naudosit (dėl papildomo degalų poreikio, natūralaus dėvėjimosi, remonto poreikio). Šiam tikslui taipogi netinka nutolusios saulės elektrinės, tad aš orientuosiuosi tik į ant namo stogo ar kieme pastatytų saulės baterijų sprendimus. Bet aišku, be elektros tiekėjų paslaugų, bet kokiu atveju neišsiversi.

Buvo mintis, gal išeitų sutaupyti elektros energijos pasaugojimo palankesniais tarifais. Vis tik, pasaugojimo paslaugą teikia ESO bendrovė, tad renkantis elektros energijos tiekėjus, tai neturėtų turėti jokios įtakos.

Renkantis planą gaminantiems vartotojams, mano supratimu reikia vertinti elektros energijos kiekį, kurį žmogus suvartoja papildomai, po susigrąžinto elektros energijos kiekio, jei susigrąžinama beveik visa suvartojama elektros energija, tai jokiu būdu nesirinkite planų su abonentiniu mokesčiu. Jei nereikia mokėti už papildomai perkamą elektros energiją, tai visai nesvarbu, ar jos kaina keičiasi pagal biržos pokyčius, ar ji nors ir didelė, pastovaus dydžio, bet be abonentinio mokesčio. Jei pagaminama mažai, o didesnė dalis perkama, tai reikėtų vertinti tiekėjo planą, pagal perkamos iš tiekėjo elektros energijos kiekius. O pasirinkti vis tiek reikės ir gaminantiems vartotojams.

Dar viena pastaba į temą. Teko matyti prietaisus, atrodančius kaip eilinis telefono pakrovimo blokelis, kurį įkišai į rozetę ir taupai elektrą. Ten tipo aktyvinė ir reaktyvinė elektros energija pakeičiamos ir taip pavyksta sumažinti buitinių prietaisų elektros sąnaudas. Aptikau neblogą tokių prietaisų apžvalgą:

Pamato „Sijonas“

Pamato „sijonas“, tai ta dalis, dėl kurios įrengimo suabejoja dažnas šilto namo statytojas. Ilgai dvejojau ir aš, kol galiausiai nusprendžiau, jog įrengsiu ir tai nutiko kai jau gyvenau pastatytame name ir buvo atėjęs laikas trinkelių aplink namą klojimui.

Taigi, kas tai per pamato „sijonas“ (Angliškai – „Slab on Grade perimeter insulation“).

Kaip supratau iš aptiktos literatūros šia tema, tai aplink namą apšiltinimo sluoksnis pradėtas kloti tam, kad sumažinti įšalo gylį aplink namą, kas leidžia sumažinti pamato gylį, nes pamatai turį būti įkasti giliau už įšalo ribą. Apšiltindami gruntą aplink namą, mes sumažiname įšalo gylį ir taip galima sutaupyti ant kasimo darbų, bei betono kiekio.

Atkreipkit dėmesį į pirmą paveiksliuką, kuriame pavaizduotas tokio pamato su „sijonu“ pjūvis iš šono. Jame akivaizdžiai matosi, kad po namo grindimis nėra jokio apšiltinimo, apšiltinimo sluoksnis tik iš namo išorės, bei horizontalus sijonas. Tai padaryta tam, kad šiluma iš namo labiau sušildytų gruntą po namu ir įšalo priartėjimas prie pamato būtų dar labiau nutolintas. Įdomu tai, kad aprašant tokius pamatus, buvo kalbama, jog panašus namo šiltumas pasiekiamas, kaip ir apšiltinant tiktai namo grindis, panaudojus mažesnį apšiltinimo medžiagų kiekį.

Tik nemanykit, kad vadovaudamiesi tokiomis rekomendacijomis pastatysite šiltą namą. Be šansų. Tokio pamato apšiltinimo būdas pagal šiltumą gali konkuruoti tik su to laikotarpio energinio efektyvumo namais, kas šios dienos akimis žiūrint reikš, labai šaltus namus. Nepamirškim, tokio sijono paskirtis tais laikais buvo vis tik statybinių medžiagų ir darbo apimties taupymas, o ne namo šiltumo didinimas.

