Programos

Susidūriau su problema, kad kai prireikia kokių nors programų, iš naujo tenka ieškoti, vietoje to, kad naudoti man patikusias jau išbandytas. Pasimiršta jų pavadinimai, ar funkcionalumas, užsimiršta, kad kompiuteris ar mobilusis gali daugiau. Taigi, nors tai ir nėra tiesiogiai susijusi tema su namo statybomis, namo šiltumu, bet tiesiogiai nukreipta į kompiuterinę techniką naudojamą namuose :). Gal bus naudinga ir jums. Šį sąrašą nuolatos koreguosiu ir papildysiu.

Neblogos programų parsisiuntimo svetainės surūšiavusios programas į kategorijas yra  TuCows, Major Geeks.com, bei kitos. Dažnai prireikus kokios programos vienkartiniam naudojimui užsuku į PortableApps.

Windows`inės programos

Kai perinstaliuoju Windows`us, pirmiausiai suinstaliuoju draiverius. Tinklo plokštės draiverius teisingiau būtų susirasti prieš perinstaliavimo darbus, o visus kitus draiverius bus galima susirasti ir vėliau. Nors paskutinė OS versija kaip ir suranda draiverius vos ne visai aparatiniai daliai, bet jei norit ramiau gyventi, nepatingėkit, čia vis tik ne Linux, kuriems tinklo plokščių draiverių nereikia ieškoti dar nuo dosinių windous`ų (95, 98) laikų. Kas liečia draiverius, tai ką suranda windows`ai, paprastai ir palieku kaip yra, tik vaizdo plokščių draiverius parsisiunčiu naujausius iš gamintojų tinklapių. Draiverių suinstaliavimo poreikis matosi “task manager“ lange. Pagal galimybes stengiuosi rinktis Portable programų versijas, nereikalaujančias instaliacijos, kurios neužteršia sistemos, ir kurias ištrynus, sistemoje nelieka jokių šiukšlių. Problema su Windows 10, kurioje nesugebėjau priskirti norimų failų plėtinių nesuinstaliuotoms programoms.

Vėliau einu prie ofisinių programų.

Ofisinės programos

Aišku, lygiuotis reikėtų į Microsoft Office programų rinkinį, bet jis mokamas ir gana brangus. Sau renkuosi Libre Ofice programų rinkinį.  Taip, jis ne tiksliai atidaro Microsoft`inio produkto sukurtus dokumentus, bet lygiai taip pat netiksliai juos atidaro ir to pačio Word skirtingos versijos, taip, kad norint neturėti problemų, reikia, kad ir sukūrusi dokumentą programa ir jį atvėrusi, būtų to paties gamintojo, tos pačios versijos. Kadangi Microsofto produktų kaina gana didelė, neturėtų būti sudėtinga ir darbdavį įtikinti šiek tiek sutaupyti, tuo labiau, kad net kai kurios valstybinės institucijos taupydamos mokesčių mokėtojų pinigus tai daro.

Pdf

„Pdf“ failų atidarymui gal vis tik teisingiausia naudotis Adobe Acrobat Reader, nors man ji nelabai patinka, dėl pakankamai didelio resursų vartojimo, bei visokio nereikalingo funkcionalumo, todėl paskutiniu metu dažniau naudoju alternatyvas, šiuo metu apsistojau ties Sumatra PDF, kuri mažesnė, greitesnė ir palaiko gerokai daugiau failų formatų (eBook (ePub, Mobi), XPS, DjVu, CHM, Comic Book (CBZ and CBR)). Vis tik, užkliuvo, kad kai kurios alternatyvos nekokybiškai atidaro failus su Lietuviškais rašmenimis, su Sumatra tokių problemų, kaip ir nepastebėjau.

 

System Tools

Archyvatoriai

Darbui su archyvais naudoju 7-Zip, nors man labiau patinka Portable versija, kurią ankščiau dažniausiai ir naudodavau, bet su Windows 10 problema automatiškai paleisti neįdiegtas programas :(.

Darbas su informacijos laikmenomis

Jei reikia tik susikurti particijas, ar jas suformatuoti į FAT ar NTFS, tai užtenka ir įdiegtos operacinėje sistemoje programos, bet mane domina programos, kurios gali dirbti (didinti/mažinti, stumdyti) su particijomis turinčiomis duomenis jų neprarasdamos, be to galinčios dirbti su EXT2/3/4 ir kt. Darbui su particijomis, ankščiau naudojau Partition Magic, programą ir dabar visas kitas vertinu, lygindamas jas su pastarąja. Problema, kad ji nevystoma toliau bei palaiko tik iki 300Gb particijas, todėl prireikus sutvarkyti particijas iš šio particijų tvarkymo programų palyginimo, išsirinkau MiniTool Partition Wizard Free, kurį parsisiųsti galima iš čia.

Prireikus particijas tvarkyti su live CD/USB pagalba, galima parsisiųsti Linux`inę GParted.

Kai prireikė iš vienos SD kortelės kelių particijų atvaizdą nukopijuoti į kitą SD kortelę, turint tik vieną kortelės skaitytuvą, aukščiau paminėtos programos negelbėjo. Ilgai pavargau, kol suradau „HDD Raw Copy Tool“, su kurio pagalba SD kortelėje esančių kelių particijų atvaizdą nusikopijavau į failą kietajame diske, o į kitą kortelę particijas perkėliau iš failo. Programėlė nedidelė, kaip ir „portable“ versija nereikalaujanti instaliacijos.

Virtualios mašinos

Norintiems išbandyti kitą operacinę sistemą, nebūtina ją instaliuoti į kompiuterį, galima ir emuliatorių pagalba suemuliuoti virtualią mašiną ir pavyzdžiui susiinstaliuoti Linuxus tarsi į eilinį Windows`ų langą. Tam naudojami emuliatoriai. Ankščiau teko bandyti VMWare, bet paskutiniu metu dažniausiai naudoju VirtualBox, manau kad kitos alternatyvos ieškoti neverta. Emuliatoriai geri tuo, kad naują operacinę sistemą galite išbandyti susiinstaliuodami ją greitai ir neskausmingai ją pašalindami, nes nebus problemų su MBR atkūrimu, paleidžiančio norimą operacinę sistemą, o blogai tuo, jog emuliuojama sistema dirbs lėčiau. Androdo emuliavimui naudoju BlueStacks, su kuriuo be žaidimų, „Mi Home“ galima paleisti Windows`iniame kompiuteryje.

Darbas su ISO failais

Win 7 ar naujesni, ISO failus atidaro, kaip ir Zip archyvus, panašiai kaip eilinę direktoriją. Norint ISO (disko kopijos) failą įrašyti į USB, galima pasinaudoti Rufus programėle. Jos instaliuoti nereikia. Norint ISO failą įrašyti į CD ar DVD diską, galima pasinaudoti tokio pat tipo instaliacijos nereikalaujančia Free ISO Burner programėle, nors šiam reikalui manyčiau teisingiau būtų turėti suinstaliuotą darbui su diskais skirtą programą ir pasinaudoti ja. Aš tam reikalui naudoju CDBurnerXP.

Visai neseniai sužinojau ir man labai patiko idėja vienam USB atmintuke turėti kelių sistemų instaliacijas ir iš vieno ir to pačio USB  instaliuoti tiek Windows, tiek ir Linux. Tai padaryti leidžia Easy2Boot. Be to ši priemonė dar gera ir tuo, kad vieną kartą ją įdiegus, visus kitus instaliacinius *.iso failus tiesiog nukopijuojate į direktoriją ir jau galite juos paleidinėti. Ta prasme nereikia jokių papildomų programų, tokių kaip aukščiau paminėtas Rufus, paprasčiausias Copy ir Paste. Daugiau apie šią sistemą galima pažiūrėti čia. Pasidariau vieną USB su šia programėle, negaliu atsidžiaugti, susimečiau visus turėtus Windowsų ir Linux`ų iso atvaizdus ir kai reikia ką instaliuoti sprendžiu vietoje ką pasirinkti.

 

Internetas

Nuotolinis kompiuterio valdymas

Gana dažnai tenka pasijungti prie nutolusio kompiuterio, ar tai tėvų kompiuteris, jiems iškilus problemų, ar prie savo namų kompiuterio ir tai padaryti paprasčiausia su TeamViewer. Jį galima suinstaliuoti ir į Windows`inį kompiuterį ir į kompiuterį su Linux, Mac, ChromeOS, Raspberry Pi operacinėmis sistemomis, bei į savo telefoną ar planšetę su Androidu ar iOS ir su jais jungtis prie kompiuterių. Labai patogi programinė įranga. Labai patrauklu, kad privačiam naudojimui ši programa nemokama. Vis tik, šios programos minusas, kad suinstaliavę ją, suteikiate prieigą TeamViewer administratoriams pasiekti visą jūsų įrangą. Labai maža tikimybė, kad ta prieiga bus pasinaudota, bet realiai ji yra ir ji manęs nežavi, todėl ieškau šios programos pakaitalų. Jei žinot variantų, būčiau dėkingas jei pasidalintumėt.

Prie kompiuterių su Linux os galima prisijungti PuTTY programos pagalba. Trūkumas, kad jungtis galima tiktai konsole (Windows 10 ir Linuxe, nors ir yra galimybė pasileisti PuTTy, patogiau jungtis iš CMD ar terminalo).

Norintiems prie Raspbbery jungtis grafiniu interfeisu, galima pasinaudoti RealVNC, prie windowsinio kompiuterio (home netinka, reikia Pro licensijos) galima jungtis naudojantis Remote Desktop. Šiose abejose programose man patiko, kad norint jungtis lokaliame tinkle, tai galima atlikti tiesiogiai, be jokių išorinių serverių pagalbos, nors yra ir išorinio pasijungimo galimybė per Cloud serverį, kaip su TeamViewer`iu.

Failų sinchronizacija, backupavimas, Cloud servisas

Failų sinchronizacija ir backupų darymas yra labai svarbus duomenų prieinamumo ir išsaugojimo procesas. Nors sinchronizacija ir backupų darymas pagal paskirtį šiek tiek skiriasi, bet žiūrint iš techninės pusės, tai labai panašiai veikiantis softas (tiek vienu tiek kitu atveju galimas identiškų duomenų kopijavimas į dvi skirtingas laikmenas. Nors backupų darymo atveju galima duomenis archyvuoti, o vėliau įrašinėti tik duomenų pasikeitimus, bet jei kur nors įsivelia klaida, apie tai sužinai tik kai prireikia tuos duomenis atstatyti ir tada paaiškėja, kad jokių backup neturi, tad su duomenų spaudimu ir vėlesniu tik pasikeitimų rašymu reikia būti atsargesniems). Debesų servisas iš esmės taipogi panašiai veikiantis softas, tik praplečiant duomenų sinchronizavima iš vieno kompiuterio ar lokalaus tinklo ribų. Taigi, paprasčiausiam duomenų sincronizavimui vieno kompiuterio ar lokalaus tinklo ribose užtenka pačių paprasčiausių programų, tokių kaip nemokama, mažai resursų reikalaujanti  @MAX SyncUp, ar Igno komentare nurodytoji, nors pastaroji man nepatiko dėl maždaug 30 kartų didesnės apimties, didelio reklamos kiekio, o naudos ne ką daugiau, vertinant mano poreikius. Vis tik, nemanau, kad teisinga apsistoti tik ties lokaliomis programomis. Mano supratimu, teisingiau lokaliame tinkle pasikurti Cloud servisą, kuris ir backupus darytų automatiškai, ne tik vieno kompiuterio ribose, bet ir iš telefonų (pav. nuotraukas), bei kitos nutolusios įrangos, bei leistų sinchronizuoti tam tikrus duomenis. Nuosavas servisas užtikrina, kad prie Jūsų nuotraukų, bei kitų duomenų neturės priėjimo tretieji asmenys. Aišku, to užtikrinimui reikės pasirūpinti ir tinklo apsauga nuo įsilaužimų iš išorės.

Kas liečia komercinius Cloud servisus, jei naudojatės Dropbox, ar Microsofto OneDrive paslaugomis suprasite ką turiu omenį. Vis tik išvardinti servisai nekelia pasitikėjimo. Karts nuo karto išlenda perliukai, kaip kad pavyzdžiui po vieno bugo, žmonės pradėjo savo Dropboxo akaunte rasti failus, kurie buvo ištrinti prieš kelis metus [pirmas googlo išmestas šaltinis]. Tokie bugai pademonstruoja, kad didžiosios kompanijos, failų netrina ir skrupulingai kaupia visą informaciją apie kiekvieną klientą, ir tik tokie bugai parodo, ką tokios kompanijos veikia su duomenimis iš tikrųjų [mano nuogastavimus patvirtinantis Snowdeno komentaras]. Galite tikėti oficialiomis versijomis, kad būtent bugas buvo failų kaupimo priežastimi, aš būčiau kompanijos atstovas irgi taip teigčiau, bet šiuo atveju aš prisilaikau aukščiau išsakytos nuomonės. Taigi, duomenų kaupimo Cloud servisai iš tikrųjų yra labai patogūs, bet nekreipiant dėmesio į saugumo niuansus, leidžia kaupti arba labai mažai duomenų arba už didesnės talpos paslaugas prašo pakankamai didelių įkainių.  Nekelia didelio pasitikėjimo ir Cloud servisas organizuojamas NAS gamintojų standartiniais sprendimais, bet tai visa galva aukštesnį duomenų saugumą užtikrinantis sprendimas. Šiuo metu dar neturiu variantų, bet planuose turiu idėją, savo „avietę“ paversti Cloud serveriu. Šiam tikslui ieškojau tinkamo sprendimo. Buvo rasti kitų blogerių siūlyti komercinis Resilio, bei atvirojo kodo Syncthing, OwnCloud, Nextcloud Hub projektai, o Vikipedija siūlo dar daugiau. Vis tik, pasigilinęs labiau, nelikau sužavėtas tokių Cloud sprendimų saugumo aspektu. Visi duomenys keliauja per kažkam priklausantį serverį, o ne tiesiai iš vieno prietaiso į kitą. Taip, jie būna užšifruoti, bet labai nesunkiai gali būti perimami transportavimo metu, toliau belieka tik backdors`ai šifravimo algoritme. Tikėkimės, kad atviras kodas palieka mažiau galimybių backdors`ams. Vis tik, kodėl negalima pačiam pakurti serverio, į kurį cloud klientai jungtųsi tiesiai, be jokių tarpinių serverių? Ir pasirodo, tokių yra, Syncthing galima sukonfiguruoti, kad būtų kreipiamasi tik į nuosavus kompiuterius. Iš kitos pusės OwnCloud ir Nextcloud projektai leidžia sinchronizuoti ne tik failus, bet ir kalendorius, adresus ir kt. Iš išvardintų Cloud programų teko išbandyti Syncthing, nepatiko, kad sinhronizuojamoje direktorijoje sukuriamas tuščias failas. Jis kaip ir nieko nemaišo, bet mano Anroidinis softas, karts nuo karto ištrina tuščius failus, kas sustabdo sinchronizacijos programos veikimą ir sukuria tam tikrus nepatogumus. Iš tikrųjų tai kaip ir Androidinio softo problema, bet vis tiek nepatogu.

Interneto naršyklės

Interneto naršymui naudoju pagrinde dvi naršykles – Google Chrome ir Firefox. Teko bandyti operą bei keletą kitų, bet kažkaip neprilipo. Internet explorerio vengiu gal labiau iš principo. Teko išbandyti saugaus naršymo naršyklę Tor, kuri nuolatos kaitalioja proxy serverių grandinę, taip labai stipriai apsunkindama naršytojo identifikavimą. Sklando gandai, kad ji buvo sukurta JAV žvalgybos saugiam komunikavimui, bei, kad šios naršyklės naudojimas neidentifikuotų žvalgybos dalyvių, naršyklė buvo paplatinta plačioms masėms. Vis tik specialistai nepasitiki ja, kaip užtikrinančia pilną anonomiškumą. Jei galvojate apie prekybą narkotikais ar ginklais, geriau atsisakykite tokių minčių, nes Toras jums nepagelbės ir jūs ankščiau ar vėliau vis tiek būsite pagauti. Taigi, Toras pilno anonomiškumo neužtikrina, be to vien jo parsisiuntimas gali patraukti žvalgybos dėmesį į jus. Taigi, Toro aš nenaudoju, naršau aukščiau paminėtomis dvejomis naršyklėmis, pirmenybę suteikdamas Firefox`ui, būtinai jį papildydamas pluginais: AdblockerPlus, kuri pašalina didžiąją dalį internetinės reklamos, net Youtube leidžia be reklamos žiūrėti. Nors ir naudoju Pi-Hole, bet ji tandeme su AdBlocker`iu veikia kokybiškiau. Taipogi, pasižiūrėjęs video, susiinstaliavau  NoScript Security Suite ir Canvas Defender. Jei manot, kad galioja konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė (nepažeidžiant žmogaus garbės ir orumo bei kitų įstatymais saugomų vertybių), tai jūs klystat. Pasakysit ką nors, kas prieštarauja valdančiosios ar kitos įtakingos politinės jėgos planams, ir jūs galite atsidurti specialiųjų tarnybų akiratyje. Nesam mes laisva, demokratiška visuomenė, oi nesam, o teisėsauga yra tiesiogiai priklausoma nuo virš jos, valdžioje stovinčios, politinės jėgos valios.

Bendravimo programėlės

Internete nuo seno bendraujama elektroniniais laiškais, kadangi prisijungimui prie pašto dėžutės pagrinde naudoju WEB interfeisą, tai jokių papildomų programų instaliuoti nereikia. Teko naudoti The Bat, Thunderbird ir kitas pašto programas, bet negalėčiau išskirti nė vienos iš jų, kaip man labai patikusios. Web interfeisas labai patogus tuo, kad perinstaliavus kompiuterį, visi saugomi laiškai išlieka nepaliesti, nereikia žaisti su išsaugotų laiškų perkėlinėjimu į naujai įdiegtą kompiuterį.

Šiais laikais labai išpopuliarėjo pokalbių programėlės, tokios kaip Skype, Viber, Signal, Whatsup ir pan. Niekur nedingsi, nori bendrauti su kitais, privalai jas instaliuoti, tad šiuo momentu naudoju Skype ir Viber (abi turi Windows programėles). Vis tik, man labai nepatinka, kad bendraujant tokių chat programų pagalba, absoliučiai visas bendravimo metu išsakytas tekstas bei apsikeisti failai yra skanuojami ir gali būti skaitomi tokių programų kūrėjų. Vat, eilinė byla kai per Facebook Messenger`io programėlę uždaroje grupėje žmonės apsikeitinėjo eiliniais juokingais video failiukais. Kai į tą grupę papuolė video su Lietuvoje uždraustu turiniu, į siuntėjo duris pasibeldė policija. Nesakau, kad tokį turinį derėtų turėti ar tuo labiau juo keistis. Faktas kad ne, bet taipogi faktas, kad absoliučiai kiekvienas žodis, paveiksliukas ar video, net ir uždarame pokalbyje yra perskaitomas/peržiūrimas trečiųjų šalių, kurioms ta info nebuvo skirta. Beje, yra pokalbių programėlių, kuriose bendravimo informacija iš vis nešifruojama, ir ją kontroliuoti gali ne tik kad programos kūrėjei, bet absoliučiai bet kuris žmogus iš šalies, perėmęs interneto srautą, pavyzdžiui, jei naudojatės nemokamu WiFi tašku. Didžioji dalis tokių programų šifruoja siunčiamus duomenis ir kaip teigia, neatskleidžia jų net teisėsaugos institucijoms, kas pavyzdžiui Telegram atveju labai pasitarnavo suorganizuojant protestus Rusijoje, prieš valdžios savivalę. Po to Rusijos valdžia pasimokė, ir reikalavo visų bendravimo programų, veikiančių Rusijos teritorijoje,  paviešinti backdorus šifravimo algoritmams. Telegramas kaip teigiama, nepaviešino, nors kiti specialistai teigia, kad tiek reklamos dėl šios programos nenulaužiamumo, kad net nesitiki, kad teisėsaugos institucijos neturi prie jos prieigos.

Kam to reikia. Negerai, kai tokiomis programomis naudojamasi norint padaryti kriminalinius nusikaltimus, bet kai kontroliuojamas kiekvienas žmogaus susirašinėjimas, tam, kad tokiu būdu būtų apsaugoma valdžios tironija, tai jau atleiskite, bet daromas dar didesnis nusikaltimas, nes nuo jo nukenčia ne vienas asmuo, ar maža asmenų grupė, bet visa tauta. Taigi, mano supratimu, tam, kad šalis būtų demokratiška, joje turi būti užtikrinama žodžio laisvė, konstitucijoje įtvirtinta teisė į susirašinėjimo neliečiamybę ir išimtis teisėsaugos institucijoms neturėtų būti suteikiama politiniais motyvais per daug lengvai įvardijant teisėtą veiklą kriminaliniu nusikaltimu. O Lietuvoje kaip aš supratau iš Bako pasipiktinimo, būtent tokia situacija ir yra. Įtagingiems asmenims nepatiko koks žmogus, sugalvojam bet kokią iš piršto laužtą nusikalstamą veiklą, kad teisėjas sankcionuotų asmens pokalbių ir susirašinėjimo kontrolę, o po to jau klausom, žiūrim, gal ir koks prasilenkiantis su įstatymu veiksmas bus išgirstas, nesvarbu, kad dėl išgirsto mažareikšmio veiksmo, įstatymas teisės sankcionuoti pokalbių klausymo nesuteiktų, su žmogumi jau susidorota. O tą pagrindą, dėl kurio buvo sankcionuota, nurašysim, kaip nepasitvirtinusį. Bako paviešintu atveju, kaip aš situaciją supratau iš žiniasklaidos, žmonių kontrolė buvo vykdoma ne tik kad nesankcionavus teisėjams, ji net nebuvo įforminta raštiškai, tad bet kokio vėlesnio veiklos audito metu, net nebūtų išaiškėję, kad toks veiksmas iš vis buvo atliktas.

Dabar, naudojuosi viber (kuris iš esmės užtikrina gana aukštą saugumo lygį, nors nepakankamą) ir skype (sakyčiau, kad labai nesaugi), bet mielai naudočiau saugesnes alternatyvas. Populiarinkim tik saugias pokalbių programas. Gaila, nežinau, kokią programą galima būtų rekomenduoti. Gal dėmesio verta DeltaChat, kadangi programos kūrėjai iš vis neturi prieigos prie susirašinėjimo? Nors šiuo atveju reikėtų skirti  dėmesį naudojamų elektroninio pašto serverių bei jų naudojimo saugumui.

Specialistai rekomenduoja WhatsUp ir Signal bendravimo programas kaip saugiausias. Vis tik WhatsUp, visi duomenys keliauja per Serviso Cloud serverius, kur nesunkiai gali būti perimti ir iššifravus nuskaityti, tuo labiau, tai Facebooko produktas, o dėl turinio nuolatinės kontrolės masanger programėlėje (kuri tarp kitko teigiama taipogi šifruoja duomenis) jau minėjau. Taigi nežinau, gal Signal, gal ir Telegram.

Dar vienas niuansas. Patogu, kai bendravimo programėlė tik suinstaliavus iškart nuskaito visus turimus kontaktus, bet visi jūsų turimi kontaktai iškart tampa žinomi ir tretiesiems asmenims. Pasitaiko situacija, kai turit kelis telefono numerius ir nenorit kad būtų žinoma kam priklauso vienas iš numerių, sakykim žmonai Onutei, bet jei sakykim draugas Jonas abu tuos numerius pokalbių programoje sujungė vienam kontaktui, tai ir Onutė gali sužinoti kam priklauso abu numeriai.

Kitos gudrybės

Virtualūs desktopai

Win 10 jau turi įdiegtą virtualių desktopų palaikymą, kokį Linux sistemos turi jau dešimtmečius. Desktopai valdomi arba „Taskbare“ paspaudus „Task View“, su pelytės pagalba, arba greitųjų klavišų kombinacijų pagalba:

  • Win + Ctrl + D (Naujo virtualaus desktopo atidarymas)
  • Win + Ctrl + / (judėjimas tarp virtualių desktopų kairėn/dešinėn)
  • Win + Ctrl + F4 (Esančio virtualaus desktopo uždarymas)
  • Win + Tab (atidaro visus virtualius desktopus)

 

„Programs“ in „Start menu“ → „Toolbar“

Paskutinėje Windows versijoje iš „Start menu“  buvo pašalintas patogus priėjimas prie instaliuotų programų meniu. Jis buvo ženkliai patogesnis, nei dabar rodomas visų programų sąrašas, todėl norėdamas pasiekti programas senuoju būdu, nuorodą į jas įsivedžiau „Task bar`e“. Tai daroma paspaudžiant dešinį klavišą ant „Task bar`o“ ir pasirenkant „Toolbars“ → „New toolbar…“ ir suvedant nuorodą (pasirinkti vieną iš dviejų):

  • shell:common programs“. Ši nuoroda atitinka pilną adresą iki „C:\ProgramData\Microsoft\Windows\Start Menu\Programs“
  • „shell:programs“. Ši nuoroda atitinka pilną adresą iki „C:\Users\<username>\AppData\Roaming\Microsoft\Windows\Start Menu\Programs“

 

Startup folder

Ankščiau norint, kad programa automatiškai pasileistų startuojant Windowsams, užtekdavo į „startup“ direktoriją įmesti linką į tą programą. Naujuose windowsuose nors „stratup“ direktorija ir išliko, bet priėjimas prie jos apsunkintas. Nuo šiol „startup“ direktoriją galima rasti šiais adresais:

Visiems vartotojams automatiškai paleidžianti programas „startup“ direktorija randasi:

„C:\ProgramData\Microsoft\Windows\Start Menu\Programs\StartUp“
arba greičiau – (Windows Key + R), type „shell:common startup“

Šiuo metu pasijungusio vartotojo „startup“ direktorija:

„C:\Users\[User Name]\AppData\Roaming\Microsoft\Windows\Start Menu\Programs\Startup“
arba greičiau – (Windows Key + R), type „shell:startup“
Startuodami windowsai pirmiausiai paleidžia sisteminius procesus, vėliau „Task Manager’io„ „Startup“ tab`e ir tik po to paleidžiamos „startup“ direktorijose esančios programos.
 
Registrų įrašai apie kartu startuojančias programas randasi čia:
 
1) HKLM\Software\Microsoft\Windows\CurrentVersion\Run
2) HKCU\Software\Microsoft\Windows\CurrentVersion\Run
Dar prie „startup“ programų galima prieiti „Task Manager“ → „Startup“, arba „Start“ → „Settings“ → „Apps“ → „Startup“

 

„System Volume Information“ on USB

Jei nenorit, kad Įkištuose USB diskuose atsirastų „System Volume Information“ direktorija, „regedit“ adresu „HKEY_LOCAL_MACHINE\SOFTWARE\Policies\Microsoft\Windows“ užlipam ant kairėje pusėje esančios „Windows“ direktorijos, paspaudžiamas dešinys mygtukas ir pasirenkama „New Key“ sukuriama nauja sub-key direktorija „Windows Search“ ir jos dešiniam lange spaudžiam dešinį mygtuką, pasirenkam „New -> DWORD (32-bit) Value“ kurį pavadinam „DisableRemovableDriveIndexing“. Dvigubas paspaudimas ir laukelyje „Value data įrašom „1“.

Vis tik, tai ne viskas, be regedito, dar reikės nueiti į servisus („Run“ → „services.msc“) ir išjungti, bei disabl`inti, du servisus – „Windows Search“ bei „Storage Service

 

Failų šarinimas

Gal Windowsai šiai dienai ir pakankamai saugūs, bet kai atimamos tikrai naudingos funkcijos, tai jau nėra gerai. Pakeiskit jas saugesnėmis, bet ne visai atimkit. Šiam momentui, norint prieiti prie kitame kompiuteryje šarinamų failų, neradau kitos galimybės, kaip tik nueiti į „Control Panel“ → „Programs and features“ → „Turn Windows features on or off“ → ir čia uždėti paukštelį ant „SMB 1.0/CIFS File Sharing Support“ ir paspausti „Ok“.

SMB

Būtų įdomu išgirsti kitų būdų, kaip galima būtų pasiekti šarinamus failus?

 

Auto logon

Norint sukonfigūruoti, kad tik užsikrovęs kompiuteris iškart prisijungtų konkretaus vartotojo vardu naujausioje Windows 10 versijoje, reikės pažaisti su „Registry Editor“ (šio varianto atveju slaptažodį matys bet kas turintis priėjimą prie kompiuterio ir mokantis pasileisti Regedt32.exe) arba parsisiųsti Autologon programą ir sukonfigūruoti prisijungimą gerokai paprasčiau (šiuo atveju slaptažodis užšifruojamas).

Automatinio prisijungimo nustatymas sukuria didelę saugumo spragą, tad jį naudoti rekomenduotina išskirtiniais atvejais. Aš jį naudoju, kai konkretus  kompiuteris naudojamas tik vienai funkcijai atlikti, pavyzdžiui kaip NVR (tinklinis vaizdo stebėjimo kamerų įrašymo ir peržiūros įrenginys), NAS ar pan. Tokiu atveju, automatinis liginimasis būtinas, norint, kad įrenginys veiktų be priekaištų ir automatiškai užsikrautų po netikėto elektros tiekimo sutrikimo. Šiuo atveju, be autologinimosi dar reikėtų sukonfigūruoti ir BIOS`ą, nustatant, kad kompiuteris būtų fiziškai įjungiamas tik atsiradus elektros energijos tiekimui.

 

Linux`inės programos

Linux, tai UNIX tipo tuometinio studento Linus Torvalds sukurta ir savanorių tobulinama operacinė sistema. Iš tikrųjų linux tėra tik jos kernelis, kurį labiau reikėtų tapatinti su DOS`u. Windows grafinio interfeiso alternatyvų sukurta gerokai daugiau. Ankščiau žinomiausios buvo Gnome ir KDE,  dabar jų gerokai daugiau. Taigi, kai kalbama apie Linux operacinę sistemą, tai turima omenyje distributyvus, kurie be Linux kernelio, dar turi ir kokį nors vieną ar kelis grafinius interfeisus ir jau įdiegtų programų rinkinį. Populiariausią Linux distributyvą rasite čia. Aš asmeniškai esu išbandęs Ubuntu (kaip namų kompiuterio vienintelė operacinė sistema jis pas mane veikė kelis metus. Vis tik, kol buvo naudojamas Gnomas, ji man patiko, o Unity aplinka man taip ir „neprilipo“, todėl ieškojau kitų distributyvų), Lubuntu (patiko dėl labai mažo resursų naudojimo), Linux Mint (su Cinammon, MATE ir Xfce grafiniais interfeisais) taipogi visai patrauklūs distributyvai. Norintiems privatumo saugumo galima rekomenduoti Tails sukurtą taip, kad maksimaliai išlaikytų naudotojo anonimiškumą, o hakeriai mieliau renkasi Kali distributyvą, nes įprastų ofisiniam darbui skirtų programų nerasite, užtat visos programos tokios, kaip patikrinti WiFi slaptažodžio stiprumą ir pan. Tokių jau paruoštų programų rinkinių Windows sistemose nerasite ir čia jau reikėtų ilgus metus rinktis programų rinkinius patiems. Vis tik, kas liečia įdiegtų darbo vietų nuotolinį administravimą, kai vienas žmogus turi prižiūrėti daugelį ofisinių kompiuterių, teigiama, kad Linux sistemos stipriai atsilieka nuo Windows, todėl ofisuose tikėtina, jog Linux pasirodys ne greitai.

Dar reikėtų atkreipti dėmesį į repositorijas. Tai programų rinkiniai, kurie dėl skirtingai išdėliotų tarpusavio ryšių gali tarpusavyje pjautis, todėl tas pačias programas skirtingoms repositorijoms reikėtų diegtis iš savų repositorijų. Netgi terminale rašomos komandos gali šiek tiek skirtis tarp repositorijų. Iš repositorijų galima būtų išskirti stiprią RedHat (projektą vystanti kompanija su daugiau nei 13`000 darbuotojų turinti virš 400mln $ pelno per metus), iš kurios vėliau atsišakojo Fedora, Mandriva ir kt. Kitą kaip šakninę repositoriją išskirčiau Debian GNU/Linux distributyvą (kurį kuria ir prižiūri virš 1000 savanorių iš viso pasaulio šalių) iš kurio atsišakojo Kali, gana stiprus distributyvas Ubuntu, o jau iš Ubuntu dar naujų atšakų, tokių kaip Linux Mint ir kt. Taip pat, norėčiau atkreipti dėmesį, kad Raspbberi Pi firminė operacinė sistema Raspbian, taipogi naudojasi Debian Linux repositorija. Taigi, siūlau nesimaišyti, ir jei apsistojote ties viena repositorija, pav. Debian, tai ir kitas distribucijas ieškokit suderinamas. Bus mažiau painiavos, o visus grafinius interfeisus, bei programų rinkinius susirasite ir čia. Tiesa, dėl pačio Debiano, tai kažkada, prieš kokius 5-10 metų, kai daugumos Linux distributyvo dydis tilpdavo į paprastą CD, Debianui reikėjo ar tai 5 ar tai 6 DVD diskų, nemanau, kad tai visiems atvejams tinkamiausias variantas :).

Kas liečia linux`ines programas, tai man patinka grafinis interfeisas, nesu komandinės eilutės šalininkas, nors šioje operacinėje sistemoje, be komandinės eilutės neišsiversi. Vis tik, jei ką galima atlikti grafinio interfeiso pagalba, tai ir bus mano pasirinkimas.

Kas dėl programų, tai dažnai alternatyvų ieškoti nereikia, tokios programos, kaip Libre Ofice, VirtualBox, TeamViewer, RealVNC, Dropbox, Google Chrome, FirefoxViberSkype bei daugelis kitų, turi ir originalias Linuxines versijas, o visais kitais atvejais pilna analogų, kuriuos tereikia tik pasirinkti. Čia gal net didesnė problema ne surasti, analogą, bet atsirinkti labiausiai atitinkantį tavus poreikius iš daugybės siūlomų. Ateityje žadu ir čia išskirti sau labiausiai patikusius.

 

System Tools

Darbas su informacijos laikmenomis

GParted – Programa skaidanti, kopijuojanti, keičianti  diskų particijų dydžius, formatuojanti įvairiais formatais, padeda atkurti informaciją iš prarastų particijų. Buvo kažkuriame distributyve, man su ja darbas visai patiko, tenkino visus mano poreikius. Įdomu tai, kad turi LiveCD ar LiveUSB versijas, nors iš kitos pusės, užkraukite kokį nors mažesnės apimties Linux distributyvą (kuriame būna įdiegtas GParted), ir turėsite GParted live CD :).

 

Androidiniai apsai

Darbas su kita įranga

Darbui su Xiaomi Amazfit Pace laikrodžiu, be firminės programos, pranešimų patogesniam siuntimui susiinstaliavau AmazMod (4pda). Juokas ima iš youtuberių įvardijančių Xiaomi laikrodžius, išmaniosiomis apyrankėmis laikrodžių korpuse, nes jų OS uždaras ir  nėra galimybės į juos įdiegti programinės įrangos. Tai tikrai netiesa. Pirmiausiai juose veikia šiek tiek modifikuotas androidas (ankščiau 4,4, dabar 5,1), tik google plėjaus nėra, tad šiek tiek sudėtingesnis programų diegimas, bet Jūs man Windows XP ar ankstesniuose, parodykite Google play analogą. Tai kad programas diegiant reikia pavargti, tai dar nereiškia, kad OS nepilnavertė.

Karantinas

Daug prirašyta, tad tai bus dar vienas eilinis straipsnis šia tema, bet kai matau, kas darosi aplinkui, ramiai sėdėti sudėjęs rankas ir nieko nedaryti, negaliu.  Kiek laiko turėjau kalbėti telefonu su tėvais, kad paaiškinti, jog situacija tikrai rimta.

Taigi, jei nenorim, kad Lietuvoje būtų taip, kaip užkrato židinyje:

privalome laikytis karantino.

Teisingiausia karantinuoti tik tuos asmenis, kurie buvo šalyse su didesniu infekuotųjų skaičiumi. Realiai tai ir buvo daroma pas mus. Buvo kviečiami asmenys, kurie buvo išvykę į kitas šalis, laikytis karantino. Tam buvo sudaromos visos sąlygos, bet kaip matome, praktika nesutampa su visų mūsų norais. Asmenys, kurie turėtų laikytis karantino, jo nesilaiko, lankosi viešose, daugelio žmonių lankomose vietose, kavinėse, prekybos centruose. Taigi, vienintelė išeitis – visiems likusiems laikytis karantino. Jei 9176 žmonių nesugeba nusėdėti vietoje, saugumo priemonių privalo imtis visi 2,8 milijonai.

Kad galima žmones priversti laikytis karantino, rodo Kinijos patirtis:

Ar verta saugotis?

Bet, ar tikrai reikia laukti, kad virusas taip įsisiautėtų, kad kitos išeities neliktų, kaip tik imtis radikalių priemonių ir gyventi kaip Kinijoje dabar?

Tikrai ne, vat, kaip pavyzdį paimkime Singapūrą, Honkongą, Japonijoją ar Taivanį, kurie yra prie pat Kinijos, tad judėjimas tarp tų šalių buvo intensyvus ir atitinkamai užfiksuoti pirmieji  infekuotieji už Kinijos ribų. Pagal viską, Taivanis jau seniai turėjo lenkti Pietų Korėją, Italiją ir kitas epidemijos užpultas šalis, bet joje tėra tik 53 infekuotųjų. Kaip tai nutiko? Ogi paprasčiausiai maksimalių saugumo priemonių buvo imtasi nuo pat pirmos informacijos apie užkratą Kinijoje.