Taigi, kodėl mes apie juos kalbam dabar, kai kalba eina apie labai šiltus namus, kur apšiltinimą dėti po grindimis privaloma. Juk neverta tikėtis kad tas minimalus šilumos kiekis, kuris pasieks gruntą per 40cm storio apšiltinimo sluoksnį sugebės pakankamai sušildyti gruntą ties pamatais, kad būtų galima sumažinti pamatų gylį. Be to, retas dabar besistatantis renkasi juostinius pamatus, pagrinde renkamasi poliniai pamatai ar daug mieliau tokio tipo namams – plokštieji pamatai, kurie iš visų pusių apšiltinti.

Kai gaudoma kiekviena laipsnio dalis,tos patirties su pamato „sijonu“ pamiršti nevertėtų. Pirmiausiai to turėtų nepamiršti polinių pamatų savininkai, nes polių pilnai apšiltinti neįmanoma, kad neprarasti laikančiųjų savybių. Kažkada bandžiau skaičiuoti, kokie mano namo šilumos nuostoliai per polius, gavau apie 100W prarandamą šiluminę galią (beje, tuose skaičiavimuose vertinamas 20cm storio pamato apšiltinimas iš išorės, bet šis dydis, prieš apklijuojant pamatą apdailinėmis medžiagomis buvo dar padidintas 5cm storiu, tad dabar pamatas iš išorės apšiltintas 25cm storio putplasčiu). Tai kaip ir nedidelis dydis, bet kaip matot iš kitų SM forumo postų, yra niuansų kurie realius nuostolius gali šiek tiek padidinti. Taigi, protinga būtų šiuos nuostolius sumažinti ir apšiltinimo sluoksnio „sijonas“ aplink pamatą realiai leistų juos sumažinti. Akivaizdu, kad tolindami įšalo ribą nuo savo namo, mes leisim gruntui nuo namo sušilti labiau ir atitinkamai bus mažesnis temperatūrų skirtumas tarp namo ir grunto, kas taipogi mažins bendrus šilumos nuostolius. Dar vienas bonusas kurį gaunam sijono pagalba, tai įšalo po poliais sumažinimas, kas atitinkamai leidžia ne tik patirti mažesnius šilumos nuostolius, bet ir skaičiuoti didesnį poliaus laikančiųjų savybių gylį. Kai man projektavo pamatus, konstruktorius pasakė, kad polių laikančiosios savybės skaičiuojamos tik nuo 90cm poliaus gylio, nes tas gylis yra pasiekiamas įšalo. Taigi, pašalinę įšalą nuo polių mes padidinam polių laikančiąsias savybes. Dar vienas niuansas, kad jei įšalas palys po rostverku, o rostverkas nebus apšiltintas, tai gali būti iškilnoti pamatai, ką ankstesnės statybos namuose tekdavo sutikti. Vis tik, šiuo atveju, kai pamatai apšiltinti, iškilnojimo galima nebijoti, bet įšalo suspaustas putplastis gali neatsistatyti iki pradinio tūrio, tad laikui bėgant jis gali būti vis labiau ir labiau suspaudžiamas. Dar dėl įšalo. Įšalo šilumos laidumas yra gerokai didesnis nei neužšalusio grunto. Jei įšalas pasiektų polius, šilumos nuostoliai iškart stipriai padidėtų, todėl visais įmanomais būdais reikėtų siekti, kad įšalas polių nepasiektų.

Noriu pastebėti dar vieną niuansą. Aukščiau pateiktame paveikslėlyje buvo kalbama apie įšalo atitolinimą pasinaudojant šiluma iš namo, pro neapšiltintas grindis. Šios dienos vertinimu, tai labai dideli šilumos nuostoliai, todėl po grindimis būtina dėti apšiltinimo sluoksnį ir aš rekomenduočiau orientuotis į 40cm storio. Vis tik, nereikia manyti, kad negavus šilumos iš namo, bus sunku „kovoti“ su įšalu. Pirmiausiai, tai šilumos pakankamai yra žemėje ir taip, antras dalykas, po namu jos susikaupia irgi pakankamai nemažai, trečias dalykas, mes nekalbam apie statybinių medžiagų taupymą, tad ir „sijonas“ gali būti montuojamas šiek tiek giliau. Kad mano teiginiai turi pagrindo, galėsite žvilgtelėti į mano sijono įtaką sniego tirpimui aplink pamatus, padarytas pasibaigus žiemos šalčiams. Po mano namo grindimis 30cm EPS100 putplasčio, o šilumos užteko sniego nutirpdymui ir net pasibaigus žiemos šalčiams. Atkreipkit dėmesį į tai, kad prie pat namo sniegas nenutirpęs, tad žemė virš „sijono“ įšalusi, kaip ir visur kitur, o kur „sijonas“ baigiasi, šiluma iš gelmių tirpdo sniegą. Nemanau, kad ta šiluma iš namo, ne, manau, kad ji iš žemės gelmių.

Taip pat siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad šiluma skverbiasi labiau ties sienų viduriu, o ne ties kampais. Mūsų atveju kalbėti reikėtų ne apie iš namo ištekančią šilumą, bet apie po namu išsaugotą šilumą, kuri mano supratimu turėtų būti artimesnė ovalo formai.

2

Norint išsaugoti šilumą ir ties namo kampais, gal teisingiau, ne apšiltinimo plotį ten didinti, kaip kad darydavo ankščiau (žvilgtelėkite į 2. pav.), o atvirkščiai, ovalą didinti, kad išsaugotos šilumos ovalas apglėbtų ir kampus, tad gal teisingiau iš tikrųjų “sijono“ plotį didinti ties sienų viduriu, o ne kampais. Vis tiek šiluma norės laikytis artimesnei apskritimui formai, ir tie „sijono“ praplatinimai kampuose absoliučiai neprisideda, prie to apskritimo formavimo. Taip, ten šilumos kaip ir daugiau turėtų išsisaugoti, bet realiai, ties namo sienų viduriu įsiterpusios šaltesnės zonos mažina visą ovalą ir atitinkamai šilumos kiekį kampuose. Manau, kad putplastį dėliojant, prisilaikant ovalo formos, su tuo pačiu putplasčio kiekiu, galima pasiekti geresnių rezultatų.

Vis tik „Sijonas“ iš tikrųjų sulaiko velniškai mažai šilumos, kad jo įtaka galima būtų vadinti juntama namo šiltumo didinimui. Jo paskirtis labiau saugoti namo konstrukcijas apglėbusį putplastį nuo įšalo poveikio, bei apsaugoti nuo ekstremalių įšalų, galinčių pasiekti polius ir tokiu atveju nuo tikrai rimtų šilumos nuostolių. Tad nemanau, kad verta su juo persistengti. Mano supratimu, net ir 60cm pločio XPS sluoksnio panaudoto „sijonui“, per akis užtenka šiai paskirčiai. Nepamirškim, kad pavyzdžiui mano atveju, „sijonas“ priglaustas prie 25cm storio cokolio apšiltinimo, tad „sijono“ kraštas nuo cokolio su poliais nutolęs per 85cm, o įšalui reikėtų įveikti dar ir gylį kuris iki polių nuo žemės paviršiaus mano atveju bus apie 70 cm.