Taigi, ar galima suvaldyti viruso plitimą? Vienareikšmiškas atsakymas -TAIP. Bet saugumo priemonių turime imtis jau dabar, šią akimirką ir maksimalių. Ar pavyks neviršyti Taivanio? Be šansų, nes užkrėstiems asmenims nesilaikant karantino, užkratas jau vienareikšmiškai paskleistas visoje Lietuvos teritorijoje. Taip, kad prognozuoju skaičių kartais didesnį per panašų laikotarpį, nuo pirmo užfiksuoto užsikrėtusio asmens, bet šis skaičius labai priklauso, kaip į situacijos rimtumą pažvelgsime mes visi šią akimirką ir kokių priemonių imsimės dabar.

Taigi, ko reikia? Ogi maksimaliai apriboti visas išvykas iš namų, nesilankykit ten kur nereikia, bei maksimaliai laikykitės higienos.

Manau, kad šiai akimirkai, visai Lietuvai reikia karantino. Kuo ankščiau mes paskelbsime karantiną, tuo trumpiau visas verslas neš nuostolius. Ar geriau dar mėnesį pamerdėti dėl sumažėjusio klientų kiekio ir po to negalėti verslo vystyti dar pusę metų, kaip ir kitose didesnį užsikrėtusiųjų skaičių turinčiose teritorijose ar užsidaryti karantinui jau dabar, ir gal būt verslą pratęsti jau po pusantro – dviejų mėnesių, nes sustabdžius viruso plitimo galimybę, epidemija būtų sustabdyta net nespėjusi įsibėgėti? Aš rinkčiausi antrą variantą.

Lietuva jau imasi sienų uždarymo politikos ir nuo šiandien 2020 03 14 18:00 val. uždaromos Lietuvos sienos:

Tą pačią dieną (2020-03-14) buvo žengtas rimtesnis žingsnis ir paskelbtas visuotinis karantinas. Kuo greičiau tai padaryta, tuo lengvesnių pasekmių galima tikėtis, nes be imperatyvumo, kaip matome iš paskutinių naujienų, žmonės nesupranta situacijos rimtumo, nenori laikytis apribojimų. Vis tik, svarbiausia ne ką skelbia valdžioje esantys žmonės, o kaip mes patys nusiteikę laikytis karantino.

Nuo 2020-04-10 dienos nustatomi nauji ribojimai – privaloma dėvėti kaukes arba respiratorius arba kitas nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Taip pat draudžiama asmenims parkuose ir kitose atvirose viešosiose vietose lankytis ir būti didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis. Taip pat reikalaujama laikytis saugaus kontakto, prekybos ir paslaugų vietose lankytis po vieną šeimos narį. Baudos padidintos iki 6 tūkst. eurų.

Beje, nereikia eiti į kraštutinumus. Teko skaityti „rekomendacijų“ kad „nuolatos matuokite savo temperatūrą, jei užfiksavote kad temperatūra pakilo, tai jau 50%, kad pavėlavot…“ Nesąmonių nesąmonė.  Mirštamumas tik 6%-7% (tokį straipsnio rašymo metu rodė worldometers.info, tada dar Italijoje aukų buvo mažai), o jaunesnių žmonių mirštamumas vos ne kaip nuo eilinio gripo.

AGE
DEATH RATE
confirmed cases
DEATH RATE
all cases
80+ years old
21.9%
14.8%
70-79 years old
8.0%
60-69 years old
3.6%
50-59 years old
1.3%
40-49 years old
0.4%
30-39 years old
0.2%
20-29 years old
0.2%
10-19 years old
0.2%
0-9 years old
no fatalities

Lentelė iš čia.

Vadovaujuosi turbūt pačiu tiksliausiu šaltiniu sutinkamu šiai dienai visame pasaulyje https://www.worldometers.info/coronavirus. Šiame puslapyje pateiktas mirtingumas skiriasi nuo skelbiamo Lietuvoje. Skirtumas dėl skaičiavimui taikomos metodikos. Kinija taiko dar vieną skaičiavimo metodiką. Daugiau apie skaičiavimo metodikas čia. Atkreipiu dėmesį, kad Lietuvoje ilgą laiką buvo tiriami tik iš užsienio, ir tai ne visų šalių grįžę asmenys, todėl statistika visai kitokia (spėju, kokius 1015 kart mažesnė, nei realus susirgimų skaičius), nei pavyzdžiui Pietų Korėjoje. Italijos eksperimentas, kai buvo nuodugniai ištirti visi miestelio gyventojai, parodė, kad buvo daug susirgusių lengva forma, kurie net nebūtų kreipęsi dėl pasitikrinimo. Dar statistiką gali labai stipriai iškreipti, pavyzdžiui spaudoje sutinkami straipsniai, apie padėties Rusijoje slėpimą, bei viruso aukų priskyrimą plaučių susirgimams. Kyla abejonių ir dėl Kinijos oficialios statistikos, tą praneša ir JAV žvalgyba (nors po to, kai ji pranešė apie branduolinio ginklo buvimą Irake, o to ginklo nebuvo nė pėdsako, žvalgybos duomenimis, kaip patikimu šaltiniu remtis nenorėčiau),  tad statistika remtis kaip patikimu šaltiniu negalima, ji priklauso nuo labai didelio faktorių kiekio ir realūs dydžiai gali būti labai stipriai nukrypę, tiek į vieną, tiek į kitą pusę.

Beje, vadovaujantis ta lentele, nereikia manyti, jog jei jūs jaunas, tai liga prasirgsite lengva forma. Ne, sunkia forma serga visų amžių grupių pacientai, net 11% 0 – 10 metų grupėje esančių vaikų, ir nors lentelėje to nesimato, bet aukų yra net šioje grupėje, tik jaunesnio amžiaus organizmas yra atsparesnis ir didesnis žmonių skaičius praserga lengvesne forma, o po susirgimo sunkia ligos forma iš jos išsikapsto, be to pritrūkus aparatūros, medikai mieliau ją suteikia jaunesniems, turintiems didesnę išgyvenimo tikimybę, iš čia senesnių žmonių tikimybė išgyventi sumažėja dar labiau. Be to, būtent tai, kad kai susirgusių sunkia forma pacientų skaičius peržengia sveikatos apsaugos sistemos gabumų ribą ir daktarai turi rinktis kuriam pacientui suteikti medicininę pagalbą, o kuriam be medicininės pagalbos leisti numirti, labai stipriai užkyla epidemijos mirštamumas, iš čia ir stiprus mirštamumo rodiklio skirtumas pavyzdžiui tarp Italijos ir Pietų Korėjos. Nors Pietų Korėjoje ir užsikrėtusių nustatymas ženkliai intensyvesnis, o turint omenį, kad apie 80% suserga lengva forma ir daugelyje šalių tokie net nebūna užfiksuojami, tai irgi labai stipriai įtakoja mirštamumo rodiklius.

Papildysiu.  Užtikau labai gerai parašyto straipsnio vertimą į lietuvių kalbą, kuriame paaiškinama, kaip reikia suprasti oficialiai pateikiamus korona viruso statistinius duomenis. Siūlau paskaityti ir parekomenduoti kitiems. Šio straipsnio lentelės labai aiškiai parodo, kaip net menkiausios valstybės panaudotos apsaugos priemonės įtakoja viruso plitimą, ir kodėl tai labai vėluoja oficialioje statistikoje. Tikrai labai geras straipsnis situacijos supratimui. Įkeliu vieną iš to straipsnio lentelių apie epidemijos eigą Hubėjaus provincijoje:

chart7

Joje geltoni stulpeliai aukštyn rodo užregistruotus susirgimo atvejus, o pilki – realius. Tai tų pačių užregistruotų atvejų nustatytas ir užfiksuotas užsikrėtimo laikas. Čia nesimato neregistruotų įvykių, tad operuojama tik su oficialiais duomenimis, bet net šių duomenų pakanka suprasti realią epidemijos dinamiką. Taigi, straipsnis rimtas.

Ir dar, jums greičiausiai nieko rimto nenutiks, net jei ir susirgsite, blogiau senesniems, paskambinkite jiems, pasakykite, kad nereikėtų vaikščioti į turgų, ar tuo labiau, sekmadienį eiti į bažnyčia. Pasimelsti galima ir namie, patys kunigai tai siūlo daryti. Pasistenkime, kad vaizdas būtų kaip galima panašesnis į Taivanį, o ne į Kiniją ar Italiją.

flattening-the-curve-2-1536x1075

Lentelė iš Gedimino nurodyto straipsnio. Bet ji teorinė, vaizdžiai parodanti, kodėl svarbu imtis priemonių mažinančių epidemijos plitimą. Joje imami tie patys užsikrėtusiųjų dydžiai, bet ribojant epidemijos plitimą užsikrėtusiųjų skaičius būna ženkliai mažesnis, kas puikiai matosi Didžios Britanijos mokslinis tyrimo metu sumodeliuotoje kreivėje:

1 2uHdNlljTFcD1dVW1d-zRw

Bei dar viena lentelė, kurioje pabandyta pamodeliuoti situacija Lietuvoje:

ProgLiet

Kaip apsisaugoti

Taigi, maksimaliai apribokite savo išėjimus iš namų, laikykitės visų higienos rekomendacijų, nesukite galvos dėl didesnį stresą keliančių rekomendacijų, streso ir taip pakankamai, jei dar visokias nesąmones pradėsime taikyti, tokias, kaip temperatūros nuolatinis matavimas, tai greitai perdegsim, pradėsim ignoruoti viską, net ir eilinį higienos reikalavimų laikymąsi ir bus daug blogiau, taip kad neperkraukim savęs visokiomis papildomomis nesąmonėmis, kaip tik karantino ir higienos reikalavimų laikymasis ir tik jeigu liga įsibėgės iki apimčių, kokios buvo Kinijoje, tik tuomet klausykite rimtesnių higienos rekomendacijų, kokiomis naudojasi kinai. Bet bet kokiu atveju, apsaugos priemonių reikia imtis čia ir dabar ir jau šią akimirką apriboti savo judėjimo iš namų skaičių.

Koronoviruso požymiai dažniausiai pasireiškia po 5,2 paros nuo susirgimo. Ankščiau buvo teigiama, jog po susirgimo simptomai pasireiškia praėjus 1-14 dienoms, nors dažniausiai po 10 dienų, po kiek laiko statistinis vidurkis sumažėjo iki 7 dienų, o šiai dienai, kaip matom vidurkis 5,2 dienos. Kažkas apie 2020-02-12 dieną atsirado žinutės jog inkubacinis periodas, nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų, gali trukti iki 24 d., bet oficialiais šaltiniais toks terminas niekur nebuvo patvirtintas, nes toks terminas buvo užfiksuotas tik vienam žmogui ir daugiau niekur nepasikartojo, kas kelia abejonių, dėl nustatytos užsikrėtimo datos teisingumo. Užsikrėtęs kitus asmenis užkrėsti gali likus 2-3 d. iki ligos simptomų pasireiškimo, praėjus 5 paroms organizmas pradeda išskirti antikūnus ir praėjus 7 paroms, nuo požymių pasireiškimo, užkrečiamumas stipriai sumažėja, bet išlieka iki 21 paros (~26 paras nuo susirgimo pradžios), organizme virusas gali išlikti iki 37 parų. Nors dabar kyla klausimų dėl viruso reaktyvavimosi, kai pagijusiems asmenims viruso buvimas nustatomas antrą kartą ir įtariama, kad ne antrą kartą užsikrečiama, bet reaktyvuojasi esantis organizme virusas.

Kai kalba eina apie viruso buvimą ant daiktų, tai užkrėsti ant daiktų nusėdęs virusas gali iki 2-3 dienų. Virusui reikia drėgmės, todėl ant drėgmę sugeriančių paviršių, tokių kaip popierius (nepadengto plastiku) jis gali užkrėsti iki 30 min – 1 val. Ant metalo, stiklo ir kitų higroskopiškų paviršių būna higroskopinės drėgmės, kuri palaiko virusų gyvybingumą gerokai ilgiau. Gyvybingas virusas gali būti ir ilgiau nei nurodyta aukščiau, svarbiausia kiek laiko gali užkrėsti. Specialistai iš didžiausią pavojų keliančių objektų išskiria telefonus (dėl naudojimosi ypatumų pavojingoje-saugioje aplinkoje, naudojant-nenaudojant apsaugines priemones), vandens atsukimo kranus viešose vietose, durų rankenas, liftų mygtukus, stalus, tušinukus, jei jais naudojasi daugelis žmonių ir kitus daugelio žmonių liečiamus paviršius.

Kas liečia kaukes ir respiratorius, dažnai teigiama, kad kaukės nieko nesaugo, tai netiesa (naujesnis šaltinis). Nors virusas ir labai smulkus ir vertinant viruso dydį (SARS-CoV2 viruso dydis siekia 0,060–0,140 μm), pro medicininės kaukės poras jis turėtų praeiti (kuo ir motyvuoja taip teigiantys), bet virusas iš žmogaus perduodamas kartu su vandens pursleliais, aerozoliu, medicininškai vadinamu oro lašeliniu būdu. Kaukės poros turi užtikrinti ne viruso nepraeinamumą, bet vandens purslų nešančių virusą. Medicininė kaukė sulaiko 14–19 proc. smulkių viruso dalelių, o buitinių priemonių efektyvumas nesiekia 10 proc., taigi tai vis tiek geriau nei visai nieko, be to, didžioji dalis tyrimų ir rekomendacijų nurodo, kad šis virusas efektyviausiai sklinda su seilių lašeliais. Medicininės kaukės ir namudinės priemonės efektyviai sulaiko lašelines (sąlyginai dideles) daleles, todėl jos gali apsaugoti nuo tiesioginio sergančiojo čiaudulio poveikio. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors jus medicininė kaukė nuo viruso apsaugo tik 14–19 proc., bet kai ją dėvi užsikrėtęs besimtomis asmuo, jūsų apsaugos lygis, dėvint medicininę kaukę pakinta gana stipriai, jos juk ir sukurtos buvo tam, kad jos nešiotojas neužkrėstų kitų. Taigi, tokių paveikslėlių turinys yra logiškas ir labai tikėtinas:

Vis tik, kad medicininės kaukės saugotų, bendravimas su medicininėmis kaukėmis uždaroje patalpoje turi vykti trumpą laiką. Bendraujant ilgesnį laiką, patalpose bus „prikvėpuota“ ir visas aplinkinis oras prus prisisotinęs virusais, tad tokiu atveju medicininės kaukės jau nepagelbės. Tokiu atveju jau reikalingi mažiausiai FFP2 respiratoriai.

Taigi, efektyvesnę apsaugą suteikia respiratoriai.

  • FFP1 klasės respiratoriai sulaiko ne mažiau, kaip 80% iki 0.6 μm dydžio daleles
  • FFP2 (atitikmuo N95) klasės respiratoriai sulaiko ne mažiau, kaip 94% iki 0.6 μm dydžio daleles
  • FFP3 (atitikmuo N99) klasės respiratoriai sulaiko ne mažiau, kaip 99% iki 0.6 μm dydžio daleles

Teigiama, jog pakankamą apsaugą nuo virusų užtikrina FFP2 lygio respiratoriai.

Nors apsaugai nuo dulkių respiratorius galima naudoti tol, kol užsiterš ir neužtikrins pakankamos filtravimo funkcijos, apsaugai nuo virusų juos rekomenduojama išmesti po vienintelio panaudojimo. Po skandalo, kai apdairus ligoninės direktorius nurodė saugoti panaudotas apsaugos priemones, kad jų pritrūkus, galima būtų naudotis jau panaudotomis, o ne eiti pas sergančius visai be jokios apsaugos, buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurie patvirtino, jog apdorojus respiratorius dizenfekuojančiomis priemonėmis (etileno oksido garais, ultravioletine lempa, ar 30 min laikymas 60°C temperatūroje, pav. orkaitėje), jie yra saugūs naudoti, išskyrus atvejus, jei po apdorojimo jie deformavosi ir glaudžiai nepriglunda prie veido, bei kvėpavimui oras patenka ne per filtruojančią medžiagą, o per kraštus.

Norint pilnesnės apsaugos nuo viruso, be respiratoriaus dar reikėtų naudotis ir akiniais saugančiais akis, nuo tiesioginio viruso patekimo, bei nuo pačio žmogaus norinčio prisiliesti prie akių.

Taip pat reikėtų saugoti plaukus, nes mes juos dažnai nevalingai liečiam net ir su nešvariomis rankomis, ir vėliau nusiplovę rankas ir prisilietę prie plaukų, vėl turėsim rankas  pilnas virusų, todėl rekomenduotina naudoti kepures.

Čia dabar pasidalinsiu savo samprotavimais, tad jais vadovautis nerekomenduoju, o žinantys patikslinkit ar jie teisingi, ar nuklysta į pievas.

Dėl kaukių ir respiratorių. Pirmiausiai tai nors kaukės ir užtikrina mažą apsaugą nuo viruso, praleisdamos 85%-90% smulkių dalelių, tame tarpe ir virusų, vis tik virusai 2m atstumu pagrinde sklinda tik nusičiaudėjus ir jie būna aerozolio pavidale, sunkūs, tad greitai nusėda ir ore jų beveik nėra, tad kaukių apsaugos kaip ir turėtų pakakti. Smulkiame pavidale ore virusai bus tik sergančio žmogaus iškvėptame ore, bet viruso koncentracija bus mažesnė, tad jei neisim arti kitų žmonių, tai greičiausiai pavojingos virusų dozės negausim ir neužsikrėsim. Lauke vėjas tokį virusą greitai išsklaidys iki nepavojingų dozių, o uždarose patalpose (parduotuvėse) ore toje vietoje virusas gyvuos ne ilgiau kaip 30 min- 1 val. nes be drėgmės virusai maždaug tiek laiko gyvena. Taip kad kaukės apsaugos, kaip ir turėtų pakakti, net jei aplink vaikšto besimtomiai asmenys be kaukių? Respiratoriai pagrinde reikalingi, kai einama į uždaras patalpas, kur gyvena užsikrėtę ir oras patalpų viduje prisisotinęs prikvėpuotais virusais?

Antras niuansas, tai kaukių ir respiratorių panaudojimas antrą kartą. Jei aš į parduotuvę einu kartą į savaitę, tai ant kaukės ar respiratoriaus nusėdę virusai jau turėtų būti žuvę, nes kaukės iš drėgmę sugeriančių medžiagų ir ant jų virusai turėtų būti gyvybingi ne ilgiau, kaip 30 min-1 val. Taigi, antrą kartą panaudoti tokį respiratorių po savaitės nenaudojimo saugu?

Ligos savidiagnozė, gydymasis

Ligos savidiagnozė yra labai kebli, nes temperatūros kontrolė, atsižvelgiant į peršalimo ligų simptomus, gali leisti diagnozuoti tik susirgimą gripu, koronavirusu, ar daugeliu kitų ligų. Daktaras Komarovskis savo Youtube laidose siūlo labiau atkreipti dėmesį į pneumonijos buvimo nustatymą. Sakė, bandykit labai giliai įkvėpti oro. Jei galit, vadinasi viskas tvarkoje, nes tie kam prasidėjo pneumonija to padaryti negali dėl kosulio. Taip pat siūlo įsigyti pulsoksimetrą leidžiantį matuoti arterinio kraujo įsisotinimą deguonimi. Prisotinimo deguonimi norma laikoma aukštesnė nei 95%, jei mažiau 93% – kreipkitės į gydytojus, nes jei žemiau 92%-91%, jau reikėtų kvėpuoti deguonimi (21:00 min).

Pulsoksimetras

Dėl vaistų, tai žiniasklaidoje galima sutikti straipsnių apie sukurtus vaistus nuo koronoviruso, ir atrodo keista, kad ministras teigia, jog vaistų nėra. Situacija ta, kad vaistų sukurta daug, apie 100 rūšių, bet po pirmųjų bandymų paaiškėja, kad dauguma yra neefektyvūs, ar turi nepageidautinų pašalinių efektų, tad tyrimai tęsiami toliau, o veikiančių vaistų šiai dienai vis dar nesukurta.

Ką vertėtų turėti karantino metu, tai tik tuos vaistus, kuriuos naudojate dabar dėl kokios nors kitos ligos, kuria sergate ir jums juos išrašė daktaras, bei turėti vaistų nuo karščiavimo mažinimo (paracetomolis (vartoti ne daugiau 1,5g=1500mg per parą) arba ibuprofenas (vartoti ne daugiau 1,2g=1200mg per parą)), nors tai nereiškia, kad susirgus juos būtinai reikės naudoti, ne naudoti juos reikia, tik esant poreikiui. Papildomų vaistų ieškoti draudžiama, nes kaip minėta, nuo koronaviruso tokių nėra, tad eksperimentuodami su neaiškios kilmės ar paskirties vaistais galite sukelti bėdų medikams, ne dėl koronaviruso, bet dėl tų vaistų pasekmių. Ekesperimentus su vaistais palikim medikams. Medikai su vaistais eksperimentuoja tik tada, kai kitos išeities paprasčiausiai nėra ir  jie bent jau žino ką daro.

Bet juk tai eilinis gripas

Mano supratimu tai du nesulyginami dalykai su retomis išimtimis. Žinoma išimtis iš gripo pusės, tai 1918 metų ispaniškasis gripas nusinešęs apie 50 – 100 mln. žmonių gyvybių, bet tai irgi buvo ne eilinis gripas, o pandemija. Taigi, pasitaiko, kad gripas būna labai pavojingas, bet įprastas mirštamumas nuo gripo tesiekia tik 0,1%-0,2% ir per metus nuo gripo visame pasaulyje dažniausiai miršta „tik“ apie 250 000–500 000 žmonių (JAV apie 36.000, Lietuvoje 2018–2019 metų gripo sezono metu buvo užregistruota 49 677 gripo atvejai, iš kurių 26 atvejai baigėsi mirtimi), kai nesiimama radikalių apsaugos priemonių, tokių, kaip dabar nuo Koronaviruso. Palyginimui paimkim Lietuvą, pirmas užsikrėtimas Lietuvoje fiksuotas 2020-02-28, pirma mirtis – 2020-03-20, dėl ekstremalių apsaugos priemonių, tame tarpe ir karantino paskelbimo, buvo stipriai sumažintas natūralus viruso plitimas, bet vis tiek viruso nesustabdė ir iki 2020-10-28 dienos jau užsikrėtė 11362 asmenys ir iš jų 141 žmogus mirė. Akivaizdu, kad užsikrėtusių skaičius tai dienai buvo daugiau nei 4 kartus mažesnis, o mirčių kiekis vis tiek viršija daugiau nei 5 kartus ir metai dar nesibaigė,  antra banga tik įsibėgėja. Darant matematinius skaičiavimus nesunkiai matosi kad Korona daugiau nei 20 kartų mirtingesnė už gripą, bet kaip minėjau, čia tik matematiniai skaičiavimai, nes korona virusas plinta stipriai intensyviau ir jei nesiimti kardinalių apsaugos priemonių, mirčių skaičių dar pavasarį būtume turėję gerokai didesnį. Dabartinio koronaviruso atveju skelbiamas mirštamumas apie 2% ir yra lyginamas su ispaniškojo gripo, todėl ir skelbiamos prognozės siekiančios ispaniškojo gripo, jei nesiimsim kardinalių apsaugos priemonių. Šiuose skaičiuose aš matau problemą tame, kad tie 2% apskaičiuoti naudojant metodiką taikomą mirštamumo apskaičiavimui epidemijai pasibaigus. Mano akimis teisingesnis mirštamumo skaičiavimas yra atliekamas Worldometers.info svetainėje ir 2020-10-28 dienos duomenimis siekia 3%, nors kaip minėjau, tai irgi nelabai tikslus skaičiavimo būdas.

Taigi, korona tik pradeda savo žygį per pasaulį, ir nors imamasi ypatingų apsaugos priemonių, galėsime paskaičiuoti, kiek bus nusinešta gyvybių epidemijai pasibaigus. Šiame straipsnyje teigiama, kad korona žmonių gyvybes  „šienauja“ 30 kartų intensyviau nei standartinis gripas, o ir plinta gerokai masiškiau. Kam šių palyginimų neužtenka, pasižiūrėkite į tokius vaizdus ir pasakykite, per kokią eilinę gripo epidemiją jūs jau esate kažką panašaus matę?

Ir dar viena lentelė, kurioje  galima palyginti mirštamumą nuo šio virsuso su kitomis ligomis, tame tarpe ir gripu. Taigi, tai dar vienas patvirtinimas, jog čia ne eilinis gripas (šaltinis).

20200414_CovidweeklydeathsUSv2

Tiesa, manau, kad tiems, kurie bando lyginti koroną su gripu, būtina atkreipti dėmesį į faktą, kad mirštamumo nuo gripo dydis toks būna tada, kai nesiimamos jokios rimtesnės socialinės apsaugos priemonės, kaip judėjimo varžymas ir karantinas. Koronos atveju, mirštamumo rodikliai šoliuoja į priekį nepaisant visų priemonių, nukreiptų prieš jį. Absurdas, nes lyginama absoliučiai visai kitos ligos plitimo sąlygos, bet net ir esant joms, korona jau išsiveržė į labai rimtus lyderius.

Mano įspūdžiai

Užkliuvo parduotuvės. Sekmadienį (2020-03-15) buvau nuvykęs apsidairyti po parduotuves, tai užkliuvo keli vaikščiojantys ir kosintys, prie kasų susigrūdę, kaip ir ankščiau, nesilaiko saugaus 2m atstumo. Matant tokį vaizdą vienareikšmiškai peršasi išvada, jog turėsim dar vieną naujų užsikrėtimų bangą po savaitės – dviejų. Ji bus gausesnė, na gal tada jau žmonės pradės laikytis didesnių atstumų.

2020-03-23 parduotuvėse vaizdas jau geresnis, daug jau vaikšto su kaukėmis, laikosi atstumų, nors ne visose parduotuvėse. „Vilniaus degtinė“ dizenfekuojančiu skysčiu jau neprekiauja, sakė skystis pristatytas į visus didžiuosius prekybos centrus, tad apvažiavau visus didžiausius prekybos centrus aplinkui. Maksima (Naugarduko g. 84), Lidl (Žemaitės g. 16), Hyper Rimi (Savanorių pr. 16) skysčio neturėjo ir tik Norfoje (Savanorių pr. 176) pavyko rasti dezinfekuojančio skysčio. Parduodama buvo 1l (5,99€) ir 4l (~24-25€) tarose.

Ir pabaigai komentaras po vienu iš delfio straipsniu – „medikas – Žmonės nežiūrėkite atmestinai į šią bėdą su lydinčia fraze,“ ai persirgsiu ir bus gerai.“ Kinijoje praktiškai visi persirgusieji turi Idiopatinės plaučių fibrozės požymius. O tai labai blogai ,labai ir labai blogai. Stenkitės nesusirgti, ribokite kontaktus, drausminkite nedrausmingus. Eidami į parduotuvę užsidėkite vienkartines pirštines, atsitraukite nuo kosinčio ar sloguojančio asmens . O šis gripas baigsis, kaip ir visi gripai, taip tai gripas, tik labai labai piktas ,nekenčiantis žmonių.“  „Delfi diena“ laidoje infektologas A.Ambrozaitis paminėjo, kad sergantiems sunkia COVI-19 forma gali išsivystyti plaučių fibrozė, kas iš tikrųjų yra didelis blogis 😦 (nuo 20 min).

Surinkus daugiau info, manau derėtų pateikta informaciją papildyti. Kaip matom iš aukščiau, plaučių fibrozės grėsmė labiau tikėtina prasirgusiems sunkia forma, bet kaip rodo tyrimai, net lengva forma prasirgę, susiduria su tam tikromis problemomis. Pirmiausiai, tai laivo „Diamond Princess“ keliaiviai, kurie dėl susirgimo buvo ištirti visi, buvo nustatyta, kad labai didelė dalis susirgusių neturi jokių akivaizdžių susirgimo požymių, bet po pasveikimo, praėjus kažkiek tai laiko, tų asmenų deguonies įsisavinimas plaučiuose suprastėjo.

Dar vienas tyrimas. Šiame straipsnyje pateikiama informacija jog be simptomų prasirgusiems asmenims, kurių amžius 35 – 45 metai padažnėjo insultų kiekis, dėl trombais užkištų kraujagyslių. Atlikus tyrimus nustatyta, kad jiems labai suintensyvėjo trombų augimas, kas paprastai būna asmenims vyresniems nei 75 metų amžiaus. Apie tai trumpai paaiškno šiame video. Ir iš vis, šis virusas suintensyvina trombų susidarymą kraujyje, kurie užkimšę kraujegysles smegenų srityje sukelia insultus, bet trombai gali užkimšti kraujagysles ir kituose organuose, pav. plaučiuose, kas sukelia staigią mirtį ir kaip galima paaiškinti video iš Kinijos, kur eina atrodytų sveikas žmogus ir staiga suklumpa numiręs.

Taigi, virusas labai stipriai įtakoja žmogaus kraujotakos sistemą, ir pasekmės gali išlikti net ir po pasveikimo.

Sąmokslo teorija.

Kliūna faktai, labai palankūs greitam viruso plitimui: Stambus, daugiamilijoninis  miestas su aerouostais, traukinių stotimis Kinijos centre, labai gerai išvystyta logistika ir kas svarbiausia, trumpas laikas prieš naujuosius metus, kad užkratas spėtų plačiau paplisti tarp miesto gyventojų, bet pakankamai mažas, kad galima būtų tikėtis viruso identifikavimo, bei savalaikių priemonių prieš jį, tad pačios palankiausios sąlygos išnešioti užkratą po visą šalį, norinčių per šventes aplankyti savo artimuosius. O per naujuosius Kinai ypatingai daug keliauja. Palankiausia vieta ir laikas paskleisti biologinį užkratą, o dar ir įtampa tarp JAV ir Kinijos, taigi, sąmokslo teorijai peno per akis.

Tokią sąmokslo teoriją dar labiau sustiprina informacija, kad jau 1918m ispaniškojo gripo metu, didžiausias mirštamumas buvo tų, kurie pasiskiepijo. Teigiama, kad tie, kurie pasiskiepijo vos ne garantuotai mirdavo, o išgyventi šansų turėdavo tik tie, kurie nesiskiepijo, nors nesiskiepyti buvo morališkai sunku nes mirštamumas buvo didelis, o per masines informacijos priemones nuolatos kartojama, jog tik pasiskiepiję turi šansų išgyventi. Priminsiu, kad Pirmasis pasaulinis karas tiesiogiai pareikalavo 9 mln. kariavusiųjų ir 7 mln. civilių žūčių, o ispaniškasis gripas nuo 25 iki 50 ar net 100 milijonų (daugiau nei 5% tuometinės žemės populiacijos) žmonių aukų, bei yra teigiančių, kad būtent gripas pagreitino karo pabaigą. Toks jausmas, kad net tais laikais buvo vykdomi kariniai veiksmai biologinio ginklo pagalba, tai negi sunku biologinį ginklą sukurti šiais laikais.

Ir žinot, kas įdomiausia? Ogi tai, kad gripas, tai virusinis užkratas, o kas tai per padaras virusas, buvo suprasta tik 1935 m. kai chemikas Wendellis M. Stanley sukūrė kristalizuotą viruso pavyzdį, kurį buvo galima vizualizuoti rentgeno spinduliais. 1946 m. už šį darbą jis gavo Nobelio premiją. Iki to laiko, buvo manoma kad virusai tai labai mažos bakterijos, bakterijų išskiriamos molekulės, nuodingas skystis, ar kažkas kito. Taigi, logiškas klausimas, kaip gali būti sukurta veiksminga vakcina, kai net nesuprantama nuo ko bandoma ją pagaminti ir kuriama vadovaujantis žiniomis apie bakterijas. Štai kur nuveda, kai komersantai įsivelia į farmacinį biznį, kuriems buvo svarbu susigrąžinti ant vakcinų kūrimo išleistus milijonus, nekreipiant dėmesio į tai, kad vakcina ne tik kad neveiksminga, bet ir pražūtinga. Sprendžiant pagal vakcinos sukūrimo greitį, testams tais laikais pinigų leisti nereikėjo, ir valstybiniame lygyje toks reikalavimas greičiausiai dar nebuvo suformuluotas. Vis tik, teigti, kad ispaniškojo gripo vakcina buvo biologinis ginklas, liežuvis neapsiverčia, tai labiau nevykęs XX a. pradžios farmacinių bendrovių produktas ir komersantų noras uždirbti.

Taigi, reikia tik pasidžiaugti, kad šiais laikais, tik sukurtų vakcinų negalima paleisti į prekybą. Jas pradžiai reikia ištestuoti. Nedaromos amžiaus senumo klaidos, neleidžiama komersantams, kaip galima greičiau susigrąžinti investicijų. Nieko keisto, kad kelios didelės farmacijos bendrovės atsisakė vakcinos nuo korona viruso kūrimo, nes abejoja tokios investicijos grąža. Epidemija gali pasibaigti, nespėjus vakcinoms išeiti iš laboratorijų. Taigi, negeiskite vakcinos čia ir dabar tik prasidėjus epidemijai, palaukite, kol ji bus visokeriopai ištestuota, ir tik kai ji bus tikrai veiksminga ir neturės pašalinio efekto, tik tuomet saugiai ją naudokite.

1997 m. JAV armijos molekulinės patologijos institutas gavo Ispaniškojo gripo viruso „H1N1“ pavyzdį iš vietinės Aliaskos gyventojos, palaidotos 1918 metais amžinajame įšale. Kas man užkliuvo, tai, kad ir tas virusas atrodo su karūna ir kažkuriam vikipedijos įraše skaičiau, jog buvo įtariama, kad ispaniškas gripas pasklido iš Kinijos gyvulių turgaus nuo žasų. Sakyčiau labai daug panašumų.

Grįžkime prie koronaviruso. Ar tai žmogaus kūrinys? Nors aplinkybės ir labai jau palankios sąmokslo teorijų kūrimui, vis tik man užkliuvo daugelio rusų specialistų teiginiai, kad čia tikrai ne žmogaus kūrinys. Mačiau ne vieną taip teigiantį. Jei tai būtų pasakę vakarų pasaulio atstovai, tai kaip ir visų abejonių nepašalintų, bet kai taip teigia mokslininkai iš Rusijos, kuriuos šiuo atveju galima laikyti neutralios šalies atstovais,  jais netikėti kaip ir nėra pagrindo.

Prie šių teiginių prisideda ir daugiau mokslininkų specialiai tiriančių šią versiją. Pasak jų, nelogiška virusą kurti iš žmogui pavojaus nekeliančių virusų rūšių, nes paversti jį pavojingu žmogui reikėtų per daug resursų ir greičiausiai visi bandymai būtų nesėkmingi. Jei tai būtų žmogaus kūrinys, jo genomas turėtų turėti daugiau bendro su jau žinomomis, pavojingomis virusų rūšimis.

 Susirgus skambinkite tel.: 1808

Literatūra:

Kaip pačiam pasidaryti 4G ryšio anteną. Teorinė dalis

Kadangi antenų kainos gana didelės, internete paieškojau informacijos dėl galimybės tokią anteną pasigaminti pačiam.

Norėčiau priminti, kad 4G ryšio antenos, priešingai nei 3G ryšio ar dauguma kitų yra MIMO, t.y. dvigubos poliarizacijos, tad jei kaip variantą pasirinksite 3G atitinkamo dažnio anteną, tai reikės dviejų antenų kurių viena kitai turi būti statmena o ne lygiagegreti.

Kas liečia antenų stiprinimą, tai mano įsigytų Elpos gamybos antenų stiprinimas iki 7dB-11dB, man  yra truputį per mažas, norėtųsi didesnio stiprinimo.

Nesakau, kad antenos blogos, ne, su jomis prisijungiu prie stulpų esančių daugiau, nei už 3,5 km-5km, ir jei jungiuosi 800MHz dažniu, tai signalo kokybė aukščiausio lygio.

atstum

Su prastesnėmis antenomis rezultatai būtų gerokai prastesni. Šių antenų pagalba suradau stulpus, kurie duoda gerokai didesnį interneto greitį, bet jų signalas labai silpnas, tad norint geresnio signalo būtent iš tų stulpų, reikia kaip tik mažo dažnių ruožo antenos, kad būtų mažiau triukšmų nuo siųstuvų dirbančių kitais dažniais, siauresnio kryptingumo, vėl kad sumažinti triukšmų lygį, nuo aplinkinių stulpų, bei didesnio stiprinimo. Nors ir vėl, interneto greitis labiau priklauso nuo signalo ir aplinkinių triukšmų stiprumo santykio, o ne nuo signalo stiprumo, tad su stiprinimu persistengt nereikia, nes didinant antenos stiprinimą, didinam jos kryptingumą ir siaurinam stiprinamo signalo kryptį ir pav. su 27dB stiprinančia antena nuo tikslo anteną nusukus tik per 2°-3° stiprinimas bus ne 27dB, o tik 3dB-5dB. Įsivaizduokit koks interneto ryšio stabilumas būtų, jei vėjas tokią anteną turėtų galimybę bent minimaliai pajudinti.

Čia gal reikėtų paaiškinti kaip suprasti antenos stiprinimą. Situacija ta, kad antena signalo nei stiprina, nei silpnina, ji dirba su tuo pačiu signalu, kokį duoda modeme sumontuotas siųstuvas. Jei anteną turime daugiakryptę, tai signalas siunčiamas aplink anteną į visas puses vienodai, signalą gaudysime, kad ir į kurią pusę nueitume nuo antenos vienodai, tik atstumas nueinamas nuo antenos bus nedidelis. Norėsime nueiti toliau, tada reikės sumažinti spinduliavimą į nenaudingas puses, permetant visą energiją į mus dominančią pusę. Taigi, didesnį stiprinimą turinčios antenos, tai ne labiau stiprinančios signalą, bet sugebančios didesnę gauto signalo dalį numesti konkrečiai ten, kur reikia, nešvaistant energijos į šalis. Kai kalba eina apie 27dB stiprinimą, realiai turim labai siaurą spindulį. Čia kaip to pačio galingumo lemputė šviečianti prožektoriuje ir lazeryje. Prožektorius apšviečia daug bet netoli, o su lazeriu mes apšviečiam net labai toli esančius objektus, problema tik tiksliai jį nutaikyti ten kur reikia.

Savadarbėmis alternatyvomis domiuosi, nes net turimos logoperiodinės gamyklinės antenos kainavo virš 40€ komplektas, o rimčiau stiprinančių kaina virš 100€ už vnt. (nors šiuo atveju galima iškart žiūrėti MIMO variantą). Iš kitos pusės, jei nesidomėsite stiprinimu, tai parduotuvėse ir 10dB stiprinimo neturinčias antenas parduos brangiau nei už 100€, beje tokio stiprinimo antenų – dauguma. Nors, jei dar nesinaudojate mobiliuoju internetu ir nežinote su kokio dažnio antena galite pasiekti geriausią rezultatą norimoje teritorijoje, teisingiau būtų žiūrėti į platesnio dažnių ruožo antenas, aukojant maksimalų stiprinimą, nes interneto greičiai nebūtinai bus didžiausi iš to stulpo, prie kurio prisijungė jūsų telefonas. Aš savo namuose išbandžiau interneto greičius prisijungęs prie mažiausiai 20 interneto stulpų ir tik dabar tiksliai žinau, ko konkrečiai noriu. Beje, tai ne tas stulpas, kurį man rekomendavo mobilaus interneto teikėjas. Mano namuose dabartinis Telia ryšio stiprumo žemėlapis rodo -96 dBm (4G, 4G++) stiprumą, nors ten pat ankščiau rodydavo tik ~-114 dBm, o internetas mobiliam telefone dabar neveikia kaip ir ankščiau, telefonas namo antrame aukšte rodo tik ~-110dBm.

Su kinietiškomis antenomis problema, nes ten nors ir yra garantuotai aukštos kokybės gaminių, bet kad iki jų dasikapstytum, reikia praeiti per toną šlamšto, ir didesnė tikimybė, kad kaip gerą, nusipirksi būtent tą iš šlamšto srities. Dėl deklaruojamų kosminių decibelų jau rašiau, kaip eksperimento vardan nusipirkau 28 Db anteną už 4€, kurios realus stiprinimas vargiai ir 3dB siekia. Beje, ieškodamas antenų tarp Lietuvos prekeivių, radau tas pačias kiniškas „daugiadecibeles“ kambarines antenas už gerokai didesnę kainą, atitinkančią net, matosi suprantančių ką parduoda, antenų kainas. Tad žiūrėkit neapsigaukit. Negali 28 dB antena būti kambarinė, atkreipkit dėmesį į aukščiau pateiktą kryptingumo reikalavimą, kai 2°-3° laipsniai į šoną ir antena nieko nemato. Ten tie decibelai greičiausiai skaičiuojami sudedant 3 dB vienam dažnių diapozonui, plius 2dB kitam ir t.t. ir rezultate tai dar prastesnė antena nei integruota maršrutizatoriuje. Norite rimtos antenos, pirkite tik besispecializuojančiose šioje srityje parduotuvėse, arba paskaitykit, kokie savadarbių antenų galimi variantai, ir anteną pasidarykit patys. Iš kitos pusės, primetę savadarbių antenų variantus, lengviau atsirinksit, kokią anteną norėtumėt nusipirkti.

 Dar vienas dalykas, kurį reikėtų žinoti, tai kad ryšio antenoms dažniausiai naudojamas 50Ω banginės varžos koaksialinis kabelis, kai TV antenoms naudojamas 75 Ω banginės varžos. Vis tik, kokį kabelį naudoti reikėtų vertinti skaičiuoklėse, apskaičiuojant antenų išmatavimus, kad dydžiai būtų subalansuoti konkrečiai kabelio banginei varžai. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dažniai aukšti, tad perkamas kabelis turi palaikyti apskaičiuojamą dažnį. Pav. H155 kabelis prie 2,4GHz signalą slopina -49.6dB, RG174U prie 2,4GHz -240dB, turbūt matote koks skirtumas, kai daugumos kabelių charakteristikos nurodomos tik iki 0,2GHz (200MHz) dažnio. Nors užkliuvo pigus 75Ω kabelis RG660, kurio deklaruojama varža tik iki 1GHz, bet ji tik -20.5dB, kas geriau net už H155 kabelio -30.9dB, o ir visi kiti deklaruoti slopinimai prie tų pačių dažnių RG660 kabelio geresni, tad realiai įdomu, koks gi šio kabelio slopinimas prie aukštesnių dažnių. Vis tik, atkreipus dėmesį į tai, kad Rusijoje mėgėjai dažnai šiam tikslui naudoja ir 75 omų kabelius, tikėtina, kad jie geba dirbti ir aukštesniuose dažniuose. Arba šis – KH/KK125-81 iš vis rekordininkas prie 1GHz tik -17,4dB. Ech, nekreipiau dėmesio į šias charakteristikas, tai dabar sienose įtinkuotais laidais TV signalas televizorių pasiekia tik sustiprintas stiprintuvo pagalba, kai tokio ilgio dauguma kabelių perduotų signalą be papildomo stiprinimo poreikio, o su KH/KK125-81, tai iš vis drąsiai ir didesniais atstumais, nei mano name. Taigi, signalo slopinimo kabelyje įtaka labai didelė. Pasirinkite tik kokybišką kabelį gaminamoms antenoms.

Antena Bi Kvadratas (Rus. „Харченко“, Angl.
„BiQuad“, „Trevor Marshall’s antenna“)

Šios antenos tipas – zigzaginė (Rus. – зигзагообразная). Tai turbūt pirma antena, kurią radijo mėgėjai siūlo pasigaminti. Iš tikrųjų, tai pakankamai nesudėtingai pagaminama antena, tik man jos stiprinimo koeficientas vis tik mažokas.

Teorinis antenos stiprinimas su ekranu apskaičiuotas pagal programą – 10,5 dB, be reflektoriaus iki 2dB mažiau, užlenkiant reflektoriaus kraštus, kaip pavaizduota mėlynam paveikslėlyje, galima iki 6dB sumažinti triukšmus iš šonų ir galo, kas teigiamai atsiliepia signalo kokybei, bei šiek tiek padidina stiprinimą.

Pakankamai nesudėtinga gamyba. Galima gaminti be ekrano, tuomet bus dvikryptė ir stiprinimo koeficientas silpnesnis apie 2dB. Šios antenos poliarizacija priešinga, nei galima būtų tikėtis, ištempta vertikaliai gaudo horizontalios poliarizacijos bangas, o ištįsusi horizontaliai – vertikalios poliarizacijos. Ši antena skirta gana siauram dažnių diapazonui, nors kai ją 1961 m. pristatė Харченко К.П. metrinių TV bangų diapazonui, ji buvo plačiajuostė, bet atkreipkit dėmesį, kad tame variante ją sudarė realiai 3 skirtingo diametro antenos sumontuotos ant vieno rėmo, kurios kiekviena atskirai greičiausiai buvo suderintos skirtingiems dažniams. Ir dabar, vielos storis iš kurios gaminama antena įtakoja antenos gaudomų dažnių diapazoną. Mano supratimu, būtent iš to ir išplaukė jos plačiajuostiškumas, kai realiai ji pakankamai siauro dažnių ruožo. Užkliuvo teiginys, kad jei anteną lankstysim iš 1,2mm vielutės, tai šios antenos stiprinamų dažnių diapozonas bus per siauras ir neapims visų naudojamų tik Wi-Fi 2,4GHz ryšiui. Padidinus vielutės storį iki 1,6mm bus apimami visi 14 kanalų, bet antenos stiprinimas sumažės 1dB. 4G ryšiui anteną geriau lankstyti iš 2,3mm diametro vielutės (4mm²) arba 2,5mm (5mm²).

Antenos forma turi būti artimesnė taisyklingiems kvadratams, nors internete sutinkami ir rombai. Apskaičiuoto reflektoriaus dydis yra minimalus dydis, jis gali būti ir didesnis. Reflektorius gali būti ne skardos lakštas bet tinklelis, kurio akučių dydis ne didesnis, nei apskaičiuojamas pagal skaičiuokles, nors pilnaviduris reflektorius efektyvesnis. Su pagaminta antena pasijungus prie mobilaus ryšio tiekėjo „bokšto“ galima dar minimaliai pakaitalioti kvadratų formą bei atstumą iki reflektoriaus. Ši antena gana jautri matmenų netikslumams, tad yra galimybė taip ją paderinti.

Nors šia anteną ir neturėtų būti sunku pagaminti savom rankomis, turbūt labiau apsimokėtų gaminti taip vadinamą „praplėsti šikšnosparnio sparnai“.

 

Antena „praplėsti šikšnosparnio sparnai“

Tai panelinės antenos tipas. Pavadinimas kilo iš antenos formos. Rekomanduojama ją mieliau gamintis, nei „BiQuad“. Pirmiausiai matmenų tikslumas čia gausis didesnis, o antras dalykas, prie to pačio stiprinimo, bus apimtas diapozonas nuo 1800 MHz iki 2,6GHz, t.y. beveik visas 4G diapozonas, bei 2,4GHz Wi-Fi. Pasigaminsit vieną anteną, o naudoti vos ne visiems gyvenimo atvejams :). MIMO atveju, tokių antenų reikėtų dviejų. Šie išmatavimai tinka visiems išvardintiems dažniams. Nors vat, kaip telefono ryšio sustiprinimo antena ji netiktų nei viduj, nei išorėj, nes ten kur signalas labai silpnas, greičiausiai 4G ryšiui bus naudojamas 800MHz dažnis, kurio kaip tik šita antena nepalaiko.

„Double/Triple BiQuad“ antena

Realiai tai ta pati „BiQuad“ antena su dalankstytais papildomais kvadratais. Atitinkamai ir stiprinimas šios antenos geresnis. Sutinkami teiginiai, kad ji turėtų stiprinti signalą apie – 12dB, o  6 kvadratų apie 14 Db. Teoriškai kiekviena papildoma kvadratų pora turėtų stiprinimo galingumą padidinti ~3dB, bet taip nėra, nes kvadratai per arti vienas kito, todėl prasideda slopinimai. Šią problemą pastebėjo ir išsprendė „Quados“ antenoje. Taip, kad nesiūlau kartoti šių antenų. Šios antenos poliarizacija, tokia pat, kaip ir mažesniojo varianto.

Antena „Quados“

Šiek tiek patobulintas „Double/Triple BiQuad“ antenos variantas padidinant antenos stiprinimą. Šiuo atveju kvadratukai atskirti vienas nuo kito λ/4 bangos ilgiu ir taip kvadratukų stiprinimas išnaudojamas maksimaliai. Šią anteną serbas Dragoslav Dobričić, sugalvojęs ir „Amos“ anteną, pristatė 2008 m. 8 kvadratukų antenos stiprinimas turėtų siekti 17.6 dB, (4xQuados – 14.7 dB, 6xQuados – 16.5 dB), o tai jau tikrai pakankamai rimtas dydis. Nors šios antenos atveju susiduriama su kita problema – didesnio stiprinimo, ji labai ištįsusi ir MIMO kombinaciją suderint jau gali būti problematiška. Nežinau, kaip tai būtų efektyvu, bet šio tipo antenas aš jau bandyčiau naudoti tos pačios poliarizacijos, taip pagerinant jos estetinį vaizdą, bei palengvinant geriausios pozicijos paiešką. Įdomu, kaip tai atsilieptų interneto greičiui.

AMOS antena

Čia to pačio serbo Dragoslav Dobričić kūrinys. Realiai tai labai nesunkiai pagaminama ir gana geras charakteristikas turinti antena. Man ji netiks dėl gana plataus kryptingumo, ji labiau tiktų Wi-Fi signalo skleidimui, jei routeris stovėtų prie lauko sienos, bet čia ją pateikiu, bendram supratimui, kaip su atrodo paprasčiausia, minimaliai palankstyta  vielute galima pasiekti 12-14 dB stiprinimą.

„Dvigubas ar trigubas kvadratas“

Šios antenos tipas – rėminė.

Kuo daugiau kvadratų, tuo didesnis stiprinimas, trigubo kvadrato stiprinimas pagal programą apskaičiuotas 9,3dB. Ji labai jautri netikslumams, tad elementų didinimas, gali ne padidinti, bet netgi sumažinti stiprinimą, todėl retai gaminama daugiau nei trijų kvadratų, o tarp norinčių gamintis savarankiškai, ši antenas mažiau populiari. Vis tik „BiQuad“ tipo antenų gamyba paprastesnė, o stiprinimas labai panašus.

Yagi-Uda (Banginis kanalas, Rus. – Волновой канал) antena

Tai buvo turbūt labiausiai paplitusi antenų rūšis metrinių TV bangų priėmimui. Joje pagrindinis yra tik vienas strypas, prie kurio pajungtas kabelis – taip vadinamas aktyvusis vibratorius. Antena tik iš vieno vibratoriaus jau veikianti, ją nesudėtinga apskaičiuoti norimam dažniui, nes jos ilgis, tai pusė bangos ilgio. Norint antenai suteikti kryptingumo ir padidinti stiprinimą iš galo, iš kur norima sumažinti stiprinimą dedamas ilgesnis strypas – reflektorius, o iš tos pusės, iš kurios norima sustiprinti signalą dedami vis mažėjantys strypai – pasyvūs vibratoriai – direktoriai. Vibratorių tarpusavyje sujungti nereikia. Šių dydį ir atstumus, jau reikėtų apskaičiuoti norimam signalui, jis svarbus, nes nors pasyvūs vibratoriai ir nesujungti su aktyviuoju, bet jų pagalba sukuriamas rezonansas leidžiantis stipriai padidinti pradinio signalo stiprumą.

Ankščiau buvau pesimistiškai nusiteikęs šių antenų tipui, gal dėl nesėkmingo bandymo pasigaminti tokią TV anteną praeityje, bet tuomet neskyriau pakankamai dėmesio suderinimo kilpai ir laidą jungiau tiesiai prie antenos. Su programa sumodeliavęs anteną iš 22 vibratorių vienam pasirinktam dažniui, gavau gana įspūdingą 18 Db stiprinimą, tad jos nurašinėti, kaip prastai stiprinančios nederėtų. su 7 vibratoriais tokio tipo antena realu pasiekti 8dB-10dB stiprinimą. Dar kartą žvilgtelėjau į Aliexpres, ir ten pilna antenų ir apimančių visus 4G dažnių ruožus (kai Yagi antenos yra pakankamai siauro diapozono antenos, ir norint platesnio diapozono, teisingiau rinktis logoperiodines antenas) ir 17 vibratorių stiprinančių iki 25Db (kai 22 vibratorių gali stiprinti tik iki 18Db), tad čia perki katę maiše ir neaišku kokiam dažniui skirtą. Neradau nei vieno pasiūlymo su antenos charakteristikų kreive. Nesakau, kad Kiniečiai blogai gamina, ne, bet ten labai daug pardavėjų norinčių užsidirbti daug, ir net nesuprantančių, ką pardavinėja, kad tik pelną neštų. Apsiskaičiuoti tokių antenų matmenis galima su androidine programėle naudingų nuorodų saraše.

Logoperiodinės antenos

Jos labai panašios į Yagi tipo antenas, bet iš esmės skiriasi labai stipriai. Būtent tokio tipo aš esu nusipirkęs ir naudoju dabar. Jų skirtumas nuo yagi, kad naudojamas ne vienas kotas, kaip Yagi tipo antenose, bet du kotai, ir iš vieno koto vibratorius išlindęs tik į vieną pusę, į kitą pusę tokio pat ilgio vibratorius išlindęs iš kito koto. Man jos patinka, nes apima tikrai platų dažnių diapozoną, tad su viena antena gali priimti visus mobilaus ryšio naudojamus dažnius. Neblogi stiprinimo duomenys, maniškės stiprina iki 11,5 dB, o tai tikrai didelis stiprinimas. Aišku galima iškart nusipirkti 18 dB panelinę-sektorinę anteną ir tokio ryšio kokybe būt patenkintam daug ilgiau, bet palyginkit kainų skirtumą, kur ~40€ ir kur ~190€. Kaip minėjau, savo antenomis esu patenkintas, kaip pirmas pirkinys, tai labai geras pasirinkimas, tik kai konkrečiai žinai, ko toliau nori, tuomet gali rinktis konkrečiam dažniui pritaikytas bet didesnį stiprinimą turinčias. Vis tik, norint didesnio stiprinimo, manau, kad vertėtų rinktis kito tipo antenas.

Kas liečia savadarbes antenas, aš nemanau, kad tai geras pasirinkimas. Mano nuomone čia labai nesunku nukrypti nuo užduotų matmenų, tad kad pavyks pasigaminti kokybišką tokio tipo anteną savarankiškai, abejoju.

Cantennator – Yagi antena iš diskų

Rusiškai turbūt bus vadinama blogerio „KREOSAN“ vardu, jo video žemiau, nors dar dažnai sutinkama pavadinimais „Wi-Fi пушка“, „Wi-Fi Gun“. Patiko dėl pakankamai nesudėtingo antenos surinkimo. Antena turėtų būti pakankamai didelio stiprinimo. Tolimesnis žiedų skaičiaus didinimas pakankamai nesudėtingas, nes jų dydžiai ir atstumai identiški, kas nesunkiai leidžia padidinti jų skaičių, tuo pačiu didinant stiprinimą ir kryptingumą. Gaminant, kas liečia matmenų atitikimą brėžiniams, sudėtingiausia turėtų būti iškirpti taisyklingus apskritimus, o atstumus tarp diskų išlaikyti tikslių matmenų turėtų būti nesudėtinga, kas leidžia tikėtis pagaminti savadarbę anteną su realiu stiprinimu artimu teoriniam. Šiai akimirkai tai mano akimis žiūrint, vienas patrauklesnių variantų.

Kas dėl stiprinimo, tai kai kalba eina apie tokias 7 plokštelių antenas, tai jų stiprinimas turėtų būti kažkas apie 11dB ir su tokio stiprinimo antena signalą gaudo geriau už panašaus stiprinimo kitas antenas, kas rodo galimybę namų sąlygomis pasigaminti gana tiksliai matmenis atitinkantį produktą iš čia ir panašu, kad ir stiprinimą artimą deklaruojamam galima pasiekti, kai kito tipo antenose nukrypstama nuo užduotų matmenų ir realus tų antenų stiprinimas gaunasi prastesnis. Kas dėl 11dB, tai stiprinimas gana nedidelis, mano poreikiams per mažas, bet plokštelių gana nesunkiai galima sudėti gerokai daugiau ir taip tikėtina neblogai padidinti tokių antenų stiprinimą. Yagi tipo antena su 22 vibratoriais gali pasiekti gana įspūdingą 18dB stiprinimą, norėtųsi tikėti, kad ir su šia antena galima pasiekti kažką panašaus, o tai jau būtų gana rimtas stiprinimas, todėl ši antena iš savadarbių šiai akimirkai viena iš rimtesnių kandidačių.

Cantennator (Rus. Спиральная антенна)

Dar vienas lengvai pagaminamos antenos variantas. Antena pagaminta ant storo vamzdžio užsukant kabelį. Kuo daugiau vijų suksi, tuo didesnis stiprinimas. 7 vijų užtenka, kad antenos stiprinimas siektų 10 dB, bet vėliau  decibelai kyla lėčiau. Su kalkuliatoriumi primečiau, kad pav. Tele 2, dažniui, prie kurio dabar esu pasijungęs – 1800MHz reikėtų 133mm diametro plastikinio vamzdžio, ant kurio būtų vyniojama vielutė. Gaminant svarbiausia surasti tinkamo diametro vamzdį ir išlaikyti vienodą atstumą tarp vyniojamų vielučių, bei nenukrypti nuo kitų matmenų. Radau parduodamas šias antenas Lietuvoje, vienos antenos kaina virš 60€, MIMO varianto susidedančio iš dviejų tokių antenų – virš 130€. Jei jau pirkti, tai jei nedidelio stiprinimo, aš mieliau rinkčiausi gerokai pigesnę logoperiodinę, o jei didesnio  – parabolę. Kaina skirsis neženkliai, bet stiprinimo charakteristikos garantuotos. Ne veltui profesionalūs montuotojai dažniau paraboles stato, rūpesčių vėliau mažiau. Panelinės irgi neblogos, bet tiek logoperiodinė, tiek parabolinė panašių charakteristikų greičiausiai bus pigesnis pasirinkimas. Bet kai kalba eina apie savadarbę anteną, tai mano nuomone, ši antena – vienas iš patraukliausių variantų.

Antena iš „skarbonkės“

Seniau teko girdėti, jog labai populiari, nesudėtingai iš Pringles  dėžutės pagaminama visai neblogų charakteristikų Wi-Fi antena. Jos esmė, skarbonkės pagal skaičiuoklę apskaičiuotoje vietoje įkišamas konkrečiai radijo bangai apskaičiuotas strypelis. Strypas iš tikrųjų yra pati paprasčiausia visakryptė antena su neįpatingomis stiprinimo charakteristikomis iki 2.15 dB, bet kai jis įdedamas į skarbonkę, iš tokios antenos jau galima tikėtis 4-6 dB ar net 9 dB siekiančio stiprinimo, bet tai jau tokios antenos riba. Iš kitos pusės, prieš skarbonkę pastačius pleišto formos ruporių galima pasiekti labai didelio stiprinimo, bet tai jau kito tipo antena. Čia nėra būdo, kaip kad Yagi tipo antenose didinti vibratorių kiekį. Beje, yotube teko matyti eksperimentų, kai į metalizuotą skarbonkę įkiša Cantennator tipo anteną ir teigia, kad tokiu būdu pagerina pastarosios charakteristikas. Beje, akivaizdu kad ją labai nesunkiai galima padaryti tikra MIMO antena, tereikėtų antrą „adatą“ įsmeigti nutolusią 90° kampu nuo pirmosios. Lygiai taip pat, kaip ir Cantennator atveju. Ir konkrečiai šiuo atveju, būtų tikrai dvi atskiros antenos su vienu bendru reflektoriumi, kai Cantennator atveju antena būtų ta pati, tik signalo nuėmimo/skleidimo vietos kitos, ten nuėmimui  kaip ir įtakos neturėtų būti, bet siuntimas jau gali įtakoti kito modemo darbą, o šiuo atveju, antenos stovi statmenai viena kitai, tad net ir siuntimas kitą anteną įtakoti turėtų minimaliai.

Ruporinė antena (Rus. Рупорная антенна, Angl. Horn antenna)

Tai dar vienas antenų porūšis. Iš esmės tai pleišto formos ruporius sukoncentruojantis signalą į centrą užsibaigiantį antena, kažkas panašaus į anteną skarbonkėje. Aš čia matau kažko bendro su parabolinėmis antenomis. Ten signalai irgi koncentruojami į vieną tašką, tik parabolinėse antenose koncentracija vyksta į prieš parabolę esantį tašką, o ruporiuje – už jo. O ir stiprinimo galima pasiekti gana panašaus, labai priklauso nuo to, kokio dydžio ruporių statysim. Būtent su tokio tipo antena 1964m buvo atrasta kosminių mikrobangų radiacija (antenos nuotrauką įmetu). Bet ir minusą matau panašų, kaip ir parabolės atveju, tai didelės vėjo apkrovos.

Panelinės antenos

Pagal technines charakteristikas būna ir visai gerų parametrų antenų. Pavyzdžiui jūsų telefonuose sumontuotos būtent šio tipo antenos, ir būdamos labai mažos, jos pakankamai kokybiškai gaudo signalą. Vis tik, tokių antenų charakteristikų žvilgtelėjęs į anteną neįvertinsi. Tai ant tekstolito rūgštimi išdeginti antenos atvaizdai, kurių raštų begalė ir sunku suprasti, koks raštas kaip veikia, tuo labiau, kad jie paslėpti gražiame korpuse. Aš tokių antenų prisibijau, nes gali užsirauti ant kokio kiniečio, kur deklaruotas 28 dB stiprinimas, o realiai ir 3 dB nestiprins. Na jei pirksit rimtoje parduotuvėje tai viskas tvarkoje, bet čia straipsnis vis tik apie savadarbes antenas. Beje, kalbant apie panelines savadarbes, tai užkliuvo vienas youtuberis, kuris pasigamino visai neblogų parametrų panelinę anteną (kaip tik jo antena tarp paveiksliukų) ir vėliau panašių parametrų Cantennator – Yagi anteną iš diskų ir pastaroji užtikrino stabilesnį stiprinimą. Aš pagal tai darau išvadą, kad gaminant panelinę anteną namų sąlygomis yra didesnė tikimybė nukrypti nuo užduotų matmenų, tad savadarbės panelinės antenos charakteristikos gali būti ir ženkliai prastesnės nei gamyklinės, nors androidinėje programoje mačiau pakankamai nesunkiai pagaminamos panelinės antenos variantą su visai neblogomis charakteristikomis. Aš šiai dienai nuo panelinių susilaikau, ateityje gal ką ir daugiau apie jas parašysiu. Jei vis tik pirkti, tai visai neblogos antenos, tik jas pirkite rimtose tuo besispecializuojančiose parduotuvėse. Tarp paveiksliukų įmečiau ir kelias panelines su standartiniu „4G“ užrašu būdingu kinietiškoms antenoms, kurių parametrais jokiu būdu nepasitikėčiau, ir jei parduotuvėje aptikote tokias, toje parduotuvėje nepirkit jokių, nes pardavėjai nesupranta ką parduoda, ir savo parduodamos produkcijos aprašyme atkartoja tuos pačius iš piršto laužtus, kad ir 88 dB.

Parabolinės antenos

Norintiems aukščiausio stiprinimo vis tik, teks rinktis tarp gamyklinių antenų ir konkrečiai – parabolinių. Realiai tik jas mačiau su stiprinimu siekiančiu 27 dB (nežiūrėkite į delną telpančias kinietiškas, ant kurių ir 88 dB gali būti užrašyti, kai realiai iš jų tikėčiausi 6dB-8dB stiprinimo 🙂). Bėda, kad jų kaina paprastai ne mažesnė nei 100€, nors šiuo atveju būna MIMO įdiegtas vienoje antenoje. Aš esu nusiteikęs, arba gaminti siaurakryptę anteną, siauradažnę maždaug 14dB-18dB stiprinimo, pagal vieną iš aukščiau nurodytų variantų, arba greičiausiai perku parabolinę. Parabolinių būna įvairių, kad ir su palydovinei televizijai naudojamomis lėkštėmis, vis tik, palydovinės lėkštės variantas man nelabai patinka, nes didelio stiprinimo antena turi būti labai gerai pritvirtinta prie namo konstrukcijų, kad vėjas jos nepajudintų (2°-3° laipsniai į šoną ir antena „akla“), o kadangi ji vienalytė, vėjo apkrova bus labai didelė. Aš prie namo konstrukcijų nieko tvirtinti nenoriu, tad mano pasirinkimas kristų į anteną su tinkleline parabole.

Konsultacija su specialistu

Apsilankiau parduotuvėje „Erksa“ Vilniuje. Ten jau senokai dirba specialistas, kurio kompetencija šioje srityje neabejoju. Aišku, tai pirmoje eilėje pardavėjas, bet turintis daugiametę patirtį šioje srityje, ir pamenu kažkada, gal prieš 10 metų, draugas klausė patarimo TV antenos išsirinkime, tai kai nuėjome, nieko nenutuokiantį bandžiau primesti :), tai konsultavo teisingai, paliko labai gerą įspūdį, todėl šį kartą važiavau tiesei ten ir iškart ėjau prie reikalo. Išdėsčiau kokia situacija ir paklausiau, ką rekomenduotų. Pasiūlė iš esmės tik dviejų tipų antenas, man iki tol nežinomas sektorines antenas 18dB stiprinimo. Tai kažkoks panelinių antenų porūšis, kaip minėjo, būtent tokios, tik šiek tiek didesnės, statomos ryšio tiekėjų bokštuose. Kaina rodyto modelio netoli 190€. Ir antras antenų tipas, kurias rekomendavo, tai parabolinės, kaip minėjo tai pigesnis variantas, pasiūlė vieną ne MIMO standarto anteną mano pageidaujamam dažniui, 21dB stiprinimo už ~75€. Sakau, kad komplektas man tuomet kainuos ~150€, į tai atsakė, kad tai bet kokiu atveju pigiau nei pirmesnis sektorinės antenos variantas ir dar pigiau, nei  parabolinė MIMO standarto viename komplekte. Na ką, kaip už panelinę 75€, tai visai nebloga kaina, bet mokėti 150€ kaip tais vis dar nepasiruošęs :). Tai dar kartą motyvavo pabandyti kažką pasigaminti pačiam. Apsilankysiu kitą kartą, kai nieko nesigaus :). Taigi, šiuo momentu pasitvirtino, mano primestas stiprinimo poreikis. Aukštumų, su 27 dB siekti nereikia, realiai turėtų užtekti 18dB stiprinimo, atmeskim pardavėjo apsidraudimo „на всякие пожарные“ 2dB – 4dB ir turim 14dB-16dB stiprinimo antenos poreikį.

Paklausiau dėl MIMO, ar jo nuomone verta eksploatuoti modemą su viena antena. Atsakė kad jo nuomone ne, nes taip modemas netenka, neužfiksavau kokį skaičių sakė, lygtais apie 20% greičio. Tuo jis patvirtino mano įsitikinimus :).

Paklausiau dėl kitų antenų tipų, nes pasirinkime turėjo jų nemažai. Atsakė, kad iš realiai veikiančių, mano poreikius atitinkančių kitų variantų siūlyti nenorėtų. Pavyzdžiui Yagi-Uda tipo antenos pagal charakteristikas kaip ir turėtų tenkinti, bet kiek teko jų bandyti gyvai, tai paprastai lūkesčių jos nepateisina. Šis patarimas turėtų būti naudingas mąstantiems kokio tipo anteną pasirinkti savarankiškai gamybai. Kiek aš turėjau patirties su Yagi-Udo tipo TV antenomis, tai kai pačiupinėjau logoperiodines, į Yagi net žiūrėt nenorėjau, todėl ir internetui pirmas antenas kai pirkau, rinkausi tik pasitvirtinusias logoperiodines. Vis tik, kai kalba eina apie didesnį stiprinimą, ir logoperidinės eina ant atsarginių suolelio :(.

Atkreipiau dėmesį, kad vitrinoje nebuvo tokių antenų, kaip Cantennator – spiralinės, ar Cantennator – Yagi antenos iš diskų. Nusivyliau, nes šiam momentui konkrečiai tokias nusižiūrėjau savadarbei gamybai, o būtų visai įdomu paklausyti atsiliepimų apie jas iš gerokai daugiau antenų rankose turėjusio žmogaus. Yootuberiai vieną anteną pasigaminę ir neturintys galimybės su kuo ją palyginti nekelia pasitikėjimo, jiems akivaizdu, kad savos gamybos pati geriausia :).

Vėliau paklausiau dėl poliarizacijos, ar teisingai dedu antenas, vieną vertikaliai, kitą horizontaliai. Atsakė kad ne, teisinga poliarizacija yra įstrižai, todėl net kelis komplektus taip jau sumontuotus siūlo. Į klausimą, kokio galima tikėtis stiprumo praradimo, dėl neteisingos poliarizacijos, atsakė kad nedidelio, gal 1 dB gal 2dB neturėtų būt daugiau.

Paklausiau dėl kabelių, tai patvirtino, kad ryšio antenoms naudojami tik 50Ω kabeliai, 75Ω kabeliai tik televizijai ar mėgėjams. Vis tik, jei pirkčiau anteną, tektų įsigyti ir ar tai 15€ ar tai 25€ kainuojantį 5m, 10m ar 15m kabelį. Sakau, kad man maksimum 3m reikėtų, gal teisingiau užsispausti tokio ilgio kokio reikia, juk kabeliai turi varžą ir prarandama antenų duodama nauda ir čia man atrodo vėl prabilo pardavėjas, aiškinantis, kad per tuos porą metrų nuostolių beveik nebus :). Vis tik, internete ne kartą teko sutikti variantus, kai modemus montuoja prie pat antenų, kad aukštadažnio kabelio būtų kuo mažiau, tolimesnį atstumą duomenis paleidžiant tinklo kabeliu. Nors čia gali būti, kad taupoma ant brangaus kabelio. Bet kokiu atveju, kabelis nuostolius neša, ir per youtube teko matyti video, kaip vienas žmogus skundėsi, jog anteną kėlė aukščiau, bet vietoje geresnio signalo, gavo prastesnį, nes ilgesnis kabelis „suvalgė“ daugiau, nei aukščiau iškelta antena davė. Tarp kitko, kabelis aišku ne ryšio, o televizinis buvo – 75Ω :). Na, dėl kabelio daugiau nesigilinau, nusprendžiau, kai prireiks, šiuo reikalu kreipsiuosi į Lemona, turiu įtarimą bus pigiau :).

Dar užkliuvo teiginys, kad naujesnio tipo modemai dirbdami MIMO standartu sugeba net skirtingais dažniais dirbti kiekvienas modemas su savo MIMO antena atskirai pasirinkdamas tą dažnį, kuris tuo momentu yra mažiau apkrautas, tad šiuo atveju laimi plačiadažnių antenų turėtojai, ir aišku reikia palikti galimybę modemui pačiam parinkinėti dažnius, paliekant dažnių pasirinkimą ant „auto“, nes pasirinkus konkretų vieną dažnį, modemas jau nešokinės tarp dažnių. Šiaip tai nors tai ir patvirtinimo iš kitų šaltinių reikalaujanti info, man nuojauta kažkaip linksta, jog gali būti ir tiesa, nes kaip tik modemą nustatau ant fiksuoto dažnio, toks jausmas, kad internetas ilgainiui vaikšto lėčiau, nei ant auto režimo, nors kiek kartų tikrinau, kokiu dažniu veikia, pagrinde rodo tą patį bokštą ir tą patį dažnį. Iš kitos pusės, jei kiekvienas modemas dirbantis su atskira antena gali kaitalioti dažnius, tai pilnai tikėtina, kad maršrutizatorius rodo tik vieno modemo informaciją. Na čia tai įdomi info, tikrai būtų įdomu šiuo klausimu išgirst daugiau informacijos.

Naudingos nuorodos

 

Vartojantiems elektros energiją

Atsirado naujienų elektros energijos įsigijimo srityje, tad šiek tiek sustruktūrizuosiu rastą informaciją, leisiančią vėliau priimti teisingus sprendimus, gal ir daugiau kam pravers.

Vartojantiems daug elektros energijos vertėtų pasiskaičiuoti, ar ne geriau pasirinkti kitą elektros planą. Vis tik, pasirinkimas daug platesnis, nes šiuo metu net ir privatūs asmenys turi galimybę pasirinkti kitą elektros tiekėją.

Pasirodo, nuo šiol ESO tapo tik teikiančiu elektros energijos persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) paslaugą, o elektrą tiekia atskira bendrovė – UAB „Ignitis“. Taip atskyrus elektros perdavimo veiklą, nuo elektros gamybos ar perpardavimo, ESO tinklai ir toliau atsirėž didžiulę dalį nuo paslaugų kainos, o mažiau pelninga kompanijos dalis, greičiausiai bus vėliau parduota, nes ji neturės monopolio, kokį vis dar išlaiko ESO, o konkurencinėje kovoje su kitomis kompanijomis, pelno marža bus ženkliai mažesnė.

Ką mes iš to išlošiam? Vienoje kainos dalyje, kaip ir išlošiam, nes bus galima pasirinkti tarp elektros energijos gamintojų ar perpardavinėtojų, o iš kitos pusės, ir toliau nemažą dalį mokėsime monopolininkui, tad čia kaip ir pozityvo nematau.

Taigi, sutaupyti galime pasirinkdami iš elektros energijos gamintojų ar perpardavinėtojų. Jų šiai akimirkai yra (ESO tinklapio duomenys) (ESO sukurtas puslapis skirtas tiekėjo pasirinkimui)(Licenzijas būti tiekėju turinčios įmonės):

  • UAB „Ignitis“ – valstybės valdoma įmonė, senasis elektros energijos tiekėjo padalinys, kurio veikla atskirta nuo elektros energijos perdavimo.
  • UAB „Perlas Energija“ – Lietuviško kapitalo bendrovė, kaip privalumą skelbianti galimybę pasinaudoti išplėtotu perlo terminalų tinklu.
  • UAB „Enefit“- Estijos bendrovė, priklausanti „Eesti Energia“ įmonių grupei, vykdančiai savo veiklą Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Suomijoje ir Švedijoje ir teigianti, kad orientuojasi į žaliosios energijos gamybą, nors žalia gal dar ankstoka būtų ją vadinti, nes tik 2022 m. planuojama pasiekti 40% elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių.
  • UAB „Elektrum Lietuva“ – Latvijos bendrovė veikianti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, „Latvenergo“ narys.
  • UAB „Inregnum“ – Lietuviško kapitalo privačios verslo grupės bendrovė, nepriklausomas elektros energijos, žalios energijos ir gamtinių dujų tiekėjas, veikiantis Lietuvoje, Latvijoje. Savo klientams įmonė tiekia elektros energiją įsigytą iš tiesioginių gamintojų ir tarptautinės elektros biržos AS „Nord Pool“. Kaip supratau, jų siūlomas planas surištas su AS „Nord Pool“ biržos kainomis.
  • UAB„EGTO Energija“ – Lietuviško kapitalo bendrovė.
  • MB „Birštono elektra“ – Puslapyje jokios detalesnės informacijos, norint gauti pasiūlymą reikia rašyti elektroniniu paštu info@birstonoelektra.lt.
Tiekėjas Šiam laikotarpiui turi vartotojų
2020-11-12
„Ignitis“ 36`000 vartotojų
„Perlas energija“ 24`000 vartotojų
„Enefit“ 6`500 vartotojų
„Elektrum Lietuva“ 5`400 vartotojų
„Inregnum“ 129 vartotojai
„EGTO energija“ 27 vartotojai
„Birštono elektra“ 7 vartotojai

2020-11-14 užfiksuoti tiekimo kainų pasiūlymai 2021metams

palyginimas

Gal ir neteisinga būtų priskirti, prie elektros energijos tiekėjų, bet irgi variantas, leisiantis tikėtis didesnės pinigų grąžos, bet jau reiks investuoti didesnę pinigų sumą. Investicijos vis tik rizikingas reikalas, čia galima ir stipriai išlošti, bet deja ir pralošti. Taigi:

  • IGNITIS SAULĖS PARKAI platforma – projektas, veikiantis kažkas panašaus į skelbiu.lt svetainę principu, kurio pagalba galima įsigyti arba išsinuomoti dalį nutolusios saulės elektrinės.

Vis tik aš į saulės baterijas žiūriu ne kaip į investiciją leisiančią uždirbti iš sutaupymo. Man pirmoje eilėje, tai rezervinio maitinimo šaltinio sprendimas, leisiantis naudotis patogumais, dingus elektros energijos tiekimui iš tinklų ir kaip bonusas, leisianti ne tik atpirkti išleistą pinigų sumą rezervinio maitinimo įrengimui, bet net ir uždirbti. Nepatinka man burzgiantys ir nuolatinės priežiūros (tepalų, žvakių keitimas ir pan.) reikalaujantys elektros generatoriai, o ir degalų poreikis tokiu atveju įneštų savus apribojimus. Be to, generatoriaus įsigijimui ir įrengimui išleisti pinigai ne tik kad neatsipirks, bet ir neš tuo didesnį nuostolį, kuo ilgiau jį naudosit (dėl papildomo degalų poreikio, natūralaus dėvėjimosi, remonto poreikio). Šiam tikslui taipogi netinka nutolusios saulės elektrinės, tad aš orientuosiuosi tik į ant namo stogo ar kieme pastatytų saulės baterijų sprendimus. Bet aišku, be elektros tiekėjų paslaugų, bet kokiu atveju neišsiversi.

Buvo mintis, gal išeitų sutaupyti elektros energijos pasaugojimo palankesniais tarifais. Vis tik, pasaugojimo paslaugą teikia ESO bendrovė, tad renkantis elektros energijos tiekėjus, tai neturėtų turėti jokios įtakos.

Renkantis planą gaminantiems vartotojams, mano supratimu reikia vertinti elektros energijos kiekį, kurį žmogus suvartoja papildomai, po susigrąžinto elektros energijos kiekio, jei susigrąžinama beveik visa suvartojama elektros energija, tai jokiu būdu nesirinkite planų su abonentiniu mokesčiu. Jei nereikia mokėti už papildomai perkamą elektros energiją, tai visai nesvarbu, ar jos kaina keičiasi pagal biržos pokyčius, ar ji nors ir didelė, pastovaus dydžio, bet be abonentinio mokesčio. Jei pagaminama mažai, o didesnė dalis perkama, tai reikėtų vertinti tiekėjo planą, pagal perkamos iš tiekėjo elektros energijos kiekius. O pasirinkti vis tiek reikės ir gaminantiems vartotojams.

Dar viena pastaba į temą. Teko matyti prietaisus, atrodančius kaip eilinis telefono pakrovimo blokelis, kurį įkišai į rozetę ir taupai elektrą. Ten tipo aktyvinė ir reaktyvinė elektros energija pakeičiamos ir taip pavyksta sumažinti buitinių prietaisų elektros sąnaudas. Aptikau neblogą tokių prietaisų apžvalgą:

Pamato „Sijonas“

Pamato „sijonas“, tai ta dalis, dėl kurios įrengimo suabejoja dažnas šilto namo statytojas. Ilgai dvejojau ir aš, kol galiausiai nusprendžiau, jog įrengsiu ir tai nutiko kai jau gyvenau pastatytame name ir buvo atėjęs laikas trinkelių aplink namą klojimui.

Taigi, kas tai per pamato „sijonas“ (Angliškai – „Slab on Grade perimeter insulation“).

Kaip supratau iš aptiktos literatūros šia tema, tai aplink namą apšiltinimo sluoksnis pradėtas kloti tam, kad sumažinti įšalo gylį aplink namą, kas leidžia sumažinti pamato gylį, nes pamatai turį būti įkasti giliau už įšalo ribą. Apšiltindami gruntą aplink namą, mes sumažiname įšalo gylį ir taip galima sutaupyti ant kasimo darbų, bei betono kiekio.

Atkreipkit dėmesį į pirmą paveiksliuką, kuriame pavaizduotas tokio pamato su „sijonu“ pjūvis iš šono. Jame akivaizdžiai matosi, kad po namo grindimis nėra jokio apšiltinimo, apšiltinimo sluoksnis tik iš namo išorės, bei horizontalus sijonas. Tai padaryta tam, kad šiluma iš namo labiau sušildytų gruntą po namu ir įšalo priartėjimas prie pamato būtų dar labiau nutolintas. Įdomu tai, kad aprašant tokius pamatus, buvo kalbama, jog panašus namo šiltumas pasiekiamas, kaip ir apšiltinant tiktai namo grindis, panaudojus mažesnį apšiltinimo medžiagų kiekį.

Tik nemanykit, kad vadovaudamiesi tokiomis rekomendacijomis pastatysite šiltą namą. Be šansų. Tokio pamato apšiltinimo būdas pagal šiltumą gali konkuruoti tik su to laikotarpio energinio efektyvumo namais, kas šios dienos akimis žiūrint reikš, labai šaltus namus. Nepamirškim, tokio sijono paskirtis tais laikais buvo vis tik statybinių medžiagų ir darbo apimties taupymas, o ne namo šiltumo didinimas.

Taigi, kodėl mes apie juos kalbam dabar, kai kalba eina apie labai šiltus namus, kur apšiltinimą dėti po grindimis privaloma. Juk neverta tikėtis kad tas minimalus šilumos kiekis, kuris pasieks gruntą per 40cm storio apšiltinimo sluoksnį sugebės pakankamai sušildyti gruntą ties pamatais, kad būtų galima sumažinti pamatų gylį. Be to, retas dabar besistatantis renkasi juostinius pamatus, pagrinde renkamasi poliniai pamatai ar daug mieliau tokio tipo namams – plokštieji pamatai, kurie iš visų pusių apšiltinti.

Kai gaudoma kiekviena laipsnio dalis,tos patirties su pamato „sijonu“ pamiršti nevertėtų. Pirmiausiai to turėtų nepamiršti polinių pamatų savininkai, nes polių pilnai apšiltinti neįmanoma, kad neprarasti laikančiųjų savybių. Kažkada bandžiau skaičiuoti, kokie mano namo šilumos nuostoliai per polius, gavau apie 100W prarandamą šiluminę galią (beje, tuose skaičiavimuose vertinamas 20cm storio pamato apšiltinimas iš išorės, bet šis dydis, prieš apklijuojant pamatą apdailinėmis medžiagomis buvo dar padidintas 5cm storiu, tad dabar pamatas iš išorės apšiltintas 25cm storio putplasčiu). Tai kaip ir nedidelis dydis, bet kaip matot iš kitų SM forumo postų, yra niuansų kurie realius nuostolius gali šiek tiek padidinti. Taigi, protinga būtų šiuos nuostolius sumažinti ir apšiltinimo sluoksnio „sijonas“ aplink pamatą realiai leistų juos sumažinti. Akivaizdu, kad tolindami įšalo ribą nuo savo namo, mes leisim gruntui nuo namo sušilti labiau ir atitinkamai bus mažesnis temperatūrų skirtumas tarp namo ir grunto, kas taipogi mažins bendrus šilumos nuostolius. Dar vienas bonusas kurį gaunam sijono pagalba, tai įšalo po poliais sumažinimas, kas atitinkamai leidžia ne tik patirti mažesnius šilumos nuostolius, bet ir skaičiuoti didesnį poliaus laikančiųjų savybių gylį. Kai man projektavo pamatus, konstruktorius pasakė, kad polių laikančiosios savybės skaičiuojamos tik nuo 90cm poliaus gylio, nes tas gylis yra pasiekiamas įšalo. Taigi, pašalinę įšalą nuo polių mes padidinam polių laikančiąsias savybes. Dar vienas niuansas, kad jei įšalas palys po rostverku, o rostverkas nebus apšiltintas, tai gali būti iškilnoti pamatai, ką ankstesnės statybos namuose tekdavo sutikti. Vis tik, šiuo atveju, kai pamatai apšiltinti, iškilnojimo galima nebijoti, bet įšalo suspaustas putplastis gali neatsistatyti iki pradinio tūrio, tad laikui bėgant jis gali būti vis labiau ir labiau suspaudžiamas. Dar dėl įšalo. Įšalo šilumos laidumas yra gerokai didesnis nei neužšalusio grunto. Jei įšalas pasiektų polius, šilumos nuostoliai iškart stipriai padidėtų, todėl visais įmanomais būdais reikėtų siekti, kad įšalas polių nepasiektų.

Noriu pastebėti dar vieną niuansą. Aukščiau pateiktame paveikslėlyje buvo kalbama apie įšalo atitolinimą pasinaudojant šiluma iš namo, pro neapšiltintas grindis. Šios dienos vertinimu, tai labai dideli šilumos nuostoliai, todėl po grindimis būtina dėti apšiltinimo sluoksnį ir aš rekomenduočiau orientuotis į 40cm storio. Vis tik, nereikia manyti, kad negavus šilumos iš namo, bus sunku „kovoti“ su įšalu. Pirmiausiai, tai šilumos pakankamai yra žemėje ir taip, antras dalykas, po namu jos susikaupia irgi pakankamai nemažai, trečias dalykas, mes nekalbam apie statybinių medžiagų taupymą, tad ir „sijonas“ gali būti montuojamas šiek tiek giliau. Kad mano teiginiai turi pagrindo, galėsite žvilgtelėti į mano sijono įtaką sniego tirpimui aplink pamatus, padarytas pasibaigus žiemos šalčiams. Po mano namo grindimis 30cm EPS100 putplasčio, o šilumos užteko sniego nutirpdymui ir net pasibaigus žiemos šalčiams. Atkreipkit dėmesį į tai, kad prie pat namo sniegas nenutirpęs, tad žemė virš „sijono“ įšalusi, kaip ir visur kitur, o kur „sijonas“ baigiasi, šiluma iš gelmių tirpdo sniegą. Nemanau, kad ta šiluma iš namo, ne, manau, kad ji iš žemės gelmių.

Taip pat siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad šiluma skverbiasi labiau ties sienų viduriu, o ne ties kampais. Mūsų atveju kalbėti reikėtų ne apie iš namo ištekančią šilumą, bet apie po namu išsaugotą šilumą, kuri mano supratimu turėtų būti artimesnė ovalo formai.

2

Norint išsaugoti šilumą ir ties namo kampais, gal teisingiau, ne apšiltinimo plotį ten didinti, kaip kad darydavo ankščiau (žvilgtelėkite į 2. pav.), o atvirkščiai, ovalą didinti, kad išsaugotos šilumos ovalas apglėbtų ir kampus, tad gal teisingiau iš tikrųjų “sijono“ plotį didinti ties sienų viduriu, o ne kampais. Vis tiek šiluma norės laikytis artimesnei apskritimui formai, ir tie „sijono“ praplatinimai kampuose absoliučiai neprisideda, prie to apskritimo formavimo. Taip, ten šilumos kaip ir daugiau turėtų išsisaugoti, bet realiai, ties namo sienų viduriu įsiterpusios šaltesnės zonos mažina visą ovalą ir atitinkamai šilumos kiekį kampuose. Manau, kad putplastį dėliojant, prisilaikant ovalo formos, su tuo pačiu putplasčio kiekiu, galima pasiekti geresnių rezultatų.

Vis tik „Sijonas“ iš tikrųjų sulaiko velniškai mažai šilumos, kad jo įtaka galima būtų vadinti juntama namo šiltumo didinimui. Jo paskirtis labiau saugoti namo konstrukcijas apglėbusį putplastį nuo įšalo poveikio, bei apsaugoti nuo ekstremalių įšalų, galinčių pasiekti polius ir tokiu atveju nuo tikrai rimtų šilumos nuostolių. Tad nemanau, kad verta su juo persistengti. Mano supratimu, net ir 60cm pločio XPS sluoksnio panaudoto „sijonui“, per akis užtenka šiai paskirčiai. Nepamirškim, kad pavyzdžiui mano atveju, „sijonas“ priglaustas prie 25cm storio cokolio apšiltinimo, tad „sijono“ kraštas nuo cokolio su poliais nutolęs per 85cm, o įšalui reikėtų įveikti dar ir gylį kuris iki polių nuo žemės paviršiaus mano atveju bus apie 70 cm.

Akivaizdu, kad „sijonas“ labiausiai aktualus polinių pamatų atveju, bet jis rekomenduojamas ir kitų pamatų atveju. Pavyzdžiui, Finfoamo paruošto sprendimo plokščių pamatų gamybai numatytas „sijonas“ įvardintas kaip horizontali pamatų apsauga nuo įšalo. Nors teigiama, kad plokštiems pamatams nelabai baisus palindimas po pamatu, aš taip nemanau. Net jei pamatų ir neiškilnos, apšiltinimo sluoksnis ties namo kraštais bus suspaustas ir klausimas ar atšilus orams jis atsistatys į pradinį tūrį. Jei neatsistatys, tai po kelių metų ties pamato kraštu putplasčio gali visai nebelikti. Aš po plokščiaisiais pamatais sijoną dėčiau, kaip rekomenduojama Finfoam sistemoje:

Finfoam

6. Pav.

Kaip minėjau, pamatų „sijoną“ įsirengiau gerokai vėliau, nei pradėjau gyventi, tad pirmosios žiemos, kai namas buvo šildomas elektros pagalba tiesiogiai, buvo pragyventos be „sijonų“. Kadangi įšalui pasiekus polius šilumos nuostoliai mano atveju būtų padidėja juntamai, aš to neužfiksavau, ir esu kaip ir ramus, kad įšalas polių nepasiekia ir be „sijono“ pagalbos, bet jį įrengę mes turėsim daugiau garantijų, kad įšalas polių nepasieks ir užėjus didesniems ar ilgiau trunkantiems šalčiams, be to pakelsime grunto temperatūrą ties poliais ir visais namo pamatais, kas turėtų nors ir minimaliai sumažinti bendrus namo šilumos nuostolius.

Kalbant apie pamatų „sijoną“ reikėtų paminėti, kad šiai dienai pagrinde kalbama apie dviejų tipų variantus – horizontaliuosius ir vertikaliuosius. Vertikaliųjų pavyzdį teko matyti putplasčio gamintojų svetainėje, skyriuje apie polių apšiltinimą, bet kaip pavyzdį siūlau žvilgtelėti į A+ namo feisbuko paskyros autoriaus straipsnį, bei į PHPP 2007 versijos instrukcijoje pateiktą informacinį paveiksliuką:

tipai

Koks sijonas geresnis. PHPP 2007 instrukcijoje nurodyta, jog prie tokių pačių „sijono“ parametrų vertikalusis bus šiltesnis, bet įvertinus kasimo darbų apimtį, aš manyčiau, kad horizontalų įrengti paprasčiau, mažiau kasimo darbų šalia namo, mano atveju reikėtų judinti gruntą prie pat polių, ko aš visai nenorėjau, nes mano polių gylis pagal konstruktyvą tik 1,2m (konstruktorius įvertino gruntinių vandenų gylį ir suprojektavo pamatus taip, kad nereikėtų lysti iki vandens), todėl sau pasirinkau horizontaliuosius.

Instrukcijoje buvo nurodyta, kad galima įrengti abu „sijonų“ variantus, bet skaičiavimams būtų imamas tiktai vienas geresnius šiluminius parametrus turintis. Skaičiavimams imamas „sijono“ plotis ar gylis – „D“, priklausomai horizontalų ar vertikalų sijoną vertinsim ir apšiltinimo sluoksnio šiluminė varža.

Grįžkime prie mano patirties.

3723543ccd8288d78d6d04c018859e4a_f3207

Kaip minėjau, „sijono“ ilgai neįrenginėjau, prie jo montavimo poreikio grįžau, kai jau prireikė kloti trinkeles, tad ir sijoną įrenginėjau, vos ne taip, kaip finfoamas rekomenduoja įrengti apšiltinimą po trinkelėmis važiuojamojoje dalyje. Smėlio sluoksnis virš XPS plokščių mano atveju tam, kad atitolinti jį nuo žemės paviršiaus ir sumažinti įšalo po juo palindimo gylį. XPS pas mane sudėtas be nuolydžių. Su nuolydžių aišku būtų geriau, bet montavimas sudėtingesnis, ypač kampuose, kur turi sueiti lakštai, o ir be nuolydžio sudėto „sijono“ įtaka akivaizdi aukščiau pateiktose nuotraukose.

Keli kadrai iš „sijono“ montavimo momentų:

 

Daugiau nuorodų šia tema:

 

Protingas namas

Kai pradėjau namo statybas, norėjau savo namą padaryti ir protingesniu, arba kitaip pasakius įdiegti „namo automatizavimo sistemą“. Tuo metu rinkoje siūlomų „Protingo namo“ išbaigtų sistemų kaina buvo neadekvati, pradiniai komplektai su minimaliomis valdymo galimybėmis buvo siūlomi už maždaug 10`000,00 Lt. Palyginimui, mano geoterminis šilumos siurblys kainavo maždaug dvigubai pigiau.

Statybas pradėjau su mažesniu biudžetu, nei kainavo tokio dydžio namo statyba, net ir įvertinus banko paskolą, tad daug ką stengiausi padaryti savom rankomis ir taip atpiginti statybas, bei kai reikėdavo rinktis medžiagas ar įrenginius, kaina užėmė vieną pagrindinių vaidmenų pasirinkime. Aišku, nesirinkau visko kas pigiausia, ką beje matote ir patys, skaitydami mano blogą, bet tikrai mano name nieko nerasite nepagrįstai brangaus. Taigi, ir „Protingo namo sistema“ su tuometinėmis jos kainomis pateko į per brangių sprendimų kategoriją.

Vis tik neketinau visko palikti be jokio automatizavimo. Jau tada planavau signalizaciją išnaudoti ir tam tikrų elektros linijų atjungimui, kai išeinant iš namų įjungi signalizaciją, o signalizaciją atjungus, elektros linijų įjungimui. Taigi, dėl palikto įjungto lygintuvo išvažiavus atostogauti pergyventi  nebūtų reikėję :). Beje, ELDES produkcija, vertinant atsinaujinusį prekių asortimentą šiuo metu irgi tapo patrauklesne, Tuo labiau, kad ji palaiko tiek laidinius tiek ir belaidžius įrangos valdymo variantus. Taipogi atkreiptinas dėmesys, kad valdymo serveriai randasi Lietuvoje, tad valdomos įrangos atsako laikas pakankamai geras ir kas svarbiausia, įranga pakankamai aukšto patikimumo lygio. Vis tik, specializuojasi apsaugos sistemose.

Atsižvelgdamas į tai, namuose visą elektros instaliaciją atlikau standartiškai, nepravedžiau nei vieno tinklo laido prie šviesos jungiklių. Nesant namuose, nereikalingų elektros linijų atjungimas būtų vykdomas  iš elektros automatukų esančios dėžės, ten sumontuotų relių pagalba valdomų signalizacijos.

Vis tik, progresas namo automatizavimo sistemų srityje, per šį gana trumpa laikotarpį, vyko labai intensyviai. Šios srities produktus pradėjo siūlyti ir masiškai produkciją gaminančios įmonės, tad šį prekė iš prabangos prekių segmento nusileido į kasdieninių prekių segmentą. Mano ankstesnės mintys apie namo automatizavimo patikėjimą signalizacijai pasikeitė. Nusprendžiau, kad laikas patobulinti savo viziją šiuo klausimu.

Pirma mintis buvo, pasitelkti „aviete“ (RASPBERRY PI), kaip rekomendavo Egyras, kurio namo automatizavimo „avietės“ pagalbą rezultatą galime pamatyti čia. Taigi, nusipirkau „avietę“, suinstaliavau „Openhab 2“, kaip buvau pamokytas padaryti ir… tuo viskas ir baigėsi. Supratau, kad norint pajudėti bent kiek toliau, privalau lysti į visokius manualus ir kokiam pusmečiui pamiršti visą kitą. Manęs tokia idėja nežavėjo, tuo labiau, kad kaip tik tuo momentu išgirdau apie „Mi Home“ Xiaomi firmos siūlomus protingo namo sprendimus.

Kurį laiką pasvarsčiau, ar nevertėtų užmesti avietės varianto ir pereiti prie „Mi Home“ varianto, bet kai aptikau, kad į avietę įstačius USB ZigBee modulį, avietė gali puikiausiai susidraugauti su visa, jau įdiegta „Mi Home“ protingo namo įranga, nusprendžiau nelaukti ir iškart užsisakiau išbaigto produkto elementų. Vėliau sužinojau, kad net paildomo USB modulio pirkti nereikia, nes Mi Home Gatawėjus leidžia prie jo prisijungti ir valdyti prie jo pajungtą įrangą tiesiogiai iš pavyzdžiui kompiuterio su įdiegtais Windowsais.

Norėčiau visus susidomėjusius „Mi Home“ produkcija perspėti, kad atkreiptų dėmesį į regionus, kuriems skirta produkcija. Kadangi jau galima įsigyti ir Lietuvai skirtos produkcijos. Lietuvos rinkai skirtų prietaisų kiekiui padidėjus iki tenkinančių vos ne visus poreikius, siūlyčiau neeksperimentuoti su įranga skirta tik Kinijos regionui. Tuomet išvengsite „darbščiųjų rankų“ poreikio, bei užblokavimo problemų, su kuriomis man teko susidurti, žemiau aprašytoje situacijoje eksploatuojant vaizdo kamerą. Lietuvos rinkai skirta produkcija bus su Lietuviškoms rozetėms tinkamais kištukais. Realų tokio gatawėjaus pavyzdį apžiūrėti galėsite pavyzdžiui Topo Centro, Kilobaito, senukų, bei kitose parduotuvėse. Dasipirkti trūkstamos įrangos galėsite ir iš AliEkspreso. Palaikomos įrangos sąrašą rasite „Mi Home“ aplikacijoje pasirinkę Lietuvos regioną.

Beje, čia norėčiau truputį stabtelėti ir pakalbėti apie tam tikrus su protingu namu susijusius dalykus. Į protingo namo įvairius standartus dabar nesigilinkim, nesu aš visų standartų žinovas, be to gana nemažai apie juos aprašė čia. Pereikim prie svarbiausio. Protingo namo sistemą turi sudaryti smegenys – pakankamai nedidelio galingumo kompiuteris kai kur vadinamas valdikliu, įvairūs davikliai ir relės (visokios protingos rozetės, šviesos jungikliai). Ryšys tarp kompiuterio, daviklių ir relių gali būti organizuojamas laidais arba radijo bangomis.

Radijo bangos bute, tai dar vienas radiacijos šaltinis, tad visai logiška būtų vengti dar vieno radiacijos šaltinio, be to, visuomet laidinis ryšys bus patikimesnis už belaidį. Bet jei viską darysite laidų pagalba, tai iki pagrindinio valdiklio reikia nutiesti begalę laidų ir jei tik pradėjote protingo namo įrengimą, neapsigaukite su mažu pradinių laidų skaičiumi, su laiku bus noras automatizuoti didesnį namo elementų kiekį ir laidų kiekis tik didės. Čia man labai patiko „Darau Blė“ pasidalinta patirtis apie laidų raizgalynes, kai pradžiai žinai kokio rezultato nori, bet dar nesugalvoji, kaip tai turi būti padaryta. Pradžiai viską susimetė į tam pasidarytas lentynėles, bet paskui pamatęs, kokia betvarkė gaunasi, viską pritvirtino be jokių lentynėlių ant sienos su DIN bėgeliais. Kai žiūri, tai tarsi elektros skydinė pritvirtinta ant sienos. Man patiko :).

 

 

Bet kokiu atveju, jei planuosite sau laidinę sistemą, tai kažkas panašaus bus ir Jūsų namuose. Elektros rozetėms tiekiamą srove, mano supratimu teisingiau nutraukinėti dar saugiklių dėžutėje, relių pagalba, nei protingomis rozetėmis galiniuose taškuose, tad kažkas panašaus „auginama“ ir mano skydinėje, nors aišku, pakolkas bent jau ne tokiais kiekiais. Be to, kadangi dalį ryšio perduodu belaidžiam „ZiBee“, tai patraukliau elektros tiekimą nutraukinėti ne saugiklių dėžutėje, o arčiau elektros vartotojų, tad mažėja saugiklių dėžutės apkrova.

Kas liečia „Mi Home“ sistemą, tai čia belaidis ryšys užtikrinamas tiek Wi-Fi pagalba, tiek ir ZigBee, tiek Bluetooth. Kas liečia Wi-Fi tai radiacijos padidėjimas patalpose bus vienareikšmiškai didelis. Bluetooth žiūrisi šiek tiek patraukliau, bet tai vis tiek mano supratimu pakankamai daug radiacijos skleidžiantis standartas, o vat ZigBee visai kas kita. ZigBee standartu dirbantis daviklis, su labai maža baterija sugeba išdirbti iki 2 metų, tai apie kokią spinduliuotę galima būtų kalbėti? Įtariu, spinduliuotė bus net mažesnė, nei gaunate iš kaimynų.

Dar vienas niuansas kalbant apie Wi-Fi ryšį, tai kad dauguma įprastų namų maršrutizatorių palaiko ne daugiau kaip 30 vienu metu prijungtų įrenginių. Taip yra ir daugiau palaikančių, pavyzdžiui žiūrėjau Xiaomi maršrutizatoriaus aprašymą, tai ten buvo nurodytas net 128 palaikomų Wi-Fi įrenginių skaičius, bet kalbėkime apie dažniausiai pasitaikančią situaciją. Taigi, kai kiekvienam davikliui naudosime po Wi-Fi ryšio adapterį, nesvarbu, kad komentaruose akcentuojamas mažas tokių prietaisų spinduliuojamas galingumas, labai greitai užpildysime maršrutizatoriaus palaikomų įrenginių kiekį ir teks įsigyti antrą ar jau ir trečią, daug spinduliuotės skleidžiantį Wi-Fi įrenginį – maršrutizatorių, taip, kad net ir tuo atveju, kai patys prie daviklių montuojami ryšio moduliai spinduliuoja nedidelį kiekį radiacijos, vis tiek tenka susidurti su spinduliuotės didinimu dėl bevielių ryšio taškų didinimo. ZigBee atveju, gatawėjus taip pat palaiko ribotą kiekį įrangos, lygtais iki 36 vnt., bet jis vienintelis bendrauja su maršrutizatoriumi naudodamas Wi-Fi ryšį, greičiausiai tokio pat galingumo, kaip ir Wi-Fi daviklių atveju, tad mano supratimu ZigBee bendra radiacija turėtų būti be konkurencijos mažesnė. Be to, kompiuterinis duomenų tinklas paliekamas kompiuteriams, o namų automatizavimui naudojamas specialiai tam sukurtas ryšys.

Kai toks mažas radijo ryšio galingumas, gali kilti abejonių dėl ryšio stabilumo, kad prietaisų veikimas bus nepatikimas. Kadangi šią sistemą naudoju jau keli mėnesiai, galiu pasakyti, kad ji dirba tikrai stabiliai. Gal kariniams tikslams ryšio patikimumas ir būtų per mažas, bet buitinėms reikmėms, sistemos patikimumas tikrai pakankamas.

Dar grįžtant prie aukščiau nuotraukose matomų laidų raizgalynės, tai kiek aš įžiūriu, didžiąją dalį sienos užima relės, o jos ir belaidės sistemos atveju turės būti. Su belaide sistema mes išvengsime tik laidų iki daviklių. Be to, vienoje vietoje koncentruoti reles patogu, kai relės su valdikliu jungiamos laidų pagalba, o kai jos jungiamos belaidžiu ryšiu, pakankamai patogu jas išmėtyti arčiau junginėjamų taškų, taip sumažinant laidyno poreikį.

„Mi Home“ pliusas tame, jog ši įranga gali būti įdiegta bet kuriame jau seniai pastatytame name, išskyrus šviesos jungikliams reikia kvadratinių montažinių dėžučių, kurias patogiausia įsirengti darant vidaus apdailą, bet ir tai mano nuomone ne problema.

Vis tik, „Mi Home“ nepavyks pajungti prie rekuperatoriaus ir šilumos siurblio per ModBus jungtį, tad šių prietaisų nustatymus iš vieningos sistemos valdyti nepavyks. Tam vis tik reikės pasitelkti avietę, tad jos neapleisiu, tik gilinimąsi į ją nukeliu vėlesniems laikams. Ir nurodytų prietaisų įjungimą ir išjungimą, galima patikėti „Mi Home“ sistemai, bet kaitalioti darbo režimų iš vienos programos nepavyks.

Štai kodėl taip svarbu, kad visa protingo namo sistema būtų pilnai suderinama tarpusavyje, kas šiai dienai reiškia, kad visi protingo namo elementai turi būti vieno gamintojo. Kai turi 10 skirtingų gamintojų ir standartų protingo namo sistemos dalių, tai visoms joms valdyti reikia ir 10 skirtingų programėlių, kas labai apsunkina tokios sistemos valdymą, be to, kai tos sistemos tarpusavyje nedera, gaunasi, kad kiekvieno įrenginio valdymui turi statyti su konkrečia sistema suderinamus daviklius, nesvarbu, kad abosoliučiai toks pats daviklis jau stovi šalimais, bet jis suderinamas su kita sistema. O dabar, pasistatei svetainėje termometrą, ir pagal jo temperatūrą gali būti reguliuojamas ir ŠS ir rekuperatorius ir žaliuzės ir bet kas, ką dar sugalvosit. Visam šiam valdymui užtenka vieno daviklio, ir nereikia atskirai termometro statyti pajungiamo prie ŠS, ar atskiro prie rekuperatoriaus.

Kaip minėjau, mano ŠS, signalizacija ir rekuperatorius valdomi per ModBus jungtį ir tiesiogiai prie mano diegiamos „Mi Home“ protingo namo sistemos neprijungiami ir pilnai valdyti jų negalima, bet tai nereiškia, kad jų negalima integruoti į „Mi Home“ sistemą. ŠS turi du jungiklius, kuriais galima valdyti šildymo ir karšto vandens ruošimo įjungimą, vat šiuos jungiklius valdant su „Mi Home“ razetėmis per reles, vadovaujantis bet kurioje patalpoje esančiu šios protingo namo sistemos termometru galima minimaliai valdyti ŠS jį įjungiant ir išjungiant. Taip, į ŠS nustatymus neįlysite, bet jo pajungimas prie „Mi Home“ nėra sudėtingas.

Lygiai taip pat ir mano rekuperatorius, nors jis ir neturi integracijos į „Mi Home“ sistemą galimybės, bet pajungus jo “OVERRIDE“ (OVR) su „Mi Home“ razete per relę, bus galima per rekuperatoriaus meniu nustatytam laikotarpiui ir intensyvumui įjungti rekuperatorių kokioje nors patalpoje termometrui užfiksavus nustatytą temperatūrą ar drėgmę.

Taigi, daug prirašiau teorijos apie „Mi Home“ su  ZigBee belaidžio ryšio sistemos pasirinkimą, o dabar pereikim prie praktinės mano protingo namo dalies.

Vieni pirmūjų mano pirkinių be gatawėjaus, buvo termometrai. Juos pasirinkau matuojančius tepmperatūrą, oro drėgnumą ir slėgį, tikėdamasis, kad vieną patalpinus patalpų viduje, o kitą lauke, matydamas slėgių skirtumą galėsiu subalansuoti rekuperatorių. Deje, teko nusivilti. Rekuperatoriaus sukuriamas slėgių skirtumas per mažas, kad būtų fiksuojamas šių prietaisų. Koks slėgis rodomas lauke, toks ir patalpų viduje, nepriklausomai nuo to, kaip nustatinėju rekuperatorių. Bet šeip, atmosferos slėgio kitimus fiksuoja, taip, kad prietaisas veikia, bet realiai dabar tuos termometrus naudoju, tik temperatūros ir oro drėgmės monitoringui.

 

 

O šiaip, pradedant protingo namo diegimą, pirmiausiai reikia įsigyti pagrindinį valdiklį, šioje sistemoje vadinama „Gatawey“. Šiai dienai yra kelios jų versijos, viena iš jų suderinama su Apple protingo namo apsu, bet aš kaip nesu Apple produkcijos gerbėjas, apsiribojau antrąja gatawėjaus versija.

gatawey

Gatawey, kaip ir visi kiti į razetę kišami „Mi Home“ prietaisai yra su kiniško „AU“ standarto razetės kištuku. Konkrečiai gatwėjui pajungti įsigijau paviršinio montavimo razetę už ~4€.

 

 

 

Razetė kokybiška, bet vienu metu į ją gali būti įkišta tik du prietaisai. Tai sakyčiau visai neblogas sprendimas, bet vis tik brangus. Vizualiai įvertinus, razetės kontaktai atrodo pakankamai patikimai. Kitus razetės kištukus perdarinėjau atsižvelgdamas į šio žmogaus patarimus, tik kadangi 3D printerio neturiu, pirkau montuojamus kištukus ir juos perdarinėjau. Kas dėl kinietiškų perėjimų, tai jų kontaktai yra labai jau silpni, vienoje iš razečių kontaktas iš vis buvo nepatikimas, judinant razetę tai atsirasdavo tai dingdavo, taigi, kategoriškai rekomenduoju pagal galimybę jų vengti, o jungiant daugiau srovės naudojančius prietaisus kategoriškai jų nenaudoti.

 

 

 

 

 

 

Kaip matot, kontaktai visuose vos vos prisiliečia, taip kad apie didesnes sroves net nesvajokit.

Taigi, razetes perdarinėjau nurodyto youtube filmuko pagrindu:

 

 

Šiuo atveju elektrodai paimti iš vieno perėjimo razetės pilnaviduriai, o ant viršaus klijų pagalba pritvirtinau kito perėjimo plastmasine apsaugą. Įžeminimo kontaktą pradžioje galvojau nupjauti, bet vėliau pažiūrėjau, kad jis visai netrukdo įkišti kištuką į rozetę, o prietaiso viduje įžeminimo elektrodas neturi jokio kontakto su viduje esančia elektronika. Žemiau pamatysit išardyto prietaiso vaizdą.

 

 

Kitame variante prie pritaiso elektrodų tiesiogiai prilitavau elektros laidus, kuriuos vėliau su kitais laidais sujungiau kaladėlių pagalba. Įšėjimo L laidą prilitavau prie vieno iš perėjimo razečių tuščiavidurių elektrodų ir įkišau į prietaiso L skylę. N laido nejungiau, jį pasiskolinsim iš įėjimo kontakto, mums svarbu nutraukti tiktai L.

Čia tik keli razetės kontaktų perdarymo eksperimentai, bet esmę manau perduoda.

Taigi toliau šio jungiklio skerstuvės:

 

 

Šią razetę panaudojau apšvietimo junginėjimui. Pradžioje galvojau visas razetes taip perdarinėti, bet vargo išardant ją tikrai daug. Beardant, kaip vėliau pastebėjau, iš kontakto vietos išlaužiau diodą, nes jis išardžius razetę iškrito iš jos. Išlaužau, nes kaip matosi vienoje iš nuotraukų, diodas randasi prie pat krašto, ir užkišus peilį į plastmasių sujungimo vietą, bandant jas praskirti, buvo užkabintas ir išlaužtas. Diodui nieko nenutiko, įlitavus jį į tuščią vietą skirtą diodui, prietaisas veikė be priekaištų. Taigi, išlitavau visus elektrodus, vietoje jų prilitavau laidus, kuriuos vėliau jungiau kaladėlių pagalba. Išmontavau šoninį mygtuką, prie jų elektrodų prilitavau laidus, kuriuos planavau pajungti prie apšvietimo jungiklių (su spyruokle, kaip kad jungikliuose skirtuose skambučiams), bet viską sumontavus prietaisas veikė labai nestabiliai, kol galiausiai programa jį iš vis išmetė ir nepavyko jo pajungti prie sistemos. Kadangi prietaisas veikė gerai iki sumontuojant jį prie apšvietimo, supratau, kad tik jungiklio laidų prailginimas galėjo turėti įtakos. Taigi, atjungus trumpus laidelius prilituotus prie prietaiso jungiklio elektrodų prietaisas vėl pradėjo funkcionuoti teisingai. Taigi, priėmiau sprendimą laidelius užtrumpinti relės pagalba, o apšvietimo jungikliai valdo relę kuri ir perjunginėja prietaisą.

Taip pajungus apšvietimą, jis veikia be priekaištų. Po mygtuko nuspaudimo yra minimalus vėlavimas, kol šviesos įsijungs, trunkantis mažiau nei sekundę, tad naudotis netrukdantis, bet pastebimas. Taigi, šviesos veikia jungiklių pagalba standartiškai, bei galima jas valdyti protingo namo sistemos pagalba.

 

 

 

 

 

Kitoms lempoms, protingų razečių daugiau neardžiau, kaip sakiau, tai pakankamai daug vargo reikalaujanti procedūra, bei didelė rizika beardant išlaužyti detales. Vėliau užmačiau specialiai apšvietimui skirtą protingo namo relę, kurią manau tikslingiau būtų naudoti, pajungiant apšvietimą prie protingo namo sistemos. Tai gana naujas produktas, todėl ankščiau apie jį nebuvau girdėjęs. Su šiuo prietaisu daug paprasčiau pajungti apšvietimą ar kitus valdomus prietaisus, o jei jungiami du jungtukai, tai ir pigiau, be to, šį protingą jungiklį mato ir „Mi Home“ aps`sas nustatytas ant Lietuvos regiono. Vieną tokį pajungiau valdyti pirmojo aukšto padavimo ortakio elektrinį vožtuvą. Taigi, oro padavimas į pirmą aukštą pas mane automatizuotas ir valdomas per protingo namo sistemą. Užprogramuota, kad 23:30 val.  padavimas į pirmą aukštą nutraukiamas, o 7:00 vėl paleidžiamas, savaitgaliui laikus šiek tiek pavėlinant. Esant reikalui, programėlės pagalba ortakį valdau ir kitu laiku. Galite pažiūrėti išsamią šio prietaiso video apžvalgą rusų kalba.

Taip pat, noriu atkreipti dėmesį į tai, jog tas raudono laido kontaktų trumpiklis paduoda 220V į komutuojamą relių kontaktą. Jei mums reikia komutuoti kitas įtampas, tą laidelį paprasčiausiai reikia atjungti. Taigi, šį prietaisą su atjungtu trumpikliu, puikiausiai galima naudoti šilumos siurblio valdymui MiHome sistemos pagalba atjungiant/įjungiant šildymo ar karšto vandens boileryje ruošimą atsižvelgiant į MiHom temperatūros daviklių fiksuojamas temperatūras skirtinguose kambariuose ar kad ir į taimerį.

 

 

Nors šioje vietoje reikėtų stabtelėti, atkreipiant dėmesį, jog mano patirtis yra įdiegiant protingo namo produktus į jau įrengtas patalpas, kur yra įrengti jungikliai ir nėra noro jų keisti. Jei daromas pilnas remontas, arba įrenginėjamas naujai pastatytas butas ar namas, tai manyčiau daug teisingiau, jungikliams montuoti kiniškas montažines dėžutes ir į jas sumontuoti „Mi Home“ jungiklius. Relių pajungimo kontaktai matosi paveikslėlyje.

 

Originalūs „Mi Home“ jungikliai, be konkurencijos patrauklesni dėl to, kad tai ne vienas prietaisas, kaip kad mano atveju naudojami, tai ne tik relės nutraukiančios elektros grandinę, bet ir atskirai programiškai matomi jungikliai, kuriuos mano atveju reikia įsigyti atskirai. Šių razečių relės ir jungikliai yra du atskiri įrenginiai, kuriuos galima atskirti ir valdyti individualiai. Taigi, jei prie konkretaus „Mi Home“ jungiklio pajungėte svetainės lubų apšvietimą, atitinkamai jį sukonfiguravę appse, nuspaudę mygtuką jūs galite įjungti ne lubų apšvietimo, o pavyzdžiui koridoriaus ir/arba elektrinį virdulį pajungtą prie išmanios razetės, o svetainės lubų šviesą kontroliuosite su koridoriuje sumontuotu laidiniu ar belaidžiu jungikliu ar bet kuriuo kitu sistemoje esančiu mygtuku. Vieną ir tą pačią relę valdyti mes galime su neribotu kiekiu jungiklių. Taigi, originalus „Mi Home“ jungiklis, tai daug aukštesnio lygio įrenginys, nei mano aptarti ir naudojami. Mano atvejis tinka tik tuomet, kai nenorime keisti jungiklių, nors dabar galvoju, jog padariau klaidą. Jungiklius reikėjo keisti visus „Mi Home“ jungikliais, o ne žaisti su esančiais. Tam tereikėjo tik papildomai įsigyti kiniškų jungtukų montažinių dėžučių ir pačių jungiklių.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad galima įsigyti belaidžių jungiklių klijuojamų prie sienos, kurie visualiai atrodys identiškai įleidžiamiems į sieną laidais pajungtiems jungikliams.

Kalbant apie šiuos jungiklius reikėtų atkreipti dėmesį apie nulinio (angl. neutral, N) laido pajungimo galimybę. Jei iki jungiklio pravestų laido gyslų pakanka, visuomet rekomenduočiau įsigyti jungiklius su N kontaktu. Tuomet visa jungiklyje sumontuota elektronika bus maitinama neįtakojant grandinėje sumontuotos įrangos, nes jungiklis be N kontakto, maitindamas elektroniką praleis nedidelį elektros energijos kiekį per save, kaip beje ir standartiniai jungikliai su pašvietimu. Bet tai kelia tam tikrų problemų, pavyzdžiui šiuo metu parduodamos LED apšvietimo lemputės pradeda šviesti net esant labai nedideliai galiai, ir už elektrą minimaliu galingumu praleidžiančių jungiklių, tokių LED lempučių pilnai neišjungsite. Nors jos ir nešvies pilnu galingumu, bet prietemoje tikrai matysis, kad jos šviečia. Taigi, prie be N kontakto jungiklių galima jungti ne mažesnės galios nei 3W ir ne didesnės galios nei 800W įrangą, o prie jungiklių turinčių N kontaktą, galima prijungti ne didesnio, nei deklaruojamo 2500W galingumo prietaisus, neribojant galios minimumo, nors man čia man labiau panašu į 10A srovės ribą.

Kalbant apie didesnes sroves, tai buvau per protingą rozetę pajungęs ir gręžinio vandens siurblį. Siurblio galia 0,75kW, bet kaip ir kiekvienas variklis starto metu naudoja gerokai daugiau, tad pradėjau abejoti, ar srovė nesiekia maksimalaus rozetės palaikomo 10A dydžio, nes ji pradėjo nervinti, savarankišku siurblio atjunginėjimu. Daug aš ją keikiau, kol galiausiai atjungiau, kaip sugedusią, bet po kai kurio laiko buvo atnaujinta rozečių valdymo programinė dalis, padaugėjo nustatymų galimybių.

razetes_atnaujinimas

Taigi, su siurbliu, kuris be protingos rozetės buvo išjunginėjamas dar ir slėgio relės, buvo problemų, dėl ankščiau paslėpto funkcionalumo. Pastačiau tą pačią protingą rozetę, atjungęs raudonai apibrėžtą funkciją, ir mano siurblys vėl pajungtas prie „Mi Home“ sistemos, bei jau turimų „Mi Home“ vandens nuotėkio jutiklių. Išvykus kur nors tolėliau, ir pamiršus atjungti elektrą vandens tiekimui, aš tai galiu padaryti ir vėliau, iš bet kurios pasaulio vietos :). Kai tenka patirti užpylimo „malonumus“, imiesi priemonių jų pasikartojimo tikimybei sumažinti.

Kas dėl Lietuvos regiono, tai kol neįsigijau roboto dulkių siurblio, nemačiau jokios problemos naudotis aps`u nustatytu ant Kinijos regiono. Dauguma mano įsigytų protingo namo prietaisų ankščiau neveikė ant kitų regionų, kaip tik Kinijos, tad nusistačiau Kiniją, ir nemačiau tame jokios problemos. Įsigijus dulkių siurblį, jis reikalavo pasikeisti serverį į vietinį. Taigi, tuo pačiu akauntu regioną pakeiti į Lietuvą ir matai tik siurblį, bet gali valdyti jį pilnu funkcionalumu, o kai nori valdyti protingo namo sistemą, aps`e regioną pakeiti į Kinijos. Vis tik toks valdymas nesąmoningas, keliantis daug problemų, todėl atsisakiau Lietuvių regiono, Dulkių siurblį pajungiau prie Kinijos regiono ir jį valdau neišnaudodamas pilno jo funkcionalumo.

Taigi, manyčiau, kad teisingiau būtų naudoti Lietuvos regioną, siunčiantis tik Lietuvos regiono palaikančias protingo namo dalis, atkreipiant dėmesį, kad šiai dienai, Lietuvos regiono palaikomų prietaisų skaičius ženkliai prasiplėtė. Šiai dienai iš mano turimų prietaisų nepalaikomos tik protingos razetės su kinišku kištuku ir vaizdo kamera. Taigi, jei Jūs susidomėjote „Mi Home“ protingo namo sistema, tai siūlau atkreipti dėmesį į regionų palaikomus prietaisus. Man turint pakankamai daug LT regiono nepalaikomų razečių vis tik skausminga būtų atsisakyti Kinijos regiono. Lietuvoje siūlomų komplektų gatawėjai su gamykliniu lietuvišku razetės kištuku, tad siūlyčiau įsigyti jį, dasiperkant trūkstamas komplektuojančias iš Kinijos.

Konkrečiai mano protingo namo valdymo aps`as šiai dienai atrodo taip:

 

 

Turiu dar nepajungtų prietaisų.

Įterpsiu dar vieną mintį, kad visą valdymo intrefeisą galima suinstaliuoti į planšetę skirtą tik namo automatikos valdymui, kaip kad padaryta šiame video:

Įdomus skambučio funkcionalumas. Realiai skambutis man nekainavo nė 10€, nes papildomai reikėjo įsigyti tik „Mi Home“ belaidį jungtuką. Funkcionalumas jo ženkliai didesnis, nei kokiuose senukuose įsigyto standartinio varianto už ~20€. Kai kas nors paspaudžia skambučio mygtuką, aš tą pačią akimirką apie tai sužinau, kad ir kurioje pasaulio vietoje būčiau, aišku suskama ir Gatawėjus. Skambutis pakankamai garsus, net pritildytas puikiausiai girdisi visame name. Vėliau įsigijau vaizdo kamerą norėdamas ją apjungti su skambučiu, kad kam nors paskambinus iškarto gaučiau vaizdo įrašą apie tai, kas randasi prie lauko durų, bet deja, užprotestavus namiškiams, šios funkcijos pakolkas nenaudoju. Įdomu ir tai, kad skambučio jungiklis naudoja mažą plokščią batereiką, dirba nuo 2019-01-05, pradirbo visą žiemą lauke ir baterijos keisti vis dar nereikia.

Įdomus papildomas funkcionalumas. Pasiskaitęs apie tai, kaip Darau Blė panaudojo savo apšvietimą, norėdamas atkreipti savo žmonos dėmesį, kai negalėjo jai prisiskambinti ilgai „kabant ant telefono ragelio“, iškilus panašiai situacijai   „skambinu į duris“ :). Nors vėliau į skambučių sąrašą įsirašiau žinutę kažkas panašaus į šią: “Man labai reikia su tavimi pakalbėti, būk gera, atsiliepk į mano skambutį“ ir ją aktyvuoju iškilus panašiam poreikiui 🙂.

Dar apie kainą. Tai sakyčiau vienas svarbiausių niuansų, atkreipiantis dėmesį į šį variantą. Taip, šiai dienai tai labai platus įvairių daviklių, valdiklių ir prietaisų pasirinkimas, aukšta gaminių kokybė, bet kai visa tai dar už beveik nekonkurencingą kainą, tai daro šį pasirinkimą labai patraukliu. Net Gatawejų aš pirkau už mažesnę nei 22€ kainą, kas leidžia apsieiti be muitinės tarpininkų plešiančių nepagrįstai didelę pinigų sumą už savo paslaugąs, bei be PVM mokesčio. Pigesnė gal būtų  SonOff`o produkcija, bet šie prietaisai dirba WiFi ryšio pagalba, ir daviklių gama nėra tokia plati, kaip „Mi Home“ atveju, o kaip minėjau, vienu metu naudotis keliomis sistemomis iš tikrųjų yra nesąmonė. Reikia apsispręsti, ties kažkuria tai viena, arba jas apjungti pačiam prisėdus prie programavimo pasitelkiant kaip pavyzdžiui avietę.

Taigi, visi mano pirkiniai neviršijo 22€ dydžio, net kai vieną pirkinį sudarė keli prietaisai. Vat įkeliu visus savo pirkimus padarytus iki šio momento (2019-07-02):

 

 

 

Labai svarbus niuansas yra tas, kad šią sistema gali komplektuoti, kaip tik nori, pradžiai sakykim įsigyji gatawėjų ir skambučio mygtuką bendroje sumoje mažiau, nei už 30€ ir jau turi pilnavertį, pilnai funkcionuojantį variantą su daug platesnėmis funkcijomis, nei nusipirksi eilinėje parduotuvėje, o vėliau dasiperki tik tai, ko tau konkrečiai šiuo momentu reikia. Tai tikrai didelis šios sistemos privalumas.

Informacijos pildymas. Buvau nusipirkęs Xiaomi „XiaoFang“ vaizdo kamerą, kurią planavau suporuoti su skambučiu, kad kam nors paskambinus į duris būčiau ne tik informuotas apie skambutį, bet ir vizualiai galėčiau matyti skambinančiuosius. Užprotestavus namiškiams, aš jos nepajungiau, ir įjungdavau, tik ilgesniam laikui išvykdamas iš namų. Šiaip tai labai patogi kamerytė buvo, magnetinį paduką paprasta pritvirtinti prie bet kurio metalinio paviršiaus nors ir žemyn “kojom“ ar šonu, nekalbant apie paprastą pastatymą ant lygaus paviršiaus. Maitint gali nors nuo powerbanko, pigi, ir pakankamai kokybišką vaizdą fiksuojanti.

xiaofang1

Taigi, 2019m. rugsėjį įjungęs ją pamačiau, kad yra atnaujinimas, parsisiunčiau jį ir… mano kamera nedirba. Pranešimas, kad ji skirta Kinijos rinkai. Taigi, dar kartą pasikartosiu, kad teisingiausia viską pirktis, kas tinka Lietuvos rinkai, kad vėliau išvengti tokių pranešimų. Vis tik, jos užblokavimas aptikus, kad ji eksploatuojama ne Kinijoje prasidėjo 2017 metais ir aš ją įsigijęs gerokai vėliau, nei prasidėjo blokavimai kurį laiką paeksploatavau Lietuvoje iki atnaujinau Firmware.

Bandžiau ją nulaužti ir paversti normalia IP kamera. Nepatiko man jų nestandartinis valdymas ir negalėjimas pajungti prie NVR. Deja, bet pirmi bandymai buvo nesėkmingi :(.

Taigi, dar karta atkreipiu dėmesį į regionų problemą.

 

Taigi, pradžiai tiek, tikiuosi kiek vėliau šį postą papildyti.

 

Patirtis diegiant protingo namo sistemas:

 

 

 

 

Nukalkinimo filtro ROOS/AMK-10E programavimas

efiltrai jau prieš kelis metus įsigijau ROOS_AMK_10E nukalkinimo filtrą. Viskas su juo buvo gerai, o ir su įmone, kiek reikalų turėjau, esu jais patenkintas, tiek parduodant buvo malonūs, tiek ir servisas geras, bet po ilgesnio elektros dingimo buvo nusimušęs laikrodis, nustatinėdamas jį įlindau į meniu ir numušiau visas programas. Taigi, kad jas atstatyti, reikėjo žinoti kokias reikšmes reikia nurodinėti, o šių parametrų niekur neradau. Teko kviesti servisą, kad atstatytų visus nustatymus, nors prireikus kelis kartus dėl nustatymų pakeitimo, buvau pakonsultuotas ir telefonu (montavau pats ir prie naujai įsigyto filtro, pajungiau ankščiau įsigyto nugeležinimo filtro orapūtės kompresorių).

Montavausi savom jėgomis, pajungiau taip, kad į virtuvę atbėgtų vanduo nepraėjęs minkštinimo filtro, kad gėrimui būtų naudojamas chemiškai neapdorotas vanduo. Teigiama, kad po minkštinimo filtro, vandenyje labai padaugėja natrio, kas nėra sveika.

Mano filtras sukomplektuotas su Automatinių vožtuvų valdymo “galvute“ Clack WS1EI.

Vis tik, šie programavimo nustatymai gali būti individualūs, šiek tiek keičiasi reikšmės nuo esamo kalkių vandenyje kiekio, tad visi šie įrašai daugiau dėl savęs, kad rasčiau prireikus ir nereikėtų vėl kviesti serviso, bet gal ir daugiau kam pagelbės. Vis tik su šiais nustatymais vandenį minkštindavo silpnokai, druskų maišo gal pusmečiui užtekdavo, tad pasiskambinęs pakoregavau nustatymus, kad dažniau atsiplautų, intensyviau minkštintų. Nustatymų pakeitimus įrašysiu pastabose.

Laikrodis nustatomas ilgiau paspaudus trikampiuką su smaigaliu nukreiptu žemyn.

Įrenginio filtravimo režimas nustatomas vienu metu nuspaudus mygtuką “Next“ ir trikampiuką su smaigaliu nukreiptu žemyn.

Veiksmo Nr. spaudžiamas mygtukas reikšmės, kurios turi būti pastabos
1. Next ir trikampis žemyn Softening Kategoriškai negalima keisti nustatymų, nes pakeitus nusimuša visi nustatymai, bandydamas pažiūrėti reikšmes paspaudžiau trikampiuką ir numušiau visus žemiau išvardintus nustatymus. Todėl mano vėliau užfiksuotos reikšmės jau buvo neteisingos. Softening reiškia kad galvutė dirba su minkštinimo filtrais, dar kita reikšmė rodo, kad gali dirbti nugeležinimo režimu tad čia toliau nesigilinau.
2. Next dn
3. Next PoSr
4. Next 1 back wash 3 min – siekiant padidinti minkštinimo intensyvumą pasidomėjo ar čia mažasis filtras, atsakius, kad taip sakė nieko nekeisti
5. Next 2 dn/35
6. Next 3 1min
7. Next 4 3min – siekiant padidinti minkštinimo intensyvumą pasidomėjo ar 4 ir 2, atsakiau, kad 4 ir 3, sako viskas gerai.
8. Next 5kg 1.20 fill – siekiant padidinti minkštinimo intensyvumą pasiūlė pakeisti į „5kg 1.40 fill
9. Next 0,56
10. Next AUro
11. Next Regen/on l pas mane ši galvutė paleidžia orapūtės kompresorių nugeležinimo filtrui, todėl “on“
12. Next 200 l Nugeležinimo oro kompresorius sudirba, kai per nukalkinimo filtrą prateka 200 l vandens.
13. Next 1:00 min tiek laiko dirba orapūtės kompresorius

Dar vieni nustatymai pasiekiami vienu metu nuspaudus mygtuką “Next“ ir trikampiuką su smaigaliu nukreiptu aukštyn.

Veiksmo Nr. spaudžiamas mygtukas reikšmės, kurios turi būti pastabos
1. Next ir trikampis aukštyn 320 čia sakė kad buitiniam vartojimui geriau nekaitalioti, aktualu kai filtrai stovi didesniuose objektuose.

Siekant padidinti minkštinimo intensyvumą pasiūlė pakeisti į 350.

2. Next 2:0
3. Next 21 atsiplovimas kas 21 d po paskutinio praplovimo. Čia jeigu praėjo 21 diena, o nustatytas praplovimo litražas dar nesunaudotas.
4. Next 2:30 prasiplovimo laikas. Reiškia bus praplaunama 2:30 val naktį.

Dėl prasiplovimo, minėjo, kad filtras prasiplauna nebūtinai, kada jau išnaudotas visas nustatytas vandens litražas, pagal kurį nustatyti praplovimai. Jei automatika mato, kad per dieną suvartojama daugiau, nei liko litražo iki prasiplovimo, tai prasiplaunama bus ir neišnaudojus viso nustatyto litražo, kad nebūtų taip, kad nuo pusdienio filtras jau nebefiltruoja.

Vėdinimo įvedimas Nr. 2

Negaliu pasakyti, kad pilnai užbaigiau su vėdinimu, bet pagaliau įrengta didžioji vėdinimo dalis, liko galima sakyti “plintusai“ :).

Taigi, papasakosiu šiek tiek daugiau ir apie tai, ko nepapasakojau pirmoje vėdinimo dalyje.

Vėdinimo projektą man parengė Oro centras. Reikalavimas buvo 120m³/h oro srautas ir kad prie šio oro srauto, nebūtų viršytas 25Db triukšmas ties difuzoriais. Man buvo atsakyta, kad tokio mažo oro srauto projekto man nerengs, nes jis netenkina jokių tuo metu Lietuvoje galiojusių normų, tad buvo priimtas kompromisas – man rengiamas projektas dvigubai didesniam oro srautui – 240m³/h, bet apskaičiuoti triukšmo neviršijimo reikalavimai turi būti prie mane dominančių 120m³/h oro srauto, nes vis tiek vėdinimo sistemą planavau eksploatuoti ties šiuo dydžiu.

Dabar galiu pasakyti, kad PN reikalavimus atitinkantis oro srautas yra mažas, tikrai projektus darykit, kad oro srautai padengtų bent 0,5 namo tūrio per valandą ir kad tai būtų projektinis oro srautas, o maksimalus leistų pakeisti visą namo tūrį per valandą. Daugiau irgi nereikia. Bent jau 0,5 karto/h reikalavimą tenkins ir jau bus ± gerai.

Aišku buvo išsakytas reikalavimas ir kaip galima ekonomiškesnio sprendimo, bet kas gi to neprašo :).

Man buvo parengtas toks projektas:

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiame projekte nėra nei vieno triukšmo slopintuvo, nors ir pilna SD ženklu pažymėtų sonodec – sonoduct ar panašaus tipo ortakių, kurie atlieka triukšmo slopinimo funkciją ir realiai slopina triukšmą, vos ne kaip triukšmo slopintuvai. Tai buvo padaryta siekiant patenkinti mano “kaip galima ekonomiškiau“ variantą, bet buvo užtikrinta, kad mano visi triukšmo reikalavimai įgyvendinti. Na ką gi. Dabar jau visa tai įrengta ir užtikrinu, prie 120m³/h ir gerokai didesnių oro srautų siekiančių net 170m³/h-180m³/h, jokio garso iš difuzorių negirdžiu, tik didinant srautą dar labiau, nakties metu, kai aplink tyliausia, pradedi iš aplinkinio fono išskirti oro šniokštimo garsą, kuris miegoti netrukdo, o vėdinant namą mano srautai apsiriboja 150m³/h-160m³/h dydžiais, tad paprastai iš vis jokio garso nesigirdi. Sprendimas tikrai vykęs.

Namą pradėjau įrenginėti nuo antro aukšto, todėl ir ortakiai pirmiausiai buvo įrengti ten. Įsirengus 2 aukšto ortakyną (šiek tiek aprašyta antrojo aukšto lubų įrengimo įraše) buvo pajungtas rekuperatorius ir paleistas 2 aukšto vėdinimas. Vėdinimas paleistas pajungus lanksčius sonodec-sonoduct tipo ortakius tiesiai nuo rekuperatoriaus prie 2 aukšto įvadų, kas puikiausiai matosi pirmoje vėdinimo dalyje.

Vėliau įsirengiau 1 aukštą, kaip buvo vedami 1 aukšto ortakiai šiek tiek matosi čia. Bet viskas baigėsi ties katiline. Realiai aš šiek tiek nukrypau nuo projekto, nusipirkau ne projekte numatytą palubinį „Komfovent Domekt Rego 250 PE EC“ rekuperatorių, bet vertikaliai montuojamą „Komfovent Domekt Rego 400 VE EC“, kurio techniniai parametrai buvo geresni. Dėl šio pakeitimo nė kiek nesigailiu, bet problema ta, kad keitėsi absoliučiai visa projekto dalis, kur buvo numatytas rekuperatoriaus pajungimas, bei ir visi atsišakojimai, taigi realiai reikėjo susiprojektuoti absoliučiai naują rekuperatoriaus pajungimo schemą.

Taigi, nors kaip ir viskas buvo įrengta, tereikėjo pajungti tik dar vieną aukštą prie rekuperatoriaus, bet kūrybinis darbas reikalauja įkvėpimo ir ilgą laiką šis darbas nebuvo baigtas.

Eksploatuodamas namą su pajungtu tik 2 aukšto vėdinimu, pastebėjau vieną dalyką. Net ir be pajungto 1 aukšto vėdinimo, šis aukštas puikiausiai prasivėdindavo, nes abu aukštus jungianti laiptinė pas mane atvira ir į antrą aukštą paduotas šviežias vėsesnis oras per laiptinę leisdavosi žemyn, o šiltesnis iš 1 aukšto kildavo aukštyn į antrą aukštą, kas neleisdavo užsistovėti 1 aukšto orui. Taigi, nors 1 aukšto vėdinimas ir nebuvo paleistas, bet ventiliacijos poreikio realiai ir nesijautė. Užsistovėjęs oras buvo juntamas tiktai uždarose patalpose, t.y. pirmo aukšto WC patalpoje bei katilinėje.

Dabar paleidus jau ir pirmojo aukšto vėdinimą, įsirengiau padavimo į pirmą aukštą uždarymo sklendę, bet net uždarius oro padavimą į pirmą aukštą, oro ištraukimas nepakinta, o turint omenyje, kad oras pirmame aukšte ištraukiamas 61,2% intensyviau  nei antrajame, tai net nepaduodant oro į pirmąjį, pirmojo aukšto ventiliacija vis tiek išlieka priverstinė (tik dabar jau iš oro padavimo zonos tampa tranzitine zona), taip pat oras ištraukiamas iš visų uždarų patalpų (WC ir katilinės), tad niekur neliko užsistovėjusio oro.

Ką gi, po kiek laiko atėjo įkvėpimas, sugalvojau, kaip man reikėtų pajungti pirmą aukštą prie rekuperatoriaus ir viską sujungiau. Nuotraukose matosi išsišakojančios ventiliacijos detalės:

 

Toliau iš dar nepadarytų darbų buvo likę ortakių subalansavimas, bei lauko ortakių apšiltinimas kaip kad ankščiau buvau suplanavęs, bent jau 10cm, nors norėčiau 30cm  apšiltinimo sluoksniu. Tai vat, apšiltinimo sluoksnis, ant lauko ortakių ir liko neįrengtieji “plintusai“, o apie srautų balansavimą ir oro srautų matavimus pakalbėsiu žemiau. Kas dėl apšiltinimo sluoksnio, tai vis neskubu su juo, nes esu nusivylęs dabar esančiais skardiniais ortakiais, kuriuos vargiai kada nors pavyks apšiltinti idealiai, kaip kad aš norėčiau. Panašu, kad čia reikia surasti absoliučiai naują sprendimą. Variantas naudoti ortakius išlietus iš putplasčio, bet tai gana brangus sprendimas, ir tuos ortakius vėliau vis tiek reikės papildomai apšiltinti, tad realiai dar neapsisprendęs.

Galimybė susibalansuoti oro srautus išpuolė netikėtai, todėl nespėjau jai tinkamai pasiruošti. Tuo metu rekuperatoriuje sumontuoti oro filtrai buvo pakeisti 2017-07-17, matavimai atlikti 2018-02-24, tad filtrai po keitimo jau buvo pratarnavę 7 mėn. ir 7 dienas, juos prieš atliekant matavimus jau reikėjo keisti, bet kaip minėjau, nespėjau tam pasiruošti ir filtrai liko nepakeisti. Rekuperatoriuje buvo sumontuoti gamintojo numatyti F7 filtrai tiek ištraukimui, tiek padavimui.

Pradžiai susiradau prie kokių variklio apsukų oro srautai labiausiai atitinka projektinį oro srautą 240m³/h. Suradęs šį galingumą, pabandžiau pakoreguoti oro srautus. Atkreipiu dėmesį į tai, kad miegamuosiuose 4 ir 6 yra neatitinkantys projektiniams dydžiai. Taip padaryta todėl, kadangi planuojama abiejuose kambariuose apnakvindinti po du žmones. Akivaizdu, kad pagal projektą miegamasis 4 buvo suprojektuotas tik vienam žmogui, bet aš eigoje nusprendžiau pakoreguoti šį dydį, iš čia ir nesutapimas su projektiniais dydžiais.

istraukimaspadavimasvarikli; efektyvumasuždarius 1a padavimą

Dar norėčiau parašyti apie tiekiamo į patalpas oro dydžius. Kai patalpoje būni trumpai, ir neuždarai kambario durų, net esant mažam oro srautui nesijaučia šviežio oro trūkumo. Vis tik, kai patalpa nedidelė, kambario durys uždarytos, namas sandarus ir tame kambaryje būnama gana ilgą laiką, oro trūkumas pradedamas jausti labai greitai. Tai ką pasakiau aktualiausia yra miegamajam. Kažkas pamenu minėjo, kad kai oro trūkumą pradeda jausti, kai vienam žmogui tenka mažiau nei 20m³/h šviežio oro. Tokį dydį patvirtinu, prie mažesnių oro srautų neišsimiegosi, nors man artimesnis dydis yra 25m³/h oro srautas vienam žmogui.

Prie ko lenkiu? Ogi prie PN vėdinimo normų. Taip, ten numatytas oro srautas vienam žmogui yra 30m³/h, tai kaip ir turėtų užtekti, bet atkreipkit dėmesį į tai, kad toks oro srautas turėtų būti tiekiamas visam namui, nepriklausomai kur tuo metu randasi žmonės. Mano namui, kuris planuotas 4 žmonėms, maksimalus oro srautas turėtų būti 120m³/h, ko aš ir prašiau projektuotojo. Kaip minėjau su projektuotoju sutarėme dėl dvigubai didesnio oro srauto, kad man nesunku būtų jį sumažinus per pus turėti PN rekomenduojamos oro dydžius. Taigi, projekte oro srautai tikrai išmėtyti pakankamai protingai, bet pabandžius juos sumažinti dvigubai, miegamajame gauname tik 35m³/h oro srautą. Dviems žmonėms prie uždarytų durų gerai išsimiegoti prie jo nepavyktų. Man kai trūksta šviežio oro prabundu vidurį nakties. Kur galima sumažinti oro srautus? Realiai tai vienintelė svetainė turėtų 50m³/h, kurių naktį ten kaip ir nereikėtų, tad jei uždarinėti paduodamo oro į sklendę į svetainę, realiai galima būtų išsiversti ir su 120m³/h oro srautu, mano namui, bet be jokios motorizuotos sklendės, kuri oro srautus paskirstytų automatiškai, mano supratimu, PN rekomenduojami oro srautai yra toli gražu nekomfortiški.

Taigi, kokie galimi šios problemos sprendimai? Aš žinau du. Arba statyti labai aukšto NVK rekuperatorių (ar prastesnio NVK, bet su ŽŠ) ir vaikyti gerokai aukštesnius oro srautus, nei rekomenduojami, arba, turint prastesnio NVK rekuperatorių kaip pav. aš (nors manojo NVK ir atitinka pasyviam namui keliamus reikalavimus), darytis motorizuotas oro sklendes ir uždarinėti oro srautus į patalpas, kuriose tuo metu nėra žmonių. Aš pasirinkau antrąjį variantą.

Galimas ir trečias variantas, nusipirkus prastesnio NVK rekuperatorių, jį vaikyti ant gerokai didesnių dydžių, nei rekomenduoja PHI, bet tuomet šildymo sąnaudos gerokai išaugs. Abejoju, kad tokiu atveju būtų galima kalbėti apie EE namą.

Disbalanso matavimai

Kaip jau tapo madinga, Egyras pagelbėjo išmatuoti slėgių skirtumus ir man. Matavimams atlikti Egyras atsivežė surinktą mobilų daviklį su valdikliu ir LCD ekranu bei pajungtu akumuliatoriumi. Man kaip ir kitų matavimų atveju, išėmė durų spynos šerdį, bei per atsivėrusią skylę išmetė vamzdelį matuojantį lauko oro slėgį, bei tarpus apklijavo lipnia juosta.

 

Durų rankenos ir spynelės apvadas buvo nuimtas išiminėjant spynos šerdį, tad taip durų spyna pas mane atrodė tik matavimų metu :).

Nelabai gerai, kad matavimo metu oras lauke buvo vėjuotas, prietaisas iš tikrųjų buvo labai tikslus, reagavo į mažiausius krustelėjimus netoli jo, tad tikslumo matavimams vėjas tikrai nepridavė, bet tikėkimės, kad matavimai gavosi pakankamai tikslūs.

Prieš matuojant, kadangi filtrai pas mane buvo stipriai ir nevienodai užsiteršę, nusprendėm juos išimti. Sudėjus naujus, vienodo pasipriešinimo filtrus, rezultatas turėtų išlikti panašus, o jei naujų filtrų pasipriešinimas išpultų skirtingas, tai laimės dalykas, į kurią pusę jie bus įstatyti, taigi, bet kokiu atveju, be filtrų matavimai turėtų būti tikslesni.

Egyras atkreipė dėmesį, kad daviklio rodmenys mano atveju šokinėjo labiau nei pas Mindaugą, kurio rekuperatoriuje yra sumontuotas panašus daviklis ir bando koreguoti slėgių skirtumą.

Gauti matavimų rezultatai:

Iškart noriu atkreipti dėmesį į tai, kad disbalansą įtakoja ne tik rekuperatorius, bet visa vėdinimo sistema, kurią sudaro ortakynas, su skirtingais pasipriešinimais, difuzoriai, oro filtrai ir pan. Vis tik rekuperatoriaus įtaka taipogi jaučiasi. Mane nustebino, kad prie mažesnių oro srautų, namuose yra sukeliamas slėgis. To nesitikėjau, nes išmetimo ortakyno pasipriešinimas yra mažesnis. Darytina išvada, kad ventiliatoriai tiekia ne vienodą oro srautą ir kol prie mažų srautų, ortakyno pasipriešinimo įtaka beveik nejuntama, tai ir matosi iš slėgių skirtumo matavimo, o didėjant srautams, ortakyno pasipriešinimo įtaka didėja ir atitinkamai matome rezultatus. Jei padavimo ir išmetimo ortakyno pasipriešinimas būtų vienodas, įtariu prie visų oro srautų būtų palaikomas pliusinis balansas.

Žiūrint į slėgių skirtumą vėl buvo patvirtinti niuansai, kurie buvo pastebėti matuojant oro srautus. Mano ortakynas pakankamai gerai veikia iki projektinių oro srautų 240m³/h (prie ~80%). Tai akivaizdžiai parodo ir minimalus slėgių skirtumas prie oro srautų iki šio dydžio. Realiai rezervo šiek tiek yra, net prie 90% oro srauto (297,1m³/h – 277,5 m³/h) slėgių skirtumas pakankamai nedidelis, o didinant srautą toliau, slėgių skirtumas padidėja daugiau nei dvigubai. Akivaizdu, kad mano ortakynas jau prie 90% rekuperatoriaus greičio pasiekia savo pralaidumo ribas.

Dar atkreiptinas dėmesys į oro slėgių skirtumo dydžius. Šiai dienai jų negalima laikyti labai tiksliais, nes Egyras perspėjo, kad turi įtarimą, kad gali būti įsivėlusi klaidelė  pajunginėjant daviklį prie valdiklio. Ta prasme balanso ir disbalanso buvimą į vieną ar kitą pusę jis parodo gerai. Netikslumų gali būti tik su slėgio dydžiais, kurie jei įtarimai pasitvirtintų galėtų padidėti iki dviejų kartų, taigi ir sandarumo testą savo rekuperatoriaus pagalba beveik galėčiau atlikti :). Testuojant maksimalų galimą disbalansą, duris atidaryti tikrai buvo problematiška.

Namų internetinio tinklo praplėtimas

Pradėjus name gyventi, pamažu jį įrenginėji, pritaikai savo poreikiams, įsirengi papildomų funkcijų, apie kurių poreikį ankščiau net nebuvai pagalvojęs. Taip jau nutiko, kad ankščiau planuotas mano namo tinklas su vienu GSM maršrutizatoriumi prasiplėtė iki didesnio skaičiaus taškų (kompiuteriai, rekuperatorius, televizoriai, NAS saugykla, kita įranga), nei palaikė mano įsigytas GSM maršrutizatorius, tad reikėjo įsigyti papildomos tinklo praplėtimo įrangos, su kuria man ankščiau gyvenime neteko susidurti. Pakolkas mano namo tinklas šiek tiek mažesnis nei šiame video, bet panašu, kad tai tik laiko klausimas :). Taigi, pradedant plėsti savo namų tinklą, pradžiai reikėjo pagilinti žinias tinklų srityje.

Taigi, pradžiai reikėjo išsiaiškinti su įrenginiais, ko man tiksliai reikia.

Maršrutizatorius (ROUTER) – tai prietaisas, vieną interneto linija padalijantis visiems vidinio tinklo įrenginiams. Jis pajungia taip, kad iš interneto matomas tik vienas pajungtas prietaisas – maršrutizatorius. Tai labai pagerina viso tinklo saugumą, nes iš išorės matomas vienas prietaisas, tad visi kenkėjai bando skanuoti maršrutizatoriaus portus, o vidinio tinklo iš išorės nei nesimato, nei nėra galimybės prie jo prieiti, plius labai dažnai maršrutizatoriuose būna įdiegtas ir firewall, kas dar labiau pagerina vidinio tinklo apsaugą nuo išorinio interneto. Mano supratimu, norint patekti į vidinį tinklą reikės pradžiai “nulaužti“ maršrutizatorių, jei maršrutizatorius naudojamas be papildomai atidarytų išorinių portų iškart prileidžiančių prie vidinio tinklo resursų. Tai neapsaugo nuo pavojų iš vidiniame tinkle pajungtų kompiuterių, bet jei vidiniame tinkle esančiais kompiuterių vartotojais pasitikima (jūsų vaikas nesusidomėjo įsilaužimais į kompiuterinius tinklus?), tai apie programinių „Firewallų“ arba „Ugnesienių“ diegimą, vidiniame tinkle esančiuose kompiuteriuose galite pamiršti. Aparatinė įranga visuomet patikimesnė už programinę įrangą. Nors kai vidiniame tinkle yra bevielio ryšio taškų, reikia turėti omenyje, kad Wi-Fi yra dar viena prieigos prie vidinio tinklo vieta. Taigi pagrindinis niuansas tas, kad maršrutizatorius/routeris tai prietaisas, vieną tinko ryšio kanalą „WAN“ padalinantis keliems įrenginiams „LAN“ , to nerodydamas išorėje esantiems įrenginiams. Dar vienas aktualus niuansas, kad internete dirbama ne su MAC adresais, o su IP adresais, tad maršrutizatorius dalina internetą adresuodamas ne pagal MAC, o pagal IP adresus, tad juos reikia suteikti ir viduje prijungtiems įrenginiams, kas daroma arba “manual“ – „rankiniu nustatymu“, arba ženkliai paprasčiau – įjungiant Dynamic Host Configuration Protocol (DHCP) serverį, kuris automatiškai visiems naujai prijungtiems prie vidinio tinklo įrenginiams suteikia naują IP adresą dažniausiai naudojamose ribose nuo 192.168.0.0 iki 192.168.255.255 nors yra ir kiti vidiniai IP adresai.

Visas tinklo skirstymas yra atliekamas pagal OSI modelį, kuris susideda iš 7 sluoksnių. Pagal jį tinklo duomenų maršrutizavimas išoriniuose įrenginiuose dažniausiai atliekamas dvejuose lygmenyse: paskirstant duomenis pagal MAC adresą (vidinis tinklas; OSI sluoksnis 2) ir pagal IP, žinučių persiuntimą ir pan. (OSI sluoksnis 3), dar kitaip vadinamas „network layer“. Šaltinis.  Kalbant apie tinklo sluoksnius, manau reikėtų suprasti, kad jei kalba eina apie keitimąsi duomenimis vidiniame tinkle (Folder network sharing), tai užtenka 2 tinklo sluoksnio ir tam puikiausiai užtenka tik MAC  adresus palaikančių tinklo šakotuvų, bet jei norima į tinklą įnešti internetą, tinklą reikia perkelti į 3 tinklo sluoksnį ir į tinklą pajungti IP adresaciją.

Taigi antras niuansas, kad maršrutizatorius duomenis siunčia ne pagal MAC adresus, o pagal IP adresus, todėl visam vidiniam tinklui reikalingas vienas DHCP serveris, kuris ir būna įdiegtas maršrutizatoriuje.

Dar reikėtų žinoti, kad būna maršrutizatorių su įdiegtu specifiniu prisijungimo prie interneto serverio modemu. Tada WAN lizdo išorinio tinklo pajungimui nebus, o jo vietą užims įdiegtas modemas. Jei tai bus DSL modemas, tai WAN lizdo vietoje bus telefono laidų pajungimo lizdas, jei kaip ir mano atveju, tai bus GSM modemas, tai daugiau lizdų iš vis nesimatys. Na dar gali būti ir USB lizdai įdiegti, bet čia jau nesiplėskim :).

Vidinio tinklo komutavimo įrenginiai. Pradžiai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visi vidinio tinklo komutavimo įrenginiai, dar kitaip plačiai vadinant „tinklo šakotuvais“ dirba tik su MAC adresais. Visi lizdai esantys tinklo šakotuvuose yra lygiareikšmiai, tad nėra absoliučiai jokio skirtumo, koks laidas kišamas į kokį lizdą.

Beje, net su tinklo šakotuvais galima pajungti visus vidinius įrenginius prie interneto, bet reikalas tas, kad visi įrenginiai būtų matomi interneto tiekėjui, tiems įrenginiams turėtų būti išduodami išorinio tinklo IP adresai ir atitinkamai jiems turėtų būti taikomi mokesčiai už naujų tinklo taškų pajungimą. Taipogi nebūtų jokio saugaus vidinio tinklo, jokių aparatinių ugnesienių ir pan. Nors greičiausiai jų MAC adresai nebus įtraukti į aptarnaujamų MAC sąrašą. Pagrindiniai vidinių tinklo šakotuvų tipai:

Hubai (HUB) – tai pasenę vidinio tinklo komutavimo įrenginiai, kurių greičiausiai net nerasit kur nusipirkti, nes ir tobulesni tinklo komutavimo įrenginiai gerokai atpigę (pav. 5-port 100MB komutatorius/switch`as kainuoja tik 5.57€ ar dar pigiau), ir Hub`o įsigijimas yra nepagrįstas jokiais argumentais. Šis įrenginys per vieną lizdą įėjusius signalus siunčia į visus kitus lizdus absoliučiai neatrinkinėdamas, koks MAC adresatas yra reikalingas, ir prie kokio lizdo kompiuteris su tokiu MAC adresu yra pajungtas. Taigi, vienu metu į habą gali būti paduodamas tik vienas signalas, t.y. jis  negali dirbti  „dupleks“ režimu (kai vienu metu gali “kalbėti“ ir “klausytis“ abu įrenginiai, kaip pavyzdį galima pateikti telefono ryšį, priešingai „single“ ryšio režimui, kai vienu metu gali „kalbėti“ tik vienas įrenginys ir kai vienas „kalba“, kiti tik „klauso“, kaip pavyzdį galima būtų paminėti radijo stoteles), kas iškart kerta per tokio įrenginio pralaidumą net komutacijai vienu metu vykstant tik tarp dviejų įrenginių. Dar vienas niuansas, kad kai vienas kompiuteris siunčia duomenis, tuo metu negali duomenų siusti absoliučiai joks kitas kompiuteris, tad vienu matu iš sakykim 8 pajungtų įrenginių gali dirbti tik vienas. Realiai jau vien išvardintų hubo darbo niuansų užtenka, kad suprasti tokio įrenginio gabumus, ir tai, kad tokio jums tikrai nereikia. Užsiminsiu tik apie tai, kad būtent hubai leidžia pajungus vieną kompiuterį atitinkamai sukonfiguruotą, įrašyti absoliučiai visus tinklu perduotus duomenis, kas daro tokį tinklą ne tik kad labai lėtu, bet ir ypatingai nesaugiu. Atėjai su kokiu nors nedideliu srautą įrašančiu įrenginiu pas klientą, įkišai jį į vieną laisvą ar atlaisvintą hubo lizdą, ir jau visus slapčiausius prisijungimo duomenis turi.

hub

Komutatorius (SWITCH) -Pirmiausiai tai atpažįstantis, kokie MAC įrenginių adresai yra pajungti prie konkretaus lizdo, ir leidžiantis duomenis iš vieno įrenginio perduoti konkrečiam įrenginiui sukomutuodamas tik du lizdus tarpusavyje, taigi vienu metu gali veikti keli įrenginiai. Dar vienas dalykas, kad dažniausiai leidžiamas dupleks ryšio režimas, kas dar padidina ryšio greitaveiką. Kadangi komutatoriai komutuoja pagal atmintyje esančius prie kiekvieno lizdo pajungtus MAC adresus, svarbus parametras yra palaikomų MAC adresų skaičius atmintyje, bet kadangi mano tinkle nenusimato didelis įrenginių kiekis, aš į jį nekreipiau dėmesio.

switch_anim

Vis tik dėl atmintyje saugomi MAC adresai skirti tik aktyvios sesijos metu vykstantiems duomenų mainams komutuoti, kas leidžia stipriai pagreitinti ryšį, bet jie greitai pamirštami, ir po ilgesnės pauzės ryšio užmezgimo pradžioje, kai kreipiamasi į kitą kompiuterį, atsakančiojo kompiuterio MAC adresas yra ištransliuojamas į visą lokalų tinklą, ir tik atsakančiajam kompiuteriui atsiliepus, komutatorius jau komutuoja ryšį tik tarp šių dviejų įrenginių. Taip, kad nors duomenų srauto kitiems įrenginiams prijungtiems prie lokalaus tinklo nepavyks nukopijuoti, bet klausydamasis įrenginys gali sugaudyti absoliučiai visų lokaliame tinkle esančių įrenginių MAC adresus. Ir net jei lokaliame tinkle bus keli potinkliai pav. 192.168.1.X ir 192.168.2.X su NetMask 255.255.255.0, kurie vienas kito nematys, bet nematys OSI layer 3 sluoksnyje, o MAC adresai yra OSI layer 2 sluoksnyje ir šiame sluoksnyje nėra apribojimų uždėtų OSI layer 3 sluoksnyje.

 Daugiau į įrenginių smulkmenas nesigilinau, man užteko turimos informacijos, kad galėčiau priimti tinkamus sprendimus.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad yra įvairaus greičio tinklo standartų, tai seniai pamirštas ir nieko netenkinantis 10 Mb/s greičio tinklo standartas, vis dar labai paplitęs 100 Mb/s tinklo standartas ir jau gana seniai gyvuojantis bet dar ne vienvaldis 1000 Mb/s spartos (Gigabit) tinklo standartas. Yra ir dar didesnės spartos tinklo įrangos, bet privatiems poreikiams ši įranga per brangi, o ir poreikio didžiausia tikimybė kad nėra. Switch`ai leidžia prie to pat įrenginio pajungti įvairios spartos įrenginius. Vieno lėtesnio įrenginio pajungimas nesulėtins viso tinklo darbo, lėčiau vyks ryšys tik tarp įrenginių tiesiogiai tuo momentu bendraujančių su lėtesniaisiais.

Ar verta įsigyti lėtesnio ryšio standarto svičus?

Reikėtų žiūrėti, kam jie bus naudojami. Jei prie jų būs jungiami tik mažesnio greičio įrenginiai, tokie kaip pavyzdžiui IP vaizdo kameros, kurios palaiko tik 100Mb/s greitį su galimybe  tiekti elektros energiją kamerų maitinimui per tą patį tinklo laidą „Power over Ethernet“  (100 Mb/s ryšiui užtikrinti naudojami tik 4 laidai (1, 2, 3 ir 6) iš 8, tad kiti 4 laidai naudojami maitinimui perduoti užmaitinant vaizdo kameras. 1000Mb/s ryšio užtikrinimui jau naudojami 8 gyslų laidai, nors kaip supratau, naujesni „PoE“ standartai leidžia maitinimą perduoti ir duomenis perduodančiais laidais). Taigi, IP kamerų pajungimui tikslingiau įsigyti 100Mb/s svičą su „PoE“ maitinimo padavimo galimybe, nei statyti paprastą swičą ir kiekvienai kamerai atskirai įsigyti „PoE“ maitinimo įrenginį, bet jei ryšį planuojama organizuoti tarp kompiuterių (kurių pagrindinės plokštės jau labai seniai komplektuojamos su integruotu 1Gb/s tinklo palaikymu), NAS serverių ar tarp vaizdo transliacijai naudojamų įrenginių, manyčiau, kad tikslingiau komutavimui naudoti 1000Mb/s svičus.

 

 

Man patiko, kad įsigytame 1Gb/s sviče modemo lemputės rodo kokio greičio įrenginiai yra prijungti prie konkrečių lizdų.

Taigi, pasigilinęs į šiuos aukščiau aprašytus niuansus, pradžiai ryšio praplėtimui panaudojau iš seniau turėtą „Linksys“ tinklo maršrutizatorių, kuris buvo naudojamas ankščiau, kai gyvenau bute. Jo pajungimui pasinaudojau šiame šaltinyje pateiktomis rekomendacijomis. Pagrindiniai maršrutizatoriaus pajungimo, kaip svičo principai:

Pirmiausiai reikia atjungti DHCP serverį, nes vienam vidiniame tinkle gali būti tik vienas IP adresus dalinantis servisas.

Antras dalykas, visi jungiami prietaisai ir paduodamas ryšio laidas jungiami tik prie LAN lizdų, WAN lizdą paliekant neliestu. Taip pajungtas maršrutizatorius, jei jis turi bevielio ryšio Wi-Fi funkciją, praplės tinklą ir dar viena bevielio ryšio stotele.

Konfigūruojant bevielio ryšio prisijungimo stotelę, galima nustatyti tą patį SSID pavadinimą, kaip ir pagrindinės bevielio ryšio stotelės, be to nurodyti ir tą patį slaptažodį, kad bevielio ryšio įrenginiai automatiškai persijunginėtų prie artimiausios bevielio ryšio stotelės su stipriausiu signalu, nekeldami problemų su naujų prisijungimo taškų konfigūravimu kiekvienam atskiram įrenginiui. Nors kiti pataria kaip tik naudoti skirtingus SSID pavadinimus, kad pats vartotojas galėtų pasirinkti, prie kokio Wi–Fi taško jis nori konkrečiu momentu prisijungti, taip, kad galimybių yra įvairių, o kokį variantą pasirinkti, spręsti jums. Dar gerai būtų nustatyti skirtingus kanalus, kad bevielio ryšio stotelės netrukdytų viena kitai.

kanalai

Nepersidengiantys kanalai gaunasi tik 1-6-11, nes mano bevieliai maršrutizatoriai palaiko nuo 1 iki 11 kanalus.

Vis tik, pasigilinus daugiau, sužinai, kad maršrutizatoriuje gali pakeisti naudojamų dažnių diapozono dydį (2,4 GHz diapozone, tarp 20MHz ir 40Mhz, o 5GHz diapozone tarp 20MHz, 40MHz ir 80Mhz), o pasirinkus didesnį nei 20MHz, nepersidengiančių kanalų ribos šiek tiek pasikeičia. Bet kokiu atveju, pasirenkant maršrutizatoriaus kanalus, bei užduodant naudojamą dažnių diapozoną, reikėtų žinoti ne tik savo naudojamų maršrutizatorių nustatymus, bet ir visų kitų esančių aplink, pas kaimynus. Tam geriausiai padeda mobilių telefonų aplikacijos “WiFi analaizeriai“. Su jų pagalba nusistatysite radijo ryšio užimtumą ir susireguliuosite savo maršrutizatoriaus naudojamus kanalus optimaliausiai.

Taigi, dabar pas mane veikia dvi bevielio ryšio stotelės, be to dar įsigijau papildomai tris svičus. Du svičus pirkau 1Gb/s, atkreipdamas dėmesį į jų deklaruojamas mažas elektros sąnaudas. Mano įsigytas 5 kanalų svičas eikvoja iki 3,9W galios elektros,  o 8 kanalų – iki 4,8W galios, be to jie turi galimybę atjungti elektros energijos tiekimą nenaudojamiems lizdams, tad elektros energijos sąnaudos turėtų būti dar mažesnės, nei deklaruotos. O trečias svičas 100 Mb/s su PoE skirtas konkrečiam tikslui :). Taigi, ne toks jau ir mažas tas mano privataus namo kompiuterinis tinklas :).

Šiai dienai tai jau šiek tiek pasenęs mano kompiuterinio tinklo vaizdas, dabar jis šiek tiek praplėstas, bet kai rašiau šį straipsnį, vidinis tinklas atrodė maždaug taip, kaip pavaizduota žemiau esančiam paveikslėlyje. Artimiausiu metu jis dar plėsis ir LAN sujungimai šiek tiek keisis, be to tikrai dasidės didesnis kiekis laidais prijungtų televizorių, kompiuterių, vaizdo stebėjimo kameros ir kita įranga, apie kurios įsigijimą šiuo metu net negalvoju. Atrodytų, kad iš bėdos galėtų užtekti ir vieno maršrutizatoriaus, pagal laidais pajungtų įrenginių skaičių, bet realiai mane riboja ir stacionariai pravestų laidų kiekis. Įrangos skaičius taškuose viršija stacionariai pravestų  laidų kiekį, tad jau rašydamas straipsnį, po eilinio pirkinio, buvau priverstas plėsti savo tinklą. Be to, dar yra šis tas pajungta prie tinklo, apie ką aš nenorėčiau pasakoti plačiajai visuomenei ☺.

Tinklas inetui

Portų peradresavimas (Port Forwarding)

Jei kils noras prie savo įrangos jungtis tiesiogiai iš bet kurios pasaulio vietos per internetą, pavyzdžiui prie Komfovent rekuperatoriaus, reikia įjungti portų peradresavimą („Port Forwarding“, o mano maršrutizatoriuje ši funkcija vadinasi „Virtual Server“). Tada nurodote, kokį vidinį portą norite padaryti matomą iš išorės. Konkrečiai Komfovent rekuperatorių portas pagal nutylėjimą (default) yra 502. Taigi, forwrdinus 502 portą iš vidinio tinklo į išorinį, prie savo rekuperatoriaus galėsite jungtis iš bet kurios pasaulio vietos, reikės tik žinoti savo išorinį IP, bet jį sužinoti galėsite bet kuriame „What my IP“ paslaugas teikiančiame serveryje. Forwardinti galima ir į kitą portą. Tai šiek tiek apsunkintų priėjimą prie jūsų tinklo. Portui esant standartiniam, ženkliai lengviau surasti ir nustatyti, kokie servisai šiuo momentu susirišę su internetu. Skanuojant dažniausiai imamas platesnis IP adresų diapozonas ir nurodomi tik pagrindiniai portai, taip pagreitinant atvirų portų paiešką, tad portui esant ne standartiniam, jūsų atidarytas portas gali būti ir neaptiktas.

Yra kelios problemos.

Pirma, tai jūsų IP adresas, jei papildomai to neužsakėte pas paslaugų tiekėją, tai kiekvieną kartą jungiantis prie interneto bus vis kitas, kintantis. Šią problemą galima spręsti keliais būdais:

  1. Užsisakyti nekintančio IP paslaugą pas paslaugų tiekėją;
  2. Pasinaudoti Dynamic DNS paslaugų serverio pagalba;
  3. Paleisti kokią nors programą, kuri nuolatos naudotų internetą.

Paprasčiausias pirmas variantas, bet jis kainuoja papildomą abonentinį mokestį. Antras variantas, jei mokamas tai jau geriau rinktis pirmąjį, o jei nemokamas, tai ir vėl, veiks ne visuomet, nes pavyzdžiui į Komfovent rekuperatoriaus valdymo apsą yra galimybė įrašyti tik IP adresą. Trečias variantas nuolatos naudos interneto srautą, bet galima pasirinkti ir nuolatos mažai srauto naudojantį servisą, bet jūsų interneto tiekėjas, dėl šio būdo naudojimo patenkintas nebus ;).

Pavyzdžiui vaizdo kameros turi „OnVif“ funkciją, leidžiančią prie kameros jungtis iš išorės ir nekreipiant dėmesio į jūsų IP adresą, firewolą ir pan. Tad tai tikrai patraukli funkcija, nes nereikia atverti vartus iš interneto į savo vidinį tinklą.  Beje, tada nereikia sukti galvos ir dar dėl vienos problemos, tokios kaip paslaugų tiekėjo jungimas abonento, ne prie išorinių tinklų, bet prie vidinio tinklo.

Taigi, dar viena problema, su kuria gali tekti susidurti bandant prisijungti prie savo rekuperatoriaus per internetą. Jei internetui naudojate mobilaus ryšio operatoriaus SIM kortelę, kuri skirta mobiliam ryšiui, o ne internetui, tai jūs pajungiamas ne tiesiogiai prie interneto, o prie vidinio ryšio tiekėjo tinklo, ir vienu ir tuo pačiu IP adresu į internetą išeina labai didelis kiekis vartotojų. Taigi, kad veiktų portų peradresavimas, jums būtina įsigyti būtent interneto paslaugoms skirtą SIM kortelę. Sužinoti, prie kokio tinklo jūs esate prijungiamas, labai nesunku sužinoti maršrutizatoriaus nustatymuose pasirinkus pasijungimo informaciją rodantį meniu:

ip

Mus domina būtent „WAN“ eilutė. Jei joje matosi išorinis adresas, kuris sutampa su rodomu „What my IP“, viskas tvarkoje, jūs jungiatės prie išorinio tinklo iškarto, bet jei adresas prasideda vidinio IP tinklo skaičiukais, kaip taisyklė 10.x.x.x, ir tie skaičiukai nesutampa su „What my IP“ rodomu, tai jūsų vidinis tinklas pasijungė prie vidinio, ryšio paslaugų tiekėjų tinklo ir portai bus peradresuoti ne į išorinį internetą, bet į vidinį ryšio paslaugų tiekėjo tinklą ir iš interneto nebus pasiekiami. Nebent ir ryšio paslaugų tiekėjas tuos pačius portus peradresuotų :), bet to tikrai nebus. Beje, Kinijoje kaip supratau, net ir internetui tiekiamos SIM kortelės jungiamos prie vidinio ryšių paslaugų tiekėjų tinklo.

Vidinio tinklo vidiniai adresai:

  • 10.0.0.0 (10.0.0.0–10.255.255.255)
  • 172.16.0.0/12 (172.16.0.0–172.31.255.255)
  • 192.168.0.0/16 (192.168.0.0–192.168.255.255)

Beje, dėl portų peradresavimo. Prie kuo protingesnio įrenginio prisileisite iš išorės, tuo daugiau žalos gali padaryti įsilaužėlis. Teko matyti, pas draugą, kad jis buvo pasidaręs, jog iš išorės galėtų prieiti prie savo maršrutizatoriaus. Sakė, kad jis buvo nulaužtas, tai dabar sugalvojo daug sudėtingesnį slaptažodį, tad dabar į jį niekas neįsilauš. Sakau nesąmonė, nes prisijungimo ekrane matosi konkretus maršrutizatoriaus modelis. Suvedėm jį youtubėje su žodžiu “hack“ ir greitai išmetė, kaip galima į jį įsilaužti. Principas toks, kad į adreso eilutę, suvedus tam tikrą komandą, pradedama siūsti esanti firmware su visais nustatymais. Parsisiuntus firmware, ji iššifruojama su specialia iššifravimo įranga ir turime išsaugotus prisijungimo duomenis. Taigi, kad ir koks sudėtingas slaptažodis bebūtų, jis nesunkiai sužinomas ir be bruteforce slaptažodžių parinkinėjimo. Po šio yotube filmuko peržiūros, draugas priėjimą prie maršrutizatoriaus iš išorės išjungė. Turint priėjimą prie maršrutizatoriaus, turim priėjimą prie absoliučiai visų vidinio tinklo resursų.

Norint patekti prie vidinio tinklo, mano nuomone daug saugiau pasidaryti priėjimą, prie vidiniame tinkle esančio kompiuteriu su TeamViewer pagalba, o per jį, jau ir prie maršrutizatoriaus prieisite. Kas dėl Komfovet rekuperatoriaus, tai jo valdiklis „Ping2“, kuris yra pas mane, mano supratimu yra gana kvailas, tad laužimasis į jį iš išorės neturėtų duoti daug naudos. Nors vaizdo kameroms adresavimą taipogi buvau įjungęs, bet suradęs, kad jos gali transliuoti vaizdą į  išorę ir „OnVif“ pagalba, peradresavimą į Dahua vaizdo kamerų portą 37777 uždariau. Kuo mažiau portų atidaryta, tuo saugiau.

Dėl TeamViewer. Taip, suinstaliavus ją, kompanija turės pilną priėjimą prie jūsų kompiuterio, bei prie kitų vidinio tinklo resursų. Taipogi priėjimą turės ir tos šalies valstybinės saugumo tarnybos. Bet labai abejotina, kad jūsų privati nuotraukų kolekcija bus paviešinta šios kompanijos ar institucijos darbuotojų, priešingai nei po eilinio įsilaužėlio įsibrovimo.

OSI sluoksniai

Kas liečia OSI sluoksnius, tai vienas Tinklų administratorius paaiškino taip, kad suprasčiau net aš, taigi:

  • 1-asis OSI sluoksnis apima tinklą sudarančius laidus ir kitą aparatinę tinklo dalį.
  • 2-asis OSI sluoksnis apima MAC adresaciją, kurios per akis užtenka vietiniame tinkle.
  • 3-asis OSI sluoksnis apima IP adresaciją, kuri reikalinga norint išeiti iš lokalaus tinklo ribų. Yra ir daugiau, pav. ICMP, ARP, RIP, bet tai mažiau aktualu bendram suvokimui.
  • 4-asis OSI sluoksnis apima TCP (su nusiųstų duomenų gavimo patvirtinimu) ar UDP (nereikalingas patvirtinimas, kad duomenys gauti, kas padidina duomenų siuntimo greitį, bet kyla rizika atsirasti klaidų)  ryšio tarp dviejų tinklo įrenginių užmezgimą.

Ties šiuo sluoksniu paprastai pasibaigia tinklą palaikančios aparatinės įrangos galimybės.

  • 5-asis OSI sluoksnis apima autentikaciją autorizaciją (logon/logof)
  • 6-asis OSI sluoksnis apima įvairių simbolių, (pav. ASCII simbolio „$“) keitimą į dvejetainę sistemą (konkrečiu atveju tai būtų „0010 0100“). Taip pat šis sluoksnis apima duomenų kompresiją (su duomenų praradimu arba be), bei siunčiamų duomenų šifravimą.
  • -7-asis OSI sluoksnis apima įvairių programų bendravimo protokolus, tokius kaip „HTTP, HTTPs, FTP, NFS, FMTP, DHCP, SNMP, POP3, IRC, NNTP, SMPT“ ir pan.

 

Network mask

Konfiguruojant prie tinklo prijungto kompiuterio ar kito įrenginio tinklo nustatymus, reikia nurodyti tokius parametrus

  • Įrenginio IP adresas. Įvedate IP adresą, kuriuo bus pasiekiamas konfiguruojamas įrenginys. Dažniausiai pasirenkamas vienas iš vietiniam tinklui skirtų IP adresų, nors nebūtinai.
  • Subnet Mask. Apie šį parametrą plačiau pakalbėsim truputį žemiau.
  • Default Gatawey. Įvedamas maršrutizatoriaus, sujungiančio vietinį tinklą su išoriniu IP adresas.
  • DNS serverio adresai. Galima suvesti maršrutizatoriaus IP adresą, interneto tiekėjo deklaruotą DNS IP adresą, arba kitų servisų, pav. Google – 8.8.8.8 arba 8.8.4.4; Cloudflare – 1.1.1.1 arba 1.0.0.1. Daugiau apie tai čia.

Subnet Mask adresas yra tarsi lentelė į kurią įrenginys turi žiūrėti prieš kreipdamasis į kitą įrenginį. Jei kitas įrenginys yra tame pačiame lokaliame tinkle, į jį galima kreiptis tiesiogiai. Su Net Mask mes nustatome ribas, pagal kurias kompiuteris supranta jog įrašomas adresas yra lokaliame tinkle ir į tą įrenginį galima kreiptis tiesiogiai apeinant maršrutizatorių (Gatawey). Jei IP adresas į kurį norima kreiptis išeina už Net Mask užduotų ribų, tuomet kreipiamasi į gatawejų ir jam pavedama toliau tvarkyti maršrutą iki užduotojo IP adreso.

Taigi, su Net Mask mes apibrėžiame kokio dydžio yra lokalus tinklas.

Subnet Mask adresas yra kaip ir visi kiti IP adresai sudarytas iš 32bit sveiko skaičiaus. Kaip ir visus kitus IP adresus network mask rašome X.X.X.X formatu – keturi baitukai atskirti taškais.

8bit = 1Byte (baitas)

32bit = 4 Byte (baitai, 4*8 = 32)

Net mask mes dažniausiai matome užrašyta kaip “255.255.255.0“, tokia net mask reiškia jog lokaliame potinklyje mes galime turėti 256 adresus (tiesa praktiškai panaudojami tik 254, nes apatinis ir viršutinis potinklio adresas yra techniniai jų negalima naudoti).

255.255.255.0  <– dvejetainėje sistemoje tas rašosi kaip:
255.255.255.0 = 11111111 11111111 11111111 00000000 = 24-keturi vienetukai pradžioje ir po to 8-tuoni nuliukai.
Net Mask skaičiai nebūtinai turi būti 255 arba 0. Jie gali būti ir kiti, svarbiausia, kad pavertus į dvejetainį formatą iš kairės pusės būtų vienetukai nepertraukti nuliukų pav.
11111111 11111111 10000000 00000000 – 255.255.128.0 ( arba /17)
11111111 11111111 11000000 00000000 – 255.255.192.0 ( arba /18)
11111111 11111111 11100000 00000000 – 255.255.224.0 ( arba /19)
11111111 11111111 11110000 00000000 – 255.255.240.0 ( arba /20)
11111111 11111111 11111000 00000000 – 255.255.248.0 ( arba /21)
11111111 11111111 11111100 00000000 – 255.255.252.0 ( arba /22
11111111 11111111 11111110 00000000 – 255.255.254.0 ( arba /23)
255.255.255.0 dar galima užrašyti taip vadinamu CIDR formatu. Šiuo formatų skaičiukas po pasvirusiu brūkšneliu rodo kiek subnet mask dvinariame skaičiuje vienetukų yra priekyje. Gaunasi taip:
PVZ: IP Address: 192.168.1.1 su netmask 255.255.255.0 galima užrašyti CIDR formatu 192.168.1.1/24
255.255.255.0 = /24  (apima adresų ruožą nuo 255.255.255.0 iki 255.255.255.255)
11111111 11111111 11111111 00000000 (priekyje 24 vienetukai)
255.255.0.0 = /16  (apima adresų ruožą nuo 255.255.0.0 iki 255.255.255.255)
11111111 11111111 00000000 0000000 (priekyje 16 vienetukų)
255.224.0.0 = /11  (apima adresų ruožą nuo 255.224.0.0 iki 255.255.255.255)
11111111 11100000 00000000 0000000 (priekyje 11 vienetukų)
255.0.0.0 = /8  (apima adresų ruožą nuo 255.0.0.0 iki 255.255.255.255)
11111111 00000000 00000000 0000000 (priekyje 8 vienetukai)
252.0.0.0 = /6  (apima adresų ruožą nuo 252.0.0.0 iki 255.255.255.255)
11111100 00000000 00000000 0000000 (priekyje 6 vienetukai)
Kaip jau minėta, lokaliam tinklui praktiškai galima pasirinkti bet kokį IP adresą su net mask apibrėžiant tam tikrą adresų diapazoną. Problema tik ta, kad jei tai bus ne standarto priskirti lokaliam tinklui adresai, mes paprasčiausiai internete negalėsime pasiekti tuos adresus naudojančių interneto resursų. Toks adresavimas neturi prasmės, taip, kad ši informacija naudinga tik bendram supratimui. Nors iš kitos pusės, be standartais lokaliam tinklui priskirtų adresų zonų yra ir kitų rezervuotų diapazonų, pav.

Specialūs adresai:

  • 169.254.0.0/16
  • 224.0.0.0/4 – grupinio transliavimo (multicast) adresų sritis
  • 240.0.0.0/2 – rezervuota adresų sritis
  • 127.0.0.0/8 – kompiuterio adresas kreipiantis iš to paties kompiuterio.

Savo praktikoje pamenu teko susidurti su tinklu iš 169.254.0.0/16 diapazono.

 

O dabar šiek tiek praktikos.

Sakykim yra du kompiuteriai

(1). IP: 192.168.1.2

NetMask: 255.255.0.0

(2). IP: 192.168.2.2

NetMask: 255.255.255.0

 

Šioje situacijoje (1) kompiuterio NetMask nustatytas taip, kad (2) kompiuterio adresas patenka į nustatytas lokalaus tinklo ribas, tad matys (2) kompiuterį ir galės į jį kreiptis, bet negaus tiesioginio atsakymo, nes (2) kompiuterio NetMask užduotos per mažos ribos, į kurias nepatenka (1) kompiuteris. Antrasis kompiuteris pirmajam atsakymą perdavinės per Gatawėjų. Jei šiame tinkle bus gatawėjus, su Net Mask apimančiu abiejų kompiuterių IP adresus, tai turėtų peradresuoti užklausą teisingam adresatui, bet jei gatavėjaus NetMask per siauras, arba gatawėjaus iš vis nėra, tuomet ryšio tarp kompiuterių negalės būti. (2) kompiuteryje NetMask pakeitus iš 255.255.255.0 į 255.255.0.0 abu kompiuteriai matys vienas kitą ir puikiausiai tarpusavyje susikalbės be gatawėjaus pagalbos.

Klausimas, kam tuomet susisiaurinti Net Mask aprėptį, jei nusistačius maksimalią neiškils problemų su vos ne visa naujai įsigyta įranga su skirtingais IP adresais? Privačiam asmeniui, manyčiau, kad NetMask 255.255.0.0 yra idealus, bet įmonėse su didelių apimčių tinklais stengiamasi nustatinėti NetMask maksimaliai siauros aprėpties. Tai daroma, kad pavyzdžiui per VPN apjungus kelių ofisų ar įmonių tinklus, neprasidėtų hemarojus su skirtingų lokalių tinklų adresacijos persidengimu. Įsivaizduokit koks gali būti malonumas pakeisti kokio 100 ar gerokai daugiau tinklo įrenginių adresaciją iškilus aprašytam konfliktui.

Realiai tai NetMask galima nustatyti net 0.0.0.0, bet tuomet, kad ir kokį IP adresą įrašytumėte, bus laikoma, kad tas adresas yra vidiniame tinkle ir jo peradresacijai nebus kreipiamasi į Gatawėjų o tai reiškia, kad joks išorinio interneto resursas bus nepasiekiamas.

Liteatūra:

  • Kaip užtikrinti namų interneto tinklo apsaugą? – tikrai gerai šią sritį išmanančio specialisto parašytas straipsnis apie maršrutizatoriaus konfiguracijos niuansus. Nors apie daugelį iš jų ir aš užsiminiau, bet jei skaitydami mano parašytą tekstą ne viską supratot, gal ten bus aiškiau. Straipsnis irgi tik supažindinantis su svarbiausiais niuansais, kad žinoti į kurias sritis reikia pasigilinti labiau :).
  • Populiariausi slaptažodžiai pasaulyje: 2018 m., dar vienas 2018 m. sąrašas,
  • Populiariausi lietuviški slaptažodžiai (pasistenkite parinkti tokį slaptažodį, kad jis nesutaptų, ar nebūtų panašus į esančius šiame sąraše): 2019 m. (123456, 123456789, 123123, lopas123, samsung, qwerty, mantas, lopas, lietuva, 12345, katinas, 111111, 12345678, asasas, asilas, nesakysiu, mamyte, saulute, kaunas, 1234567, labas, guardian101, karolis, 123, 123321, kaktusas, slaptazodis, 666666, justas, 1234, kompas, 654321, karolina, vasara, 0, andrius, 1234567890, 159753, zuikis, labas123, marius, mindaugas, kaciukas, angelas, monika, nezinau, lietuva1, edgaras, katyte, killer, saulyte, maziukas, 123123123, tomukas, liutas, drakonas, kristina, 112233, asdasd, lukas, siemens, asdfghjkl, creative, gaidys, 123456a, abc123, martynas, labas1, mamyte1, deividas, motorola, password, sandra, viktorija, asdfgh, edvinas, kakalas, kamile, makaka, gabriele, klaipeda, lopeta, zalgiris, 987654321, flatron, kalakutas, lalaila, mama, naujas, qazwsxedcrfv, gintare, masina, assfuck, qwerty123, arturas, belekas, ernestas, aaaaaa, donatas, master.)
  • Slaptažodžio “Bruteforce“ nulaužimui reikalingas laikas – howsecureismypassword, 6 simbolių slaptažodis nulaužiamas per sekundę, kai 12 simbolių (didžiųjų ir mažųjų raidžių, skaičių ir simbolių kratinys) užtruks iki 3000 metų! Aišku, jei tas kratinys nėra lengvai atspėjamas ar nėra aukščiau esančiam sąraše.
  • Naujas „Wi-Fi“ ryšio standartų žymėjimų sąrašas:
    • Wi-Fi 1: 802.11b (1999)
    • Wi-Fi 2: 802.11a (1999)
    • Wi-Fi 3: 802.11g (2003)
    • Wi-Fi 4: 802.11n (2009)
    • Wi-Fi 5: 802.11ac (2014)
    • Wi-Fi 6: 802.11ax (2019)
  • Nacionalinio kibernetinio saugumo centro Saugumo pranešimai ir rekomendacijos  / Naujienos pav. dėl D-Link maršrutizatorių naudojimo saugumo  – nors nemanau, kad tai turėtų būti vertinama, kaip perspėjimas nepirkti D-Link įrangos. Mano supratimu, tai labai gera kainos/kokybės atžvilgiu produkcija, tik atkreipkite dėmesį į  pavojų galinčius kelti nustatymus.

  • Esaugumas.lt
  • Kaip išlikti saugiam internete

Rezervinis maitinimas

Mano name viskas atliekama elektros energijos pagalba – ir tiekiamas bei šildoma vanduo ir kanalizacijos funkcionavimui reikalingas nuolatinis elektros veikimas (biologinio valymo įrenginio orapūtė) ir visos kitos buitinės reikmės.

Kadangi namas pilnai priklausomas nuo elektros energijos nepertraukiamo tiekimo, noriu įsidiegti nuo elektros dingimo apsaugančią įrangą. Man žinomi du variantai, benzininis elektros generatorius, bei gilaus iškrovimo akumuliatoriai. Labiau linkstu prie akumuliatorių varianto, nes burzgiantis, smirdantis prietaisas man nelabai patinka. Jo resursas retai viršija 3000 val. (tai būtų 125 dienos nuolatinio darbo arba 4 metai, dirbant po 2 val. kasdien), be to jam bus reikalinga nuolatinė priežiūra, tepalų, filtrų keitimas, degalų papildymas, ir pan.,  retai pilnai išnaudojama jo pagaminta energija, tad realus NVK retai viršija 7%-10%. Dar įsivaizduokim situaciją, kad elektra dingo žiemą, pabandom užvesti generatorių, o jis neužsiveda, jau ir žvakes keisti reikia, o ir benzinas pasibaigęs. Iš kitos pusės, nesakau, kad tai visai nevykęs variantas, taip jis turi racijos, bet aš jį labiau įsivaizduoju, kaip pagalbininką jau sumontuotai akumuliatoriniai sistemai, kuri momentaliai perima maitinimą ir trumpalaikiai elektros tiekimo dingimai vartotojo būtų net nepastebėti, o elektros energijos nesant ilgesnį laiką, jau galima būtų jungti ir generatorių, kad akumuliatorius pakrautų. Tuomet 2kW-10kW galios įrenginio nereikės deginti tik 300W elektros energijos poreikių tenkinimui. generatorius būtų išnaudojamas maksimaliai, pakraunant išsikrovusius akumuliatorius. Akumuliatorinis variantas turėtų būti suderinamas su saulės baterijomis ant stogo, kas leistų sumažinti metines elektros sąnaudas ir atsipirktų atpirkdami visus suinvestuotus pinigus į rezervinį maitinimą.

Vis tik, paskaičiavau, kad saulės elektrinės variantas su akumuliatorių baterijomis vis dar neatsiperkanti investicija, tad realiai domėjimąsi šia kryptimi pristabdau, bet nenuimsiu „rankų nuo pulso“. Teigiama kad 2018m-2020m saulės elektrinių diegimas atpigs dar labiau, be to, po elektromobilių populiarėjimo stipriai pinga ir Ličio Jonų akumuliatorinės baterijos, tad tolimesniam pigimui perspektyvų yra.

Mano namo elektros energijos poreikis

Rezervinio maitinimo sistemos teisingam komplektavimui, pradžiai reikia įvertinti namo elektros sąnaudas, kas leistų primesti, kokios talpos akumuliatorių reikia, bei primesti pikinį elektros energijos suvartojimą, tinkamo galingumo inverterio, keičiančio nuolatinę akumuliatoriuose sukauptą energiją į 220V (230V), ar trifazę 360V (400V).

Per metus šildydamas namą ir ruošdamas karštą vandenį elektros pagalba tiesiogiai, bei visoms buitinėms reikmėms sunaudoju apie 7000kWh- 8000kWh elektros energijos. Su geoterminiu  šilumos siurbliu tikiuosi, kad namo metinis elektros energijos poreikis sumažės iki 5000kWh -6000kWh per metus. Per dieną buitinėm reikmėm grubiai sunaudoju apie 3,5kWh/d energijos, karšto vandens ruošimui su šilumos siurbliu dar apie 3,5kWh/d. Šildymo dabar neaptarinėsiu, nes nors šildoma ir šilumos siurbliu, bet sukauptos elektros energijos naudojimas šildymui manyčiau nepagrįstas jokiais ekonominiais sumetimais, nes tai pareikalautų gerokai didesnio akumuliatoriaus masyvo, kas manau būtų ne logiška. Kaip pamatysit iš akumuliatorių poreikio skaičiavimo, net buitinėms reikmėms reikalingo akumuliatoriaus masyvo kaina yra milžiniška. Kadangi namas yra pakankamai šiltas, tai net nešildomas jis galėtų prastovėti kelias paras ir temperatūra jame nukristų iki vis dar pakankamai komfortiškos ~18C temperatūros. Ilgesniam laikui galima pasinaudoti ir rezerviniu dujinio šildymo prietaisu. Deklaruojamas šio dujinio šildymo prietaiso galingumas apie 3kW, kas mano namui – su geru rezervu.

Taigi, dienai reikėtų sukaupti mažiausiai 3,5kWh, bet norint ir šilto vandens reikėtų 7kWh.

Maksimalaus momentinio galingumo poreikis

Dėl maksimalaus galingumo, tai pagrindinis reikalavimas, kad dingus elektrai, bent būtų galima naudotis vandeniu. Mano gręžinyje sumontuotas 0,75kW galingumo vienfazis siurblys, bet elektros varikliai paleidimo metu sunaudoja maždaug dvigubai didesnį momentinį galingumą, taigi, man reikėtų orientuotis į ne mažesnio nei 1,5kW galingumo inverterį, vienai fazei. Primetant dar ir kitus elektrinius prietaisus, reikėtų orientuotis į maždaug 2kW galingumo inverterį. Naudojantis akumuliatoriuose sukaupta elektros energija, elektrinio virdulio kategoriškai nenaudosi (todėl tikslinga virtuvės razečių prie rezervinio maitinimo šaltinio nejungti), ar ir dulkių siurblį galima naudoti, kai jau bus atstatytas elektros energijos tiekimas, tad kitoms buitinėms reikmėms tokio inverterio galingumo turėtų užtekti, bet tai galios tik tuo atveju, jei gaminys bus naudojamas rimtos firmos, nes „kinietiškų“, ar kitų neaiškios kilmės inverterių galingumas deklaruojamas gerokai didesnis, nei realiai yra, ir eksploatuojant tokį įrenginį jis greitai sugenda. Įsigyjant “kinietišką“ inverterį derėtų apsidraudimui įsigyti gerokai didesnio deklaruoto galingumo nei realiai reikia. Aš taip orientuočiausi į 4kW- 5kW galingumo „kinietišką“ įrenginį, su maždaug dvigubai didesniu momentiniu galingumu.

Vis tik čia jei kalba eina tik apie buitines reikmes (apšvietimas, šaldytuvas, rekuperatorius (be teno), vandens siurblys, kanalizacijos orapūtė, planšetė ir pan.). Jei pradėsim kalbėti apie karšto vandens paruošimą, jau reikėtų kalbėti apie trifazę srovę su tiksliu fazių pasiskirstymu. Šilumos siurblio galingumas apie 2,4kW vertinant su cirkuliaciniais siurbliais. Tad tokiu atveju reikėtų orientuotis į ~3kW-4kW galingumo trifazį inverterį. Giminija.lt, kai pateikinėjo komercinį pasiūlymą, teigė, jog yra galimybė apjungti tris vienfazius inverterius. Tokiu atveju, gal reikėtų orientuotis į tris po 1,5kW galingumo (bendras 4,5kW), ar vienai labiau apkrautai linijai rezervuoti 2kW galingumo inverterį, o kitoms linijoms panaudoti 1,5kW galingumo inverterius (bendras 5kW), bet kalbant konkrečiai apie „Victron“ firmos hibridus, bei kelių kitų firmų gaminius, nėra galimybės į masyvą jungti skirtingo galingumo inverterius, tad vienos fazės galingumas būtų padidinamas, visur naudojant to pačio modelio inverterius, vienai fazei naudojant didesnį inverterių kiekį. Klausimas tik kokiu būdu tiksliai juos sujungti, kad fazių poslinkis būtų teisingas ir nesugadintų trifazio variklio, bet jei jau taip teigia specialistai, būdas manau, kad yra. Sujungus tris „Victron“ inverterius į trifazį tinklą, jie pradeda veikti kaip vienas įrenginys, kuris yra prijungiamas prie bendro akumuliatorių baterijos masyvo.

Akumuliatoriai

Kas dėl akumuliatorių, tai nematau poreikio vartoti jų sukauptos energijos, kol yra energijos tiekimas iš tinklų ar saulės baterijų, nes mano nuomone būtų kvaila situacija, kai naudojant juos pilnai iškrauni ir kaip tik dingsta elektros tiekimas iš tinklo. Akumuliatoriai turi visą laiką būti pakrauti ir naudojami tiktai elektros dingimo atveju. Iš kitos pusės, teko matyti Youtube filmuką, kai žmonės, negavę pakankamos galios elektros įvado, pasididino momentinę galią panašaus į mano dabar aptariamo sprendimo pagalba. Maksimalus galingumas nereikalingas pastoviai, tad tuomet pakraunami akumuliatoriai, o kuomet prireikia didesnio galingumo, trūkstamas elektros energijos kiekis paimamas iš akumuliatorių. Jei elektros tinklų transformatorinės galia ribota, tai labai geras būdas reikiamos galios padidinimui. Tokiu būdu iškart gaunamas ir rezervinis maitinimas elektros dingimo atveju. Beje, užkliuvo, kad ten ant sienos kabo „Victron“ inverteris :). Šiek tiek pasidomėjęs šia sritimi, susidariau nuomonę, jog tai patikimos firmos įranga.

Taigi, turim reikiamos sukaupti energijos kiekį 3,5kWh-7kWh. Pasižiūrim, kiek reikia akumuliatorių talpos Ah. 3500Wh/12V= 292Ah, 7000Wh/12V=584Ah. Suapvalinkim iki 300Ah-600Ah. Akumuliatoriaus  NVK (Švininio – 80% (50% jei iškraunama daugiau nei 50% talpos), Li-Jon – 92%-90%) nevertinsim, nes ji aktuali įkrovimui, o ne akumuliatorių talpai, bet reikia atsižvelgti į tai, jog visi švininiai akumuliatoriai nemėgsta gilių iškrovų, be to akumuliatorių talpą reikėtų didinti atsižvelgiant į iverterių NVK. Idealiausia, kai iškraunama tik 30% akumuliatoriaus talpos, nes tik tokiu atveju, galima tikėtis deklaruoto akumuliatorių tarnavimo laiko. Tokiu atveju mano akumuliatorių talpos poreikis išaugtų iki 1000Ah-2000Ah. Bet manyčiau jog pakaktų akumuliatorių resurso ir juos iškraunant iki 50% lygio. Šiuo atveju, man reikėtų 600Ah-1200Ah akumuliatorių talpos.

Kadangi gilaus iškrovimo akumuliatorių talpa nurodoma juos iškraunant srove, kai iki nulio išsikraus per 20 val. (C20), kas sudarytų 5% akumuliatoriaus talpos per val., tai reiškia kad 600Ah akumuliatorių talpa bus juos iškraunant  0,36kW galia, o 1200Ah – 0,72kW galia. Kadangi tik buitinėms reikmėms reikėtų orientuotis į maždaug 1kW galią, o karšto vandens ruošimo atveju, į šilumos siurblio su cirkuliaciniais siurbliais, 2,4kW galią, prie tokių apkrovų akumuliatorių talpa sumažėtų iki ~480Ah-960Ah. Taigi, norint išlaikyti mano nurodytą talpą, įvertinus Peukert‘o efektą, man reikėtų įsigyti 750Ah1500Ah talpos akumuliatorių masyvą.

Dar vienas dalykas kurį reikėtų įvertinti, būtų tai, kad visa elektros įranga pas mane bus naudojama tik kintamos srovės (AC) 220V įtampos. Toks sprendimas buvo pasirinktas, nes nors ir žinojau apie Vilienės, planuojant naudoti saulės baterijas prasivestą laidyną nuolatinės srovės (DC) 12V įrangai (vėliau pakeitus įtampą į 24V nes naudojant 12V įtampą laiduose buvo per didelis įtampos kritimas), bet pasikonsultavus su vienu specialistu, nusprendėm papildomo laidyno nevedžioti. Reikalas tas, kad 12V įtampos atveju, norint praleisti didesnę galią, didės per laidus pratekanti srovė, tad ir laidus reikės naudoti gerokai storesnius, nes laido storis parenkamas atsižvelgiant į laidais pratekančią srovę. Taigi, esant mažesnei įtampai tikėtini didesni nuostoliai laiduose, ir sunku pasakyti, ar pavyktų ką sutaupyti. Pažiūrėkim kokios būtų srovės laiduose esant nuolatiniai srovei.

Srovės laiduose
Galia 12V 24V 48V
1kW 83A 42A 21A
2kW 167A 83A 42A
3kW 250A 125A 63A
4kW 333A 167A 83A
5kW 417A 208A 104A

Neradau rekomendacijų, kokio storio laidus reikėtų rinktis naudojant nuolatinę srovę (o iš teorijos žinau, kad nuolatinės srovės atveju laiduose patiriami didesni nuostoliai prie tos pačios srovės), bet siūlau atsižvelgti į šias lenteles.

i2

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad 2,4mm diametras, tai 4,5mm² skerspjūvio ploto laidas, taigi net 2cm ilgio 4mm² varinis laidas išsilydys akimirksniu jei per jį pabandysim paduoti 3,5kW elektros energijos, ką jau kalbėti apie didesnio ilgio laidus. Interneto platybėse radau šias lenteles pagal kurias matosi, kad jei norėčiau naudoti 12V apšvietimą antrame aukšte nuo akumuliatorių esančių pirmame, pravestu ~15m-20m ilgio, 4mm2 skerspjūvio 5 gyslų kabeliu, ir vieną porą skirčiau šiam reikalui, tai apšvietimui naudodamas 12V galėčiau perduoti tik ~35W energijos. Na čia žiauriai per mažai, tad tikrai tikiu, jog nuolatinės srovės sprendimai yra labiau žaidimai nei reali nauda. Būtų aišku įdomu išgirsti ir kitų nuomonių.

Nors vis tik įterpsiu savo mintis iš vėlesnių apmąstymų. Nuolatinę srovę naudočiau tik apšvietimui. Kaip minėjau, į antrą aukštą yra nutiestas 4mm² 5gyslų kabelis. Kadangi ten nėra jokio trifazę srovę naudojančio prietaiso, ir toks ten neplanuojamas, yra galimybė į antrą aukštą paduoti ir kintamą 220V AC įtampą ir nuolatinę. Kaip minėjau, įtampos kritimas laiduose bus didelis, tad 12V DC padavinėti nėra prasmės. Todėl paduodam standartinę 48V DC įtampą, kurią galutiniuose taškuose su impulsinių maitinimo šaltinių pagalba mažinsim iki 12V DC. 48V tai tik suapvalinta reikšmė. Pilnai pakrautų akumuliatorių įtampa yra 12,8V, o juos kraunant, bus paduodama iki 13,7V-14,4V įtampa akumuliatoriui, tad galima tikėtis, jog iki lempučių atkeliaus iki 57,6V DC įtampa, kurios sumažėjimas bus tik dėl nuostolių laiduose. Kadangi prie kiekvienos lemputės yra naudojamas maitinimo šaltinis verčiantis 220V įtampą į 12V įtampą, paduodami 48V įtampą tiesiai nuo akumuliatorių, mes panaikinsim vieną įtampos konversiją iš 48V į 220V, tuo nuimdami dalį apkrovos nuo inverterio, bei greičiausiai išvengdami dalį nuostolių, tad efektyviau būtų naudojama akumuliatoriuose sukaupta elektros energija. Kadangi didžioji dauguma antrame aukšte sumontuotų LED lempučių yra su transformatoriais sumontuotais pačiose lemputėse, dabartinis perėjimas man būtų ekonomiškai nepagrįstas, bet kai perdegus lemputėms, jas reikės keisti naujomis, reikės atsižvelgti į šią mintį ir lemputes keisti tik į 12V įtampos su į išorę išneštu maitinimo šaltiniu, kurį perėjus prie 48V DC įtampos reikės pakeisti.

Taigi, yra kaip yra, ir visa įranga pas mane turės būti maitinama AC 220V įtampos, tad reikės naudoti inverterius, kurie DC 12V-48V įtampą keis į AC 220V. Inverteriai turi aukštą naudingo veikimo koeficientą (toliau – NVK). Deklaruojamas NVK, esant nominaliam galingumui, viršija 90%.  Tačiau kasdienėje buityje inverteris paprastai būna apkrautas tik dalinai, todėl jo vidutinis našumas yra maždaug 85% – 90%. Taigi, būtina perskaičiuoti mano pateiktą akumuliatorių talpą įvertinant ir inverterių NVK kurį paimkim 90%. 750Ah *100/90= 833Ah ir atitinkamai 1500Ah*100/90=1667Ah.

Pigiausias variantas yra švino rugštiniai akumuliatoriai. Jie būna 3 tipų – skysto elektrolito, AGM ir Geliniai. Daugiau apie šių akumuliatorių savybes siūlau pasiskaityti čia. Kadangi kalba eina ne apie palaikantįjį, o apie rezervinį maitinimą, kai elektros energijos nesant ilgesnį laiką akumuliatoriai gali būti iškrauti iki 80%, atmetu AGM akumuliatorius, kurie labiau jautrūs giliems iškrovimams, o dėl didesnės kainos atmetu gelinius akumuliatorius, tad mano pasirinkimas skysto elektrolito švino akumuliatoriai. Kadangi katilinėje pas mane bus priverstinis vėdinimas, nematau didesnės problemos dėl išsiskiriančių vandenilio dujų, be to jos išsiskiria krovimo metu, o aš tikiuosi, kad tai turėtų būti labai retai, bet ištraukimą jau reikėtų daryti ties akumuliatorių baterijomis.

Iš pigesnių gilaus iškrovimo akumuliatorių buvau nusižiūrėjęs SZNAJDER ENERGY PLUS 960-07 100Ah akumuliatorius už 108,00 €. Mano poreikiams rezervuojant maitinimą tik vienai fazei, kad padengti tik buitinius poreikius vienai dienai, reikėtų 8 vnt. (12V 100Ah akumuliatorių, bendra švininių akumuliatorių sukaupta energija – 9,6kWh, kai panaudoti bus planuojama tik 3,5kWh 🙂 ) už 864,00 € (0,09€/Wh arba 0,25€/Wh jei vertinti realiai naudojamą švininio akumuliatoriaus energijos kiekį) arba padengiant visas tris fazes, kad be buitinių poreikių “pavežtų“ ir ŠS karšto vandens ruošimą – 16 vnt. (bendra sukaupta energija – 19,2kW), kas sudarytų 1728,00 € (0,09€/Wh).

Galimas ir kitas variantas, vis tik nekreipti dėmesio į tai, kad automobiliniai akumuliatoriai netinka giliam iškrovimui ir įsigyti juos. Sakykim netaupom, išleidžiam panašią pinigų sumą, bet įsigyjam didžiausios talpos, pigiausius automobilinius akumuliatorius. Gausim gerokai didesnę talpą, akumuliatoriai bus eksploatuojami palankesnėmis sąlygomis, tad gal net ir į pliusą išeisim? Kaip pavyzdį paimkim Autostar New energy 145AH/800A akumuliatorių už 110,00€ nors galimi ir talpesni variantai, kurių Ah pigesnė. Už į 864€ panašią sumą išeina ne 9,6kWh, bet 13,9kWh akumuliatorius už 880,00€ (0,06€/Wh, arba 0,25€/Wh vertinant realiai naudojamą talpą. Šis dydis išliko nepakitęs, nes skiriasi projektinis tokių akumuliatorių iškrovimo režimas). Talpos skirtumas beveik akivaizdus už minimalų kainos skirtumą, bet panaudojant tik 3,5kWh, kaip ir pirmo akumuliatoriaus atveju, bus naudojami ne 36%, o tik 25,2% akumuliatorių talpos, be to energijos panaudojimo metu iškraunant ta pačia srove, ji būtų ženkliai mažesnio santykio su akumuliatorių talpa, kas teigiamai atsilieptų akumuliatorių talpai ir ilgaamžiškumui. Taigi, čia tik dar vienas variantas pasvarstymams.

Kas liečia pigiausią akumuliatorių kainą, tai 2018-07-10 “Moki veži„ radau automobilinius akumuliatorius, kurių akcijinė kaina 55,95€ už 98Ah (0,05€/Wh) nors kokybė kelianti abejonių, kaip ir talpos atitikimas deklaruotai.

Kitas variantas – brangesnieji Li-Jon akumuliatoriai. Nors iš kitos pusės, Li-jon akumuliatorių ilgaamžiškumas didesnis, tad tas ant to išeina, bet švininio akumuliatoriaus pradinė investicija mažesnė, o Li-Jon akumuliatorių eksploatacija patogesnė. Iš kitos pusės, net vienas 20Ah akumuliatorius su 200A iškrovimo srove už 314,10 €, gali išduoti 2,4kW galią ir talpos sumažėjimas kinta labai neženkliai, nepalyginsi su švininiais akumuliatoriais, tad jei akumuliatorius rinktis tik pagal momentinę išduodamą galią, į Li-Jon akumuliatorių talpą galima beveik nekreipti dėmesio. Už mano išsirinktų švininių akumuliatorių kainą išeina 60Ah (859€ 1.19€/Wh) arba truputį damokėjus už našesnį variantą 160Ah (2099€ 1.09€/Wh) talpa, kas yra tikrai mažoka. Interneto platybėse yra palankesnių pasiūlymų: Mercedes-Benz Energy Home Storage 5kWh 2987,00€ (0,60€/Wh), Tesla akumuliatorių pristatymas, bet kainos vis tiek ženkliai didesnės nei švininių akumuliatorių. Vis tik teigiama, kad po padidėjusio akumuliatorių poreikio, pradėjus masiškai gaminti elektromobilius, stipriai atpigo Li-Jonų akumuliatoriai ir tikėtina, kad dar pigs.

Vat 2019 m. pradžioje teko užmatyti tokį 2,4kWh talpos 48V įtampos akumuliatorių už £749.00 (kas 2019-01-08 dienos kursu 0.926 pirkimas, 0.871 pardavimas sudarytų ~850€ (0,354€/Wh)) O tai, turint omenyje didelius švininių akumuliatorių trūkumus, ypatingai susijusius su didelio galingumo atidavimo apribojimais, daro tokių akumuliatorių įsigijimo variantą daug patrauklesniu už švininius.

Taip pat reikėtų žinoti, kad mokslas nestovi vietoje, pastoviai ieškoma naujų cheminių sprendimų pagerinti akumuliatorių savybes, tokias kaip įkrovimo greitis, energinį saugojimo tankį, bei leisiančiomis atpiginti pačius akumuliatorius. Štai Japonijos bendrovė „Toshiba“ eksperimentuoja su ličio titanato akumuliatoriais „SCiB“ (anodams panaudotas ličio titanato oksidas, jis pakeitė ličio jonų akumuliatoriuose naudojamus grafito pagrindų sukurtus anodus.) Toshiba akumuliatoriai pasižymi geromis veikimo charakteristikomis net žemoje temperatūroje, ilgaamžiškumu, yra atsparūs smūgiams, greitai įkraunami, tik tam atitinkamai reikalinga „didelės galios įkrovos stotelė“. Bandymai parodė, kad šie produktai net po 5.000 įkrovimo ciklų išlaiko 90% savo talpos. Papildysiu įrašą. Pasirodo šie „lithium titanate“ akumuliatoriai jau plačiai naudojami. Iš tikrųjų pasižymi labai aukštomis ekspluatacinėmis savybėmis, tokiomis, kaip didesnis saugumas, gebėjimas krautis iki -30°C temperatūros, mažu vidiniu pasipriešinimu, kas leistų elektromobilį užkrauti labai greitai, gal net per kokias 5 min., be to kai mažesnis akumuliatoriaus vidinis pasipriešinimas jie mažiau kaista dirbdami, kas sumažina akumuliatorių vėsinimo poreikį, gal net visai atsisakant vandeninio vėsinimo sistemos akumuliatorių masyvuose. Vienu žodžiu, vos ne idealus akumuliatorius elektromobiliams, jei ne jo nesveikai aukšta kaina. Dėl kainos tokių akumuliatorių panaudojimas rezerviniam maitinimui iš vis nepateisinamas. Jei elektromobiliui tai dar svarstytinas variantas dėl akumuliatoriaus savybių, tai rezervinio maitinimo atveju, tos savybės nėra tokios aktualios, o aukšta kaina nepateisinama.

Kitas tipas ličio – sieros akumuliatoriai, jie užtikrina iki 600 vatvalandžių energiją, skaičiuojant jos kiekį vienam kilogramui akumuliatoriaus masės. Ličio – jonų baterijų akumuliatoriai dabar maksimaliai gali pasiekti iki 250 vatvalandžių 1 kg svorio. Deje šių akumuliatorių kaina didelė ir mažas ciklų skaičius, nors ir dirbama ties šia kryptimi. Pažangos reikėtų tikėtis ir iš grafeninių akumuliatorių. Jie bus pigesni nei Ličio-Jonų akumuliatoriai, juos galima labai greitai įkrauti, bet prastesnis energijos saugojimo tankis. Problema ta, kad apie jų gamybą kalbėta jau seniai, jau 2012 metais randų įrašų apie tokių akumuliatorių gamybą, bet realiai jų vis dar nėra, tad peršasi klausimas, ar jie iš vis kada nors pasirodys.

Man patraukliai atrodo dar vienas variantas. Vietoje to, kad didinti akumuliatorių talpą, gal vis tik teisingiau investuoti į saulės baterijas. Akumuliatoriai tai tik išleisti pinigai “draudimui”, o saulės baterijos ne tik padidiną sistemos autonomiškumą, bet ir sumažina elektros eksploatacines sąnaudas iš elektros tinklų, tad pinigus išleistus saulės baterijoms, galima būtų vertinti kaip ir investiciją. Problema ta, kad švininių akumuliatorių atveju, dėl jų apribojimų dėl naudojamos galios, mažesnio galingumo kaip ir neišeina sukomplektuoti. Nors Li-Jon akumuliatoriai leistų komplektuoti tą patį saulės baterijų galingumą su truputį mažesne akumuliatorių talpa, bet tai palyginti neženklus skirtumas.

Vis tik čia manau kad galima būtų bandyti žaisti su dviem inverteriais, vienu brangesniu, mažesnio galingumo off-grid arba hibridiniu inverteriu, minimaliai reikalingo galingumo su minimaliu saulės baterijų kiekiu, ir on-grid tinklinio inverterio  su maksimaliu saulės baterijų kiekiu, pajungtus pagal Hibrid 4-3 topologiją (daugiau apie tai truputį žemiau), bei dasipirkus papildomą MPPT įkrovimo valdiklį, dingus elektros energijos tiekimui tinkluose, perjungti saulės baterijas nuo tinklinio inverterio (kuris dingus elektros tiekimui nustoja dirbti), prie akumuliatorių ir rezervinio maitinimo. Čia tik reikėtų išspręsti, kaip galima būtų tai realizuoti automatiškai, su minimalios automatikos, pav. Arduino ir relių pagalba, bet šią idėja detaliau panagrinėsiu žemiau.

Nepertraukiamo maitinimo šaltiniai UPS (Uninterruptible Power Supply)

Kadangi mano pageidaujamas rezervinio maitinimo šaltinis iš esmės yra jau visiems seniai gerai žinomas UPS, pradžiai reikėtų susipažinti su UPS naudojamomis principinėmis veikimo schemomis.

Rinkoje esančių UPS tipai.

  1. “Stand by“/ “Offline“ UPS (entry-level);
  2. “Line interactive“ (entry-level, mainstream);
  3. “Double Conversion“ arba  “Online“ UPS (high-end, industrial).

Stand by UPS – esant normaliai įėjimo įtampai apkrova yra maitinama per filtrą, kuris nufiltruoja didžiuosius tinklo trukdžius ir statiškai persijungia. Tuo pačiu metu per lygintuvą yra kraunama akumuliatoriaus baterija. Dingus įtampai ar jai padidėjus, sumažėjus, jungiklis automatiškai persijungia ir apkrova pradeda maitintis iš akumuliatoriaus baterijos. Jungiklis yra elektroninis ir jo persijungimo trukmė yra >3ms. Paprastai šio greičio užtenka, kad pavyzdžiui kompiuteriai „nepajustų“ trumpo elektros dingimo.
Privalumai/trūkumai:

  • Aukštas, apie 99% NVK kai tinkle yra elektros srovė ir maitinimas vyksta per UPS filtrus.
  • Norint sumažinti šito UPS kainą ne visuose šito tipo UPS modeliuose išėjimo įtampa sinusoidinė, kai jie dirba iš akumuliatoriaus baterijos.
  • Nepilnai apsaugo nuo trikdžių elektros tinkluose.
  • pakankamai ilgas (apie 4ms-12ms) persijungimas į rezervinį maitinimą nuo akumuliatoriaus.

onlineON

Tiekiama elektros energija tiesiogiai tik praeina pro filtrus

onlineOFF

Dingus elektrai, arba įtampai esant per aukštai ar per žemai, tiekimas iš akumuliatoriaus

Line interactive UPS – turi specialų transformatorių. Šitas transformatorius išlygina įtampos šuolius, šis UPS akumuliatoriaus bateriją naudoja rečiau, tuo pačiu metu prailgindamas akumuliatoriaus darbą. Šie UPS yra aprūpinti modernesniais filtrais nuo įvairių impulsinių ir radijo trikdžių. Šito UPS tipo transformatoriaus antrinė apvija turi keletą papildomų atšakų, ir kontrolerį, UPS jungiklį tarp šitų apvijų, tam tikslui, jei pasikeis įėjimo įtampa, kuri gali pakeisti išėjimo įtampą, kuri yra palaikoma tam tikrose ribose.
Trūkumai:

  • Apsaugo ne nuo visų trikdžių.
  • kadangi transformatorius perduoda didesnį galinguma esant didesniam dažniui, maitinant nuo akumuliatorių, paprastai išduodamas didesnis dažnis nei 50Hz.

IineinteractiveON1

Esant nedideliems viršįtampiams

IineinteractiveON2

esant stabiliai įtampai

IineinteractiveON3

esant neženkliai mažesnei įtampai

IineinteractiveOFF

esant dideliems viršįtampiams, ar įtampos kritimams, bei dingus elektros tiekimui

Online UPS – išėjimo įtampa patenka į lygintuvą, iš jo nuolatinė įtampa patenka į keitiklį (tuo pačiu metų pakraudinėja akumuliatoriaus bateriją), o keitiklis suformuoja kintamą įtampą. Įtampos dingimo atveju ar jos padidėjimo ar sumažėjimo nustatytose ribose metu inverteris pradeda dirbti nuo akumuliatoriaus baterijos be jokio persijungimo. Esant perkrovoms UPS apkrova persijungia per “Bypass” (pav. Trumpas jungimas, UPS perkaitimas) be pertraukimų, bet tuo pačiu metu trikdžiai filtruojasi LC – filtru.
Privalumai/trūkumai:

  • Pilna apkrovos apsauga, persijungimui į maitinimą nuo akumuliatorių nereikia nė trupučio laiko, nes maitinimas visuomet vyksta įtampą keičiant iš DC į AC.
  • Dėl nuolatinio įtampos keitimo iš AC į DC ir iš DC į AC, mažas NVK (80—96,5 %)
  • Didesni nuostoliai reiškia, kad prietaisas labiau kaista, reikia aktyvaus ventiliatoriaus vėsinimui, taigi jis triukšmingesnis.
  • didelė kaina, maždaug dvigubai trigubai didesnė nei „Line interactiv“

online1

Darbinis režimas

online2

Įjungtas By-Pass

Savadarbiai variantai

Kalbant apie savo atvejį, kaip paprasčiausią variantą matau pasinaudoti Stand by UPS principine schema, be filtrų.

papras,iausia2

Yra elektra

papras,iausia1

Elektros tinklai nutraukė elektros tiekimą

Šią schemą susirinkti visai nesudėtinga. Užtektų įsigyti impulsinį akumuliatorių pakrovėją, kuris gali būti visą laiką pajungtas prie akumuliatorių ir jam išsikrovus jį pakrauna, o pasikrovus kraus palaikomo krovimo režimu, taip neleisdamas jam nė trupučio išsikrauti.

Konkrečiai Victron pakrovėjus paėmiau tik kaip pavyzdį, jie tikrai gali būti bet kokios firmos.

Kas dėl akumuliatorių, tai čia tiks bet kokie gilaus iškrovimo akumuliatoriai, apie juos kalbėjau aukščiau.

Inverteris

Toliau pagal schemą eitų inverteris: MeanWell 24V 3000W inverteris už 1,052.70€, FIRST 3kW 48V inverteris / įkroviklis už 847.00€ čia kaip ir galima būtų sutaupyti įsigyjant vieną prietaisą taupant ant pakrovėjo, bet nežinau, kaip tokį pajungti, mano aukščiau pavaizduota schema jau netiktų, Inverteris 1000-2000W, 12V – 230V už 249.00 €, nors šis nekelia pasitikėjimo, inverteriai pakankamai greitai galinti sugesti įranga, tad gal ir vertėtų žiūrėti patikemesnės įrangos, bet kaina vienareikšmiškai be konkurencijos, Whitenergy Inverteris AC/DC 24V (automobilis) 230V, 2000W už 155,99 €  – šis mano surastas pigiausias. Jam galioja tas pats, ką sakiau aukščiau esančiam, bet įrenginio kaina  be konkurencijos. Bet reikėtų neužmiršti, kad tik brangesni inverterių modeliai išduoda tikrą sinusoidę.Pigesnių modelių sinusoidė gali sugadinti jautresnę įrangą.

Atitikimą idealiai sinusoidei charakterizuoja „Total Harmonic Distortion“ – THD išreiškiama procentais:

  • 0% – ideali sinusoidė
  • ~3% – forma artima idealiai sinusoidei
  • ~5% – signalo forma priartinta prie sinusoidės
  • iki 21% – signalas turi trapecinę arba laiptinę formą (modifikuota sinusoidė), kaip aš suprantu, būtų kažkas panašaus į 2 paveiksliuką.
  • 43% ir daugiau – signalas kvadratinės formos.

Kažkur radau teiginį, kad iš tinklų paduodamos elektros energijos sinusoidė turi būti ne prastesnė nei THD 8%, bet šią informaciją reikėtų dar pasitikslinti. Kuo sinusoidė kampuotesnė, tuo tai bus mažiau sveika įrangai turinčiai elektrinius variklius ar kompresorius (dulkių siurbliai, šaldytuvai, kondicionieriai, vandens siurbliai), taip pat transformatoriams, indukcinėms kaitlentėms, mikrobangų krosnelėms, ekonomiškoms (fluroscencinėms) lemputėms. Šiems prietaisams sinusoidė turi būti ne prastesnė nei privalanti būti elektros tinkluose -8%. Mažiau jautrūs sinusoidės iškraipymams impulsiniai maitinimo šaltiniai, kokie būna pavyzdžiui kompiuteriuose, televizoriuose, taipogi elektriniams šildytuvams, kaitrinėms lemputėms ir pan.

Inverterio galingumas turi būti ne mažesnis, nei bus naudojama maksimali apkrova, sujungus visus prietaisus vienu metu. Taipogi reikėtų atkreipti dėmesį, kad daugelis prietaisų įjungimo metu naudoja kelis kartus daugiau elektros energijos, nei nuolatinio darbo metu ir parenkant inverterio galią, būtina į tai atsižvelgti. Konkrečiai mano atveju, man aktualus gręžinio siurblys deklaruoto 750W galingumo, įjungimo metu galingumas gali išaugti iki 1500W, tad konkrečiai šiam reikalui, reikalingas inverteris su ne mažesniu, nei 800W galingumu, kurio pikinis galingumas ne mažesnis nei 1500W.

Dar keli žodžiai apie deklaruotą inverterių galią. Jau minėjau, kad inverterių tarnavimo laikas yra pakankamai trumpas ir štai filmukas paaiškinantis kodėl taip yra. Pigūs inverteriai pardavinėjami ženkliai mažesnio galingumo, kaip galingesni ir jų surinkimo kokybė kelianti abejonių. Kaip pavyzdį paimkim rusišką „A-Электроника Размах 6000“ 4kW nominalios galios, 6kW momentinės galios įrenginį. Matosi, kad nusimanantis žmogus, sugedus įrenginiui jį išrinko ir nustebo, kad pagal komplektuojančias, net 2kW galios nepajėgus atlaikyti įrenginys, pardavinėjamas kaip daugiau, nei dvigubai galingas. Ir dar apie konkrečiai šio įrenginio surinkimo kokybę. Taigi, kaip minėjau, tai tikrai greitai gendantis įrenginys, jei jis yra nekokybiškas, tad per daug nusipiginti neverta. Kokybiškos detalės iš kurių surenkami rimti įrenginiai atitinkamai ir kainuoja.

Vat ką man atsakė specialistas, kai paprašiau palyginti 1000-2000W, inverterį 12V – 230V  nominalios 1kW galios, maksimalios 2kW galios, kuriame nurodytas per didelės apkrovos išjungimas prie 1100-1330 W Nesuprantu, kaip jis gali būti maks 2000W 🙂 ) už 249€, su šiuo Victron Phoenix 24V 1200VA Schuko inverteriu už 455€:

Padarysiu palyginimą su jūsų nurodytu inverteriu per “/“. Pirmas Victron:
Max. Galia: 2400 w / 2000 w;
Svoris: 8.5 kg / 4.5 kg. Jau vien dėl šio parametro galime nebeeiti toliau, nes matome, jog victrone įrengtas kuo tikriausias galingas transformatorius, kuris sveria kaip jam ir priklauso. Štai jums ir atsakymas, kodėl apsauga suveikia prie 1300 w, nes jis daugiau nepaveža.
Naudingumas: 94% / 85%
Garantija: 5 metai / 1 metai.
Būtų ir daugiau palyginimų, bet daugiau duomenų nepateikta.

Paskutinis pagal schemą įrenginys, būtų paprasčiausia relė, parinkta kad atitiktų reikiamą srovę.

Pagal šią schemą rezervinis maitinimo šaltinis turėtų būti nesunkiai pagaminamas, vis tik, jo galutinė kaina gaunasi ne tokia maža, o aš nematau galimybės, kaip šią schemą galima būtų efektyviai papildyti saulės baterijomis. Man suprantamu būdu pajungus, saulės baterijos galėtų tik krauti akumuliatorius, bet juos greitai pakrautų ir toliau neduotų jokios naudos. Atjunginėti elektros energijos tiekimą nuo tinklų irgi ne variantas, nes reikės galingo, saulės baterijų komplekto, be to gana stipriai būtų apkraunami ir akumuliatoriai. Vienu žodžiu, gautųsi brangiausias offgridinis saulės baterijų jungimo variantas, name pajungtame prie elektros tinklų.

off-grid-saules-elektrine

Absurdas, tad ši schema gali būti naudojama tik kaip rezervinis maitinimo šaltinis, be saulės baterijų plėtimo galimybės, o kaip minėjau, jis gausis pakankamai brangus, bet pakankamai neefektyvus, nes didžiąją laiko dalį nebus naudojamas, tad klausimas, ar ne geriau rezervinį maitinimo šaltinį jungti pagal kitą schemą leidžiančią saulės baterijas išnaudoti pilnai, padengiant namo elektros energijos poreikį, tik trūkstamą elektros energijos dalį imant iš elektros tinklų, neliečiant akumuliatorių, kurie būtų naudojami tik elektros energijos dingimo atveju. Saulės baterijos, ne tik prailgina tokios sistemos autonomiškumą, bet ir leidžia atsipirkinėti investicijoms.

Man atrodo, kad rezervinio maitinimo šaltinį jungiant pagal Online UPS principinę schemą, turėtų būti galimybė ir pajungti saulės baterijas.

online

Nelabai įsivaizduoju, kaip priversti mieliau imti energiją iš vieno šaltinio nei iš kito. Mano supratimu čia reikėtų žaisti su įtampomis. Taigi, dar aiškinuosi.Visai įdomu būtų rezervinio maitinimo sistemą susirinkti pačiam :).

Hibridiniai inverteriai

Saulės sistemomis užsiimančios įmonės man šiuo klausimu pasiūlė įsigyti hibridinius inverterius, nes jie kaip tik tam ir yra skirti. Aiškumo dėlei pasiskolinsiu iš šio puslapio kelis paveikslėlius. Ne tik nuorodą palieku, bet ir paveikslėlius čia talpinu, nes tinklapių adresai laikui bėgant keičiasi. Iš kitos pusės E-Giminijos svetainė man patiko, kad tikrai daug naudingos informacijos pateikta bendram supratimui, priešingai kitoms šios srities prekeivių svetainėms, kuriose pateikti tik kainininkai. Taipogi rekomenduoju pasiskaityti visą straipsnį apie hibridines saulės jėgaines. Ten paveiksliukai truputį labiau detalizuoti.

Prieš gilinantis į jungimo detales, pradžiai noriu užsiminti, apie mano požiūriu labai svarbų dalyką. Hibridinis inverteris leidžia pirmiau panaudoti saulės baterijų pagamintą energiją ir tik trūkstamą dalį paimant iš ESO tinklų, net maitinant vieną galingą elektros imtuvą.

Taigi, grįžtam prie montavimo. Mano poreikiams rezervinis maitinimas su hibridiniais inverteriais galėtų būti montuojamas taip:

Hub-1 topologija:

victron-hub1

Akumuliatorių talpa parenkama pagal individualų poreikį, prisilaikant praktiškai tik vienos taisyklės – talpa turi būti ne mažesnė, nei leidžia MPPT įkroviklio įkrovimo srovė (jeigu kalbame apie 4 kW jėgainę, tai minimali talpa turėtų būti 400Ah@48V (o tai kaip tik ir yra mano maksimalus planuojamas variantas su 16 vnt. 100Ah akumuliatoriais (19,2kW už 1728,00 €)) Minusas, kad daugiau nuostolių dėl dvigubo įtampos keitimo ir daugiau laidų nuo saulės modulių. Rezervuojamas yra visas namas, bet jeigu bus parinkta maža akumuliatorių talpa, iš to rezervavimo nebus jokios naudos, nebent dingus tinklo įtampai nenaudosite jokių siurblių ir kitų galingų apkrovų. Įtariu, kad pagal šią schemą pajungtų saulės baterijų galia turi būti ne didesnė už hibrido galingumą, nes pakrovus akumuliatorius hibridinis inverteris nespės susitvarkyti su gaunamu energijos pertekliu, o net buityje naudojama energija turės praeiti pro hibridą.

Hub-2 topologija:

victron-hub2

Šios topologijos atveju akumuliatorių talpa privalo būti didelė, o hibridinio inverterio galia privalo būti lygi tinklo inverterio galiai. (Nesuprantu, kodėl tinklo inverteris negali būti mažesnio galingumo, nei hibridas). Nuostolių mažai, prioritetas energiją tiekti į tinklą. Rezervuojamas yra visas namas. Iš tinklo tiekiamos elektros srovės sinusoidė su tinklo inverterio sinusoide suderinama automatiškai, pagal tinklo sinusoide, nes tinklo irverteris be elektros energijos tiekimo tinkle neveikia.

Įdomu, toks tinklo inverteris už 72$ galėtų dirbti pajungtas prie  hibridinio inverterio?

Nors jei realiai, kadangi manyčiau, jog teisingiau prie rezervinio maitinimo jungti ne visas linijas, o tik gyvybiškai svarbiausias, atjungiant virtuvės razetes (šaldytuvo razetė pas mane ant atskiro saugiklio ir būtų jungiama prie rezervinio maitinimo) ir kaitlentę su orkaite, nes virtuvinė įranga dažniausiai būna labai galinga ir nepastebėjus, jog dingus elektrai maitinimas vyksta iš akumuliatorių, jie būtų labai greitai iškraunami. Taipogi, apsisprendus su akumuliatoriais neruošti karšto vandens, prie hibridinio įrenginio nederėtų jungti šilumos siurblio. Daryti, kokią nors garsinę indikaciją apie elektros tiekimo iš elektros tinklų dingimą, manau neverta, bus daugiau bėdos, ypač jei ji suveiktų naktį, nei naudos :).

Taigi, teisingesnis principinės jungimo schemos pavaizdavimas mano atveju būtų toks:

Hub-4-1 topologija:

victron-hub4-1

arba Hub-4-2 topologija :

victron-hub4-2

Galimas dar vienas hibridinio inverterio su saulės baterijomis jungimo būdas pagal Hub -4-3 topologiją, bet mano supratimu toks jungimas ne labai geras, nes dingus elektros tiekimui tinkle, bus sustabdytas saulės baterijų darbas, ir tuomet, kada saulės baterijų pagalbos reikia labiausiai, šios pagalbos nebus. Nors čia reikėtų atkreipti dėmesį į saulės baterijų galią. Pirmais atvejais ji neturėtų būti didesnė už hibridinio įrenginio galią, bei ne didesnė nei 3kW-4kW, priešingu atveju reikėtų trifazės įrangos, ir jei ją komplektuoti pav. su Victron įranga, tai jau reikėtų trijų hibridinių inverterių, kas nėra pigu. Antras dalykas, hibridiniai ar off grid tipo įrenginiai yra brangiausi, tad jų galingumą reikėtų pasirinkti per daug nepadidinant, nes bus stipriai permokėta. Tad jei mąstoma apie didesnius galingumus, gal teisingiau rinktis Hub-4-3 topologiją, apie ką aš parašiau truputį žemiau, kalbėdamas apie elektromobilių krovimą. Saulės elektrinės su tinklo inverteriais yra pačios pigiausios, tad būtent toks būdas yra pats pigiausias didinti saulės jėgainės galingumus, virš hibridinio inverterio galios. Iš kitos pusės, dingus elektros tiekimui iš tinklų ilgesniam laikui ir išsikrovus akumuliatoriams, yra galimybė pajungti didelę, pagal Hub 4-3 pajungtų saulės baterijų galią, akumuliatorių pakrovimui tam panaudojant atsarginius MPPT įkrovos valdiklius, prie kurių saulės baterijas nuo tinklo inverterio galima būtų pajungti rankomis, arba ženkliai teisingiau -relių pagalba.

Hub 4-3 topologija galima tik su pasaugojimo tinkluose paslauga.

Hub-4-3 topologija:

victron-hub4-3

Nors  Hub-1 bei Hub-4-1  ir Hub-2 bei Hub-4-2 topologijos labai panašios, jos skiriasi tuo, kad Hub-4-x topologijose dasideda srovės jutiklis, o jis yra elektros energijos matuoklis, bet skirtas ne tik vartotojui. Jis matuoja energijos kiekį ir perduoda į valdiklį, kuris, remiantis matuoklio parodymais, atlieka reikiamus veiksmus, pvz. viena iš Hub-4 galimų funkcijų yra fazių kompensavimas. Jeigu turite trifazę sistemą, o saulės jėgainė prijungta tik prie pirmos fazės, tai jeigu antra ar trečia fazė paims iš tinklo konkretų energijos kiekį, šis matuoklis išmatuos tai ir saulės jėgainė per pirmą fazę į tinklą grąžins tiek pat energijos, kiek buvo sunaudota – balansas taps lygus nuliui. Ši funkcija nelabai naudojama Lietuvoje, bet šis pavyzdys puikiai paaiškina kam yra reikalingas energijos matuoklis. Per matuoklį Hub-4 sistema mato ateinančius ir išeinančius srautus.

Visą šį laiką kalbame apie rezervinį maitinimą, be pasaugojimo elektros tinkluose paslaugos, kuriai reikalingas papildomas projektas ir vėliau pilnas projekto išpildymas, o aš planuoju rezervinio maitinimo įrangą susipirkinėti dalimis, pastoviai ją upgreidindamas. Svarbiausia iš anksto susibraižyti principinę įrangos schemą, kad perkama įranga būtų reikiamo galingumo, vėliau dakomplektuojant perkant trūkstamos įrangos dalis. Pavyzdžiui, pirmiausiai įsigyjam inverterį, po to akumuliatorius, o vėliausiai dapirkinėjam saulės baterijas minimaliais komplektais.

Norėčiau atkreipti dėmesį į akumuliatorius. Jei kalba eis apie švininius, visą jų komplektą reikia nusipirkti iš karto nes nuosekliai (didinant įtampa iš 12V į 24V ar 48V) negalima jungti senų akumuliatorių su naujais, todėl tinkamą jų talpą reikia numatyti ir įsigyti vienu metu, vieno modelio ir net pageidautina – vienos partijos, kad visi įsigyjami akumuliatoriai būtų kaip galima panašesni pagal savybes vienas į kitą, ir juos sujungus,  visi pasikrautų ir išsikrautų kaip galima tolygiau. Jei nors vieno akumuliatoriaus vidinė varža skirsis, vienas neįsikraus iki galo, kitas persikraus, ir procesas užsisuks,  ko pasekoje abu akumuliatoriai suges gerokai greičiau, nei numatyta. Arba galima, pradžiai rinktis pigesnius akumuliatorius, kurių vėliau nebus labai skausminga atsisakyti.

Ličio Jonų akumuliatoriams tikslūs krovimo parametrai yra dar labiau aktualūs, tad jų krovimui būtinai naudojama tiksli įranga – BMS. Jei Ličio Jonų akumuliatorius sujungtus į vieną didelę bateriją krausi be BMS, brangius akumuliatorius labai greitai sugadinsi. Taip kad svarbu, jog akumuliatoriai būtų kaip galima panašesni vienas į kitą, tik tuomet jie tarnaus maksimaliai ilgai. Iš kitos pusės, net ir švininiams akumuliatoriams galima įsigyti balansuoklius kurie leis tolygiau  krauti kelis akumuliatorius. Bėda tik kad 4 akumuliatoriams reikia 3 vnt., o jų kaina pakankamai didelė 75€*3 vnt=225€. Tad klausimas ar verta tiek investuoti, kai žadi pirkti akumuliatorius po 100€ už vnt. Jau geriau pirkti maksimaliai vienodus išsiverčiant be balansuoklių, nors AGM akumuliatoriams juos primygtinai rekomenduoja. Vis tik ateitis priklauso LičioJonų akumuliatoriams ar gal net didelės talpos kondensatoriams, tad gal nereikėtų per daug investuoti į ateities neturinčias technologijas.

Nenoriu rezervinio maitinimo įrangos įsigyti su paskola. Tik pilnai sukomplektavus įrangą, ją praplėtus iki galingumų, kurių iškart nepavyks sunaudoti buityje, jau bus galima kreiptis į projektuotoją dėl projekto parengimo ir dasipirkus tik trūkstamą pajungimui prie tinklų įrangą, visą įrengtą rezervinio maitinimo sistemą pajungti prie elektros tinklų perteklinės energijos pasaugojimui.

Taigi, grįžtam prie hibridinio inverterio pajungimo topologijų. Skirtumas tarp Hub-1 su Hub-4-1  ir Hub-2 su Hub-4-2 yra tame, kad vienu atveju naudojamas MPPT įkroviklis, o kitu tinklo inverteris. Naudojant MPPT yra žymiai sklandesnis galios reguliavimas, kadangi visi galios srautai eina per akumuliatorių gnybtus – akumuliatoriai atlieka buferio vaidmenį. Tačiau atiduodant elektrą pasaugojimui į tinklą, šis sprendimas yra daugiau nuostolingas, kadangi įtampa yra verčiama 2 kartus (iš saulės modulių įtampos į akumuliatorių įtampą ir iš akumuliatorių įtampos į tinklo įtampą). Naudojant tinklo inverterį įtampos keitimas atliekamas tik vieną kartą, t.y. iš saulės modulių įtampos į tinklo įtampą. Taip pat, naudojant tinklo inverterį, praktiškai visus modulius galima sujungti nuosekliai ir nuo jų iki inverterio atsivesti tik du laidus. MPPT valdiklio atveju moduliai jungiami po 3 nuosekliai ir tuomet lygiagrečiai. Dar vienas dalykas, kalbant apie šių topologijų skirtumus yra tai, kad hibridinio inverterio galia parenkama pagal planuojamo tinklo inverterio galią (išskyrus lygiagretaus pajungimo ir MPPT įkroviklio naudojimo atveju). MPPT įkroviklio naudojimo atveju hibridinio inverterio galia parenkama pagal jūsų poreikius ir turi būti ne mažesnė už MPPT įkrovimo valdiklio galią. Kadangi hibridinis yra pagrindinis inverteris, prie kurio išėjimo yra prijungiamos apkrovos, jo galia turi būti ne mažesnė už visų vienu metu naudojamų elektros imtuvų galią. Naudojant MPPT valdiklį iš sistemos pusės nėra reikalavimo turėti konkrečią inverterio galią. Ji priklauso tik nuo vartotojo poreikių.

Jungiant pagal šias topologijas, konkretus hibridinis inverteris leidžia pirmiau panaudoti saulės baterijų pagamintą energiją ir tik trūkstamą dalį paimant iš ESO tinklų, net maitinant vieną galingą elektros imtuvą. Taip pat galima hibridinį inverterį naudoti kaip rezervinio maitinimo nuo akumuliatorių,  bei papildomo maitinimo nuo saulės baterijų šaltinį, nejungiant prie ESO tinklų, perteklinės elektros energijos pasaugojimui, supaprastintai pasakius, tai UPS`as su saulės baterijų palaikymu.

Dar sugrįšiu, prie elektros atšakų virtuvei ir šilumos siurbliui nejungimo prie rezervinio maitinimo šaltinio. Protinga būtų šių atšakų nejungti, kai kalba eina tik apie rezervinį maitinimo šaltinį, kai elektros energija naudojama tik iš akumuliatorių. Kai elektros energija naudojama iš saulės baterijų ir elektros energijos tiekimas elektros tinkluose dar nėra dingęs, gal kaip tik reikėtų, kaip galima didesnį, saulės baterijose pagamintą elektros energijos kiekį sunaudoti buityje, tuo pačiu ir virtuvėje. Net pasirašius sutartį su ESO ir saugant nepanaudotą elektros energiją ESO tinkluose, jos kaina, pagal šiai dienai galiojančius pasaugojimo tarifus, labai aukšta, tad ekonomiškai labiau pagrystas sprendimas sunaudoti kaip galima daugiau pagamintos elektros energijos buityje prieš išsiunčiant likutį į ESO tinklus. Bet virtuvinių razečių, kaitlentės ir orkaitės, dingus elektros energijos tiekimui maitinti iš akumuliatorių vis tik netikslinga, tad gal teisingiau šias atšakas, dingus elektros tiekimui tinkluose, atjunginėti per reles, o kol yra elektros tiekimas tinkle, maitinti per saulės baterijas. Victron inverterių aprašyme užtikau, kad nuo 3kW galios hibridiniuose įrenginiuose yra naudojamos dvi atšakos, viena iš jų, kaip tik tokiam, nuo akumuliatorių nemaitinamiems prietaisams pajungti, tai kaip ir dar vienas šių inverterių pliusas, bet kadangi nemanau, jog tai sunkiai padaroma su paprasčiausios relės pagalba, to nelaikyčiau dideliu pliusu.

Dar viena mintis apie elektromobilių įrovimui reikalingą elektros energijos gamybą. Vat šiuo atveju, reikia labai daug galios, kurios pagamintos su saulės baterijomis leisti per hibridinį inverterį nederėtų, todėl konkrečiai elektromobilio krovimui saulės baterijas derėtų jungti pagal Hub-4-3 topologiją. Tad viso namo elektros sistemoje būtų pajungtos dvi atskiros saulės baterijų sistemos pagal hub-4-1 arba Hub-4-2 ir Hub-4-3 topologijas:

victron-hub4

Aišku, klausimas ar apsimoka elektromobilio krovimui įsigyti saulės baterijas, bet manyčiau, kad nors dabar plėtimo klausimas ir neaktualus, bet reikėtų galvoti apie ateitį, ir kas svarbiausia šios dienos planavimo etape, tai reikia žinoti, kad jei dabar pasirinksi per mažo galingumo hibridinį inverterį, nebus būtina jo keisti, nes saulės baterijų galią bus galima plėsti ir neliečiant hibridinio inverterio.

Taigi, dalis apie hibridinius inverterius gavosi, vos ne Victron įrangos reklama. Taip nutiko, nes pagrindinis informacijos šaltinis buvo būtent šia įranga prekiaujantis, be to susidariau gerą nuomonę dėl šios įrangos patikimumo. Kaip minėjau, mano nuomone ši brangi įranga privalo būti maksimaliai patikima. Jau geriau sumokėti trečdaliu daugiau, bet įrangą eksploatuoti tris kartus ar dar ilgiau.

Įmonė GREENUP atsakydama į mano užklausą (maksimalus variantas – trifazis inverteris tinkantis vandens pašildymui naudojant ŠS), pasiūlė 4 kW inverterį IMEON 3.6, EU už truputį mažiau nei 2900,00€.

Realiai, tai man šis pasiūlymas patiko labiau, nei kad įsigyti vienfazį UAB Giminija pasiūlytą MultiGrid 3kVA įrenginį, kurio kaina siūloma 1700,00€. Taip vienfazis pigesnis, bet jį aš galiu panaudoti tik pagrindinėm buitinėm reikmėm – 3,5kWh poreikio tenkinimui per dieną, ir nežinau, kaip paruošti karštą vandenį, o trifazis įrenginys nuima karšto vandens ruošimo galvos skausmą su 7kWh energijos sąnaudom per dieną. Be to, trifaziame įrenginyje jau įdiegtas MPPT saulės energijos akumuliatorių kroviklis, o Victron įrenginiuose jį/juos reikėtų įsigyti papildomai. Vis tik kaina gana didelė, ir avantiūrai leistis negaliu, tad pasigilinęs labiau, atrandu, kad IMEON 3.6, EU maksimalus atiduodamas galingumas visoms 3 fazėms yra 6kW, o čia jau kaip ir problema. Vadinasi, negaliu prie šio įrenginio jungti visų name sumontuotų elektros prietaisų. Mano name išpirkta 12kW galia, įvadinėje dėžutėje pastatytas 25A saugiklis, kuris realiai leidžia naudoti iki 5,5kW vienai fazei, arba 16,5kW per tris fazes. Taigi, jei visas apkrovas jungčiau per inverterį, labai stipriai – daugiau nei du kartus, apribočiau galimą elektros energijos naudojimo galią. Iš kitos pusės labai užkliuvo ir IMEON patikimumas, ar šis labai brangus inverteris tarnaus pakankamai ilgai? Nors orientuojantis pagal kainą, tai turėtų būti rimtas gaminys. Taigi, paieškom, kiek kainuotų galingesnis IMEON firmos trifazis inverteris – IMEON 9.12 – 5499,00€ plius neaiškūs transportavimo kaštai. Na jau ne, tikrai per brangu. Net trys MultiGrid 3kVA įrenginiai sujungti į trifazį tinklą kainuotų 5100,00€. Arba galima orientuotis į Victron Multiplus 48V 3000VA kurio vnt. kaina 1570,00€, tad kol neplanuojama energijos saugoti ESO tinkluose, šis variantas būtų pigesnis, bet sugalvojus praplėsti savo saulės elektrinės galingumus ir praplėtus įrangą iki trifazės prie 3 įrenginių kainos 4710,00€ dar reikėtų pridėti apsaugą atitinkančią ESO reikalavimus už ~790,00€, kas bendroje sumoje būtų brangiau ~5500,00€.

Bet dabar bandau primesti, kad gal pradžiai vertėtų apsiriboti, mažesnės galios inverteriu, įsigijant Victron Multiplus 24V 2000VA  1,6kW galios (momentinė galia 4kW) hibridinį inverterį už 1177,00€. Pradinė investicija būtų mažiausia, o sugalvojus prasiplėsti, dasipirkus dar du įrenginius, bendra įrangos galia gausis 4.8kW (16kW momentinės galios),  daugiau nei pakankama autonominiu variantu, kaina su apsauga ESO tinklams gausis ~4321,00€. Mažesnės galios inverterio jau rinktis negalėčiau, nes per juos iš ESO tinklų praeis tik 16A srovė, kas jau ribotų mano galimybes, o ir kaina kinta nestipriai.

Vis tiek per brangu :(. Turiu įtarimą, kad man būtų pigiau kompresorių savo ŠS pasikeisti į vienfazį, nei trifazę saulės jėgainę įdiegti :). Tokiu atveju jau reikėtų didesnio galingumo inverterį imti.

Jei turit idėjų, laukiu pasiūlymų, be to, jei prekiaujate šios srities įranga, galite drąsiai reklamuotis pateikdami savo variantus komentaruose. Tikiuosi abipusės naudos :).

Ekonominis saulės elektrinės rezerviniam maitinimui pagrindimas

Ar ekonomiškai pagrįstas saulės baterijų montavimas, rezerviniam maitinimo šaltiniui. Realiai tai dar reikėtų įvertinti tai, kad saulės baterijos labai stipriai prailgina rezervinio maitinimo šaltinio autonomiškumą, tad pagrindimas kaip ir yra, bet ar apsimoka investicija į saulės baterijas, tikintis susigražinti sumokėtus už saulės baterijas pinigus, nemokant ESO, už sutaupytą elektros energiją.

Taigi, prie rezervinio maitinimo sistemos, dasideda tik saulės baterijos ir MPPT įkroviklis arba tinklinis inverteris. Tinklinis inverteris savyje turi MPPT įkroviklį ir inverterį, tad tikėtina, kad bus brangesnė investicija už atskirą MPPT įkroviklį.

Pigiausios mano rastos saulės baterijos 260W už 188,00€ (dabar akcija iki balandžio pabaigos 171.43€, labai prašau pagalbos ieškant pigesnių variantų 🙂 ), o tai yra 0,72€ už 1W, arba 723€ už 1kW. Grubiai 1kW saulės baterijų leidžia sutaupyti ~1000kWh/metus. Štai ir pigesnės panelės – ReneSola Virtus II JC250M-24Bb € 168.19 su PVM (Akcija Perkant 20 vnt. kaina 124 € + PVM = 150€)

Dadėkim MPPT kainą. Iš akies primečiau, kad šio MPPT įkroviklio vato kaina  turėtų būti viena iš geresnių. Taigi 1kW kainuoja 155€ ir kartu su saulės baterijomis 1kW kaina bus 878,00€. Vertinant 1W kainą, tai prie saulės baterijų už MPPT įkroviklį reikėtų pridėti 0,16€.

Dabartiniai ESO įkainiai už 1kWh yra apie 0,10 €. Taigi, 1kW saulės baterijos leidžia sutaupyti apie 100,00€/metus. Taigi, investicija į saulės baterijas atsiperka grubiai per 9 metus.

Gera investicija yra ta, kai pinigai atsiperka per 3 metus ir greičiau, pusėtina, kai atsiperka per laikotarpį iki 10 metų. Vos vos įtelpa į apsimokančios investicijos dydį. Gerai, kad bent saulės baterijų darbinis laikas tikėtinas ilgesnis. Vis tik, po pasaugojimo ESO tinkluose, investicijos atsiperkamumas prailgėtų iki 15 metų, tad investavimas, žiūrint vien iš ekonominės pusės, kaip ir neapsimokantis. Pridėkim dar projekto rengimo įkainius, sutarčių sudarymo ir pajungimo darbų įkainius, ir išaiškės, kad investicija atsipirks tik tada, kai jau saulės baterijas reikės keisti naujomis. Nu vienareikšmiškai neapsimoka, kad ir kaip bežiūrėtum. Būtų įdomu išgirsti kitokį vertinimą. Peršasi mintis, kad saulės baterijų galingumo reikia tik tokio, kad atitiktų vasaros mėnesiais suvartojamos energijos dydį ir nereikėtų galvoti apie energijos pasaugojimo ESO tinkluose paslaugą.

Iš kitos pusės, reikėtų atkreipti dėmesį, kad skaičiuojant nebuvo vertinama hibridinio inverterio kaina, nes ji skirta sistemos autonomiškumui. Jei vertinti ir hibridinio inverterio kainą, saulės elektrinė bus su storu minuso ženklu, kas neleidžia tokiam variantui būti patrauklesniu už benzininį elektros generatorių. Vis tik neteisinga manyti, kad saulės elektrinės neatsiperka. Tinkliniai inverteriai kainuoja gerokai pigiau, nei hibridiniai, ar off-grid inverteriai, o kur dar akumuliatorių kaina. Komplektuojant saulės elektrines tik tinkliniais inverteriais ir saugant sukauptą elektros energiją ESO tinkluose, jau dabar investicija atsiperka grubiai per 11-14 metų (su LAAIF parama). Tad tai visai kito pobūdžio priėjimas prie saulės elektrinės. Vis tik man jis mažiau patinka, nes nesuteikia apsaugos nuo elektros dingimo, bet leidžia pakoreguoti rezervinio maitinimo idėją. Gal vis tik hibridą reikėtų rinktis maksimaliai mažo galingumo, pagrinde orientuojantis į saulės elektrinę surinktą pagal Hub 4-3 topologiją? Rezervui reikėtų įsigyti MPPT kroviklį, kurio pagalba, dingus elektrai galima būtų perjungti, tuo metu neveikiančias saulės baterijas maitinti akumuliatorius. Manyčiau, kad reles tokiam reikalui pajungti nebūtų sudėtinga. Čia toks pamąstymas.

Plėtojant man labiausiai apsimokančios topologijos mintį toliau, nosprendžiau, kad nors ir ankščiau buvau įsitikinęs priešingai, man labiausiai tinkamas variantas yra su LAAIF parama įsigyti saulės baterijų komplektą su tinklo inverteriu ir pasaugojimo ESO tinkluose paslauga. Konkrečiai rezervavimo poreikiams susikomplektuoti arba mano aukščiau paminėta off-line principu veikiančią rezerervinio maitinimo sistemą, dirbant standartiniu režimu absoliučiai neturinčią nieko bendro su saulės baterijomis, o dingus elektros energijos tiekimui, relių pagalba perjungiant saulės baterijas nuo tinklinio inverterio į akumuliatorių kovimą per specialiai tam įsigytą MPPT kroviklį. Tokiu būdu pajungiant, būtų pilnai išnaudojama įdiegta, galima sakyti milžiniška saulės baterijų energija, su kuria kad susitvarkyti reikėtų tikrai per daug didelio akumuliatorių masyvo, bei labai galingo ir brangaus hibridinio inverterio. Netikslinga investuoti į brangaus įrenginio perteklinę galią, o ir akumuliatorių masyvą reikėtų apriboti iki mano aukščiau apskaičiuotų 8 -16 vienetų (labiau linkstu link 8 vnt.). Dirbant tokiu principu saulės baterijos pilnai išnaudojamos, o dingus elektrai perjungus prie akumuliatorių, rezervinio maitinimo sistema gauna milžinišką supportą. Taigi surenkant pagal tokią schemą reikia įsigyti akumuliatorių pakrovėją, akumuliatorių masyvą, inverterį ir MPPT valdiklį.

Paieškojęs Ebėjuje radau kaip ir gatavą tokio sprendimo variantą už pakankamai patrauklią kainą: 48v Solar PV Parallel 5kva 4000w MPPT 80A už 678,00€. Manau kad gamintojo svetainė ir video apie jį.

s-l1600無標題-1

Primečiau, kad kaip akumuliatorių pakrovėjo, inverterio ir MPPT krovėjo komplektas yra visai patrauklios kainos. Realiai man užtektų ir dvigubai mažesnio galingumo, bet kadangi tai kinietiškas produktas, apsidraudimui reikia rinktis mažiausiai dvigubai didesnio galingumo nei reikia, o kaina vis tiek patrauklesnė, nei rimtos firmos komplekto. Be to, šio įrenginio MPPT valdiklis galės pilnai susitvarkyti su visu nuo tinklinio inverterio permestu saulės baterijų masyvu.

Dar nepirksiu šių komplektų, bet bent jau pradinį vaizdą, ko man reikia turiu :).

Galiausiai priėjau prie tokio modelio, kokį man Giminija.lt pasiūlė nuo pat pradžių, kaip optimaliausią. Aš tuomet jį atmečiau, kaip man nepatrauklų, ir galiausiai vėl iki to pačio modelio sugrįžau pats :). Tiesa, hibridinio įrenginio atsisakau pilnai, užteks ir UPS`o principu dirbančio rezervinio maitinimo šaltinio.

Dar viena info. Hibridinė jėgainė suteikia galimybę 60-99% visos pagamintos elektros energijos panaudoti saviems poreikiams, tuo tarpu tradicinė, į tinklą tik su tinklo inverteriu prijungta saulės jėgainė, keturių asmenų šeimai pagamina 10-30% elektros energijos, o likusi energijos dalis yra perduodama į elektros tinklą pasaugojimui, tad 70%-90% su tinkliniais inverteriais saulės baterijų pagaminta elektros energija, kainuoja ESO pasaugojimo įkainių tarifu. Tai stipriai pigesnis tarifas, nei elektros įkainiai iš tinklo, bet vis tiek atitolina įrangos atsipirkimo laikotarpį. Vis tik šis didelis skirtumas procentais nereiškia, kad hibridinis variantas šiuo atžvilgiu yra geresnis. Hibridinio inverterio atveju energijos pasaugojimui su vėlesniu jos panaudojimu naudojami brangūs akumuliatoriai su gana dideliais energijos saugojimo ir dvigubos elektros konversijos nuostoliais, tad tas atrodytų didelis skirtumas žiūrint tik į procentus, realiai bus ženkliai mažesnis, nes tinklinio inverterio naudojimo atveju patiriami ženkliai mažesni elektros energijos nuostoliai (nėra akumuliatorių energijos ~20%, bei saulės baterijų įtampos konversijos į akumuliatoriuose naudojamą 12V-48V bei vėliau į AC 220V įtampą kas spėju sudarys dar mažiausiai 10%).

Taigi, man reikalingos įrangos kaina gerokai viršija mano galimybes, todėl svarstant apie jos įsigijimą, reikėtų derinti paskolos paėmimo klausimą. Su paskola nėra prasmės kalbėti apie saulės elektrinės atsiperkamumą, taigi tai būtų pirkinys, tik savo įgeidžių tenkinimui. Įvertinant, kad elektros tiekimo sutrikimai per 3 metų gyvenimo šiame name laikotarpį nesukėlė jokio diskomforto, nes planiniai elektros tinklų profilaktiniai darbai būdavo atliekami darbo metu, kai manęs nebūdavo namuose, o ir tinklų gedimo tikimybė greitai sumažės, nes planuojama antžeminę liniją pakeisti, pravedant ją po žeme, tad ir ilgesnių gedimų rizika sumažės ženkliai. Liks tik rizika, dėl nestabilaus elektros energijos tiekimo dėl karo, bet karo metu, gali ir pačio namo nelikti, tad klausimas ar verta tokiu būdu ruoštis karui :). Manyčiau, kad prie šios temos reikės sugrįžti dar labiau atpigus saulės energetikai, kas planuojama 2018 m- 2020 metais. Taigi, aš manau, kad bent jau šiais metais šia linkme nieko nedarysiu daugiau, kaip tik kaupsiu informaciją. Kai tiksliai žinosiu ko man reikia, galėsiu įrangą įsigyti optimaliausios mano poreikiams komplektacijos. Kaip teigiama, šiame informacijos amžiuje, daugiausiai mokame ne už žinias, o už tai, ko nežinome :). Būtent todėl ir į šilto namo statybos niuansus įsigilinau pats, kad nereikėtų permokėti už man nežinomus, šilto namo pastatymo aspektus ir ką galiu pasakyti, pasistačiau ne idealių šiluminių savybių namą, bet gerokai pigiau, nei tai būčiau daręs su tos dienos specialistų pagalba, be to ir namo šilumines savybes pasiekiau tikrai ne prastesnes nei būčiau pasiekęs su brangių specialistų pagalba. 2010 metais rimtų specialistų jei ir buvo, jų beveik neįmanoma buvo surasti, o tie apie kuriuos žinojau, tai irgi tik tobulino savo žinias, klientų sąskaita. Dabar jų žinios garantuotai gerokai aukštesnio lygio, nei buvo tada, nes klientai apmokėjo specialistų mokymus savo namų broko sąskaita. Tikiuosi to paties ir saulės elektrinės įsigijimo atžvilgiu :).

LAAIF parama

Kadangi saulės elektrinės įrengimas labai brangus, valstybės parama stipriai padidina investicijos į saulės elektrinę atsiperkamumą. LAAIF paramai paraiškos 2016 metais buvo pradėtos priimti gegužės 3 d. 2017m. – Liepos 11 d., skirstant 1,7mln. Eur., fondo lėšų, bet 2017 m. atsirado dar vienas ribojimas. Ankščiau fondo lėšomis galėjo pasinaudoti įregistruotų užbaigtos statybos gyvenamųjų namų savininkai, o nuo 2017 m. atsirado reikalavimas, kad užbaigta 100% statyba būtų užregistruota prieš 5 metus iki paramos iš fondo prašymo pateikimo, mano atveju, tokį prašymas bus galima pateikti tik po 2020m.

Būdai leidžiantys atpiginti saulės baterijų pajungimą

Šiame puslapyje pateikta įvairių rekomendacijų, kaip galima sutaupyti įrenginėjant saulės baterijų sistemą. Pasigilinęs labiau į šio žmogaus siūlymus, susidariau nuomonę, kad šie patarimai labiau tinka tiems, kuriems patinka žaisti su sumontuota įranga ir absoliučiai netinka tiems, kas nori sumokėti pinigus, įsirengti sistemą ir daugiau apie ją absoliučiai negalvoti, nebent karts nuo karto nueiti pasižiūrėti monitoriuje pavaizduotas iš saulės gautų kilovatvalandžių gražias schemas.

Vis tik, čia pateikiamas visai kitas požiūris į saulės energijos sistemas, todėl manyčiau verta bent jau su juo susipažinti, praplėsti akiratį.

Dar reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tekstas pagrinde rašytas apie 2007m. tad ir situacija labai stipriai pasikeitė, atpigo tiek saulės baterijų įranga, išaugo jos efektyvumas, taipogi ir LED apšvietimo kaina nukrito mažiausiai tris kartus, bei švietimo kokybiniai parametrai pagerėjo ženkliai, bet į tai dabar nesigilinsiu, tik pateiksiu trumpą idėjų santrauką.

Kadangi baterijų talpos pagal šį žmogų reikia milžiniškos, jis rekomenduoja naudoti ne naujus gilaus iškrovimo akumuliatorius, o dėvėtus automobilinius, kurie neturi pakankamos galios prasukti automobilio starteriui. Dėl akumuliatorių reikėtų kreiptis į pav. autobusų parkus, imti reikėtų tuos akumuliatorius, kurių įtampa sieks 12,6V ir daugiau, nesvarbu kokią startinę srovę išduoda, su mažesnės įtampos akumuliatoriais reikėtų elgtis atsargiau. Prieš jungiant į masyvą, tokį akumuliatorių reikėtų pilnai pakrauti ir palikti savaitei. Po savaitės pamatuoti įtampą. Jei bus 12,45V tokio akumuliatoriaus savaiminė iškrova jau per didelė, į masyvą jungti nederėtų, jei 12,55V-12,65V, toks akumuliatorius tinkamas tolimesnei eksploatacijai. (Niekada nejunkite prie pakrauto akumuliatoriaus  iškrauto, jei tokia situacija kartais nutiktų srovės gali būti arkliškos, kai tuščias bandys pasiurbti energijos iš pilno.) Sujungus šiuos akumuliatorius į didelį masyvą, net ir likutinės akumuliatorių srovės pakaks didesniems krūviams. Ta prasme, net esant didesnei apkrovai, vienam akumuliatoriui tenkanti apkrova bus labai nedidelė, todėl jis bus eksploatuojamas ženkliai palankesnėmis sąlygomis, nei automobilyje ir pratemps dar kokius 5 metus. Kadangi srovės bus ženkliai mažesnės nei maksimalios, net ir kraunant akumuliatorius išsiskirs labai nedidelis dujų kiekis, tad jis problemų nekels. Standartiškai akumuliatoriai kraunami 1/10 srovės dalimi nuo akumuliatoriaus talpos, o jis rekomenduoja šį dydį sumažinti iki 1/20 -1/40. Tad jei 100Ah akumuliatorių rekomenduojama krauti 10A srove, jis rekomenduoja tokį akumuliatorių krauti 5A-2,5A srove ir pagal tai parinkti saulės baterijų galingumą. Vėliau tiek kraunant, tiek iškraunant akumuliatorius mažesnėmis srovėmis, akumuliatorių sulfatacija stipriai sumažės ir labai stipriai atsistatys akumuliatorių talpa, nes taip eksploatuojant akumuliatorius, jie pastoviai bus “treniravimo“ sąlygose, o ne “intensyvios eksploatacijos“ :).

Perteklinė akumuliatorių talpa gera ir tuo, kad pajungus galingesnį elektros prietaisą, krenta akumuliatorių įtampa, ir jei akumuliatorių talpos nepakanka, įtampos kritimas bus žemiau inverterio darbinių įtampų ir inverteris išsijungs. Taigi, kuo didesnė akumuliatorių talpa, tuo geriau. Jo rekomendacijos, kad 1W saulės baterijos gautų ne mažiau 4Ah akumuliatorių talpos. 1kW saulės baterijų turėtų turėti 4000Ah akumuliatorių talpos :O. Tai yra 10x daugiau, nei rekomenduojamas minimumas su MPPT įkrovikliu. Akivaizdu, kad autorius orientuojasi į mažesnius galingumus. Užkliuvo, kad net šaldytuvo paleidimas, jo nuomone yra pakankamai problematiškas dėl startinės srovės, kai