Akivaizdu, kad „sijonas“ labiausiai aktualus polinių pamatų atveju, bet jis rekomenduojamas ir kitų pamatų atveju. Pavyzdžiui, Finfoamo paruošto sprendimo plokščių pamatų gamybai numatytas „sijonas“ įvardintas kaip horizontali pamatų apsauga nuo įšalo. Nors teigiama, kad plokštiems pamatams nelabai baisus palindimas po pamatu, aš taip nemanau. Net jei pamatų ir neiškilnos, apšiltinimo sluoksnis ties namo kraštais bus suspaustas ir klausimas ar atšilus orams jis atsistatys į pradinį tūrį. Jei neatsistatys, tai po kelių metų ties pamato kraštu putplasčio gali visai nebelikti. Aš po plokščiaisiais pamatais sijoną dėčiau, kaip rekomenduojama Finfoam sistemoje:

Finfoam

6. Pav.

Kaip minėjau, pamatų „sijoną“ įsirengiau gerokai vėliau, nei pradėjau gyventi, tad pirmosios žiemos, kai namas buvo šildomas elektros pagalba tiesiogiai, buvo pragyventos be „sijonų“. Kadangi įšalui pasiekus polius šilumos nuostoliai mano atveju būtų padidėja juntamai, aš to neužfiksavau, ir esu kaip ir ramus, kad įšalas polių nepasiekia ir be „sijono“ pagalbos, bet jį įrengę mes turėsim daugiau garantijų, kad įšalas polių nepasieks ir užėjus didesniems ar ilgiau trunkantiems šalčiams, be to pakelsime grunto temperatūrą ties poliais ir visais namo pamatais, kas turėtų nors ir minimaliai sumažinti bendrus namo šilumos nuostolius.

Kalbant apie pamatų „sijoną“ reikėtų paminėti, kad šiai dienai pagrinde kalbama apie dviejų tipų variantus – horizontaliuosius ir vertikaliuosius. Vertikaliųjų pavyzdį teko matyti putplasčio gamintojų svetainėje, skyriuje apie polių apšiltinimą, bet kaip pavyzdį siūlau žvilgtelėti į A+ namo feisbuko paskyros autoriaus straipsnį, bei į PHPP 2007 versijos instrukcijoje pateiktą informacinį paveiksliuką:

tipai

Koks sijonas geresnis. PHPP 2007 instrukcijoje nurodyta, jog prie tokių pačių „sijono“ parametrų vertikalusis bus šiltesnis, bet įvertinus kasimo darbų apimtį, aš manyčiau, kad horizontalų įrengti paprasčiau, mažiau kasimo darbų šalia namo, mano atveju reikėtų judinti gruntą prie pat polių, ko aš visai nenorėjau, nes mano polių gylis pagal konstruktyvą tik 1,2m (konstruktorius įvertino gruntinių vandenų gylį ir suprojektavo pamatus taip, kad nereikėtų lysti iki vandens), todėl sau pasirinkau horizontaliuosius.

Instrukcijoje buvo nurodyta, kad galima įrengti abu „sijonų“ variantus, bet skaičiavimams būtų imamas tiktai vienas geresnius šiluminius parametrus turintis. Skaičiavimams imamas „sijono“ plotis ar gylis – „D“, priklausomai horizontalų ar vertikalų sijoną vertinsim ir apšiltinimo sluoksnio šiluminė varža.

Grįžkime prie mano patirties.

3723543ccd8288d78d6d04c018859e4a_f3207

Kaip minėjau, „sijono“ ilgai neįrenginėjau, prie jo montavimo poreikio grįžau, kai jau prireikė kloti trinkeles, tad ir sijoną įrenginėjau, vos ne taip, kaip finfoamas rekomenduoja įrengti apšiltinimą po trinkelėmis važiuojamojoje dalyje. Smėlio sluoksnis virš XPS plokščių mano atveju tam, kad atitolinti jį nuo žemės paviršiaus ir sumažinti įšalo po juo palindimo gylį. XPS pas mane sudėtas be nuolydžių. Su nuolydžių aišku būtų geriau, bet montavimas sudėtingesnis, ypač kampuose, kur turi sueiti lakštai, o ir be nuolydžio sudėto „sijono“ įtaka akivaizdi aukščiau pateiktose nuotraukose.

Keli kadrai iš „sijono“ montavimo momentų:

 

Daugiau nuorodų šia tema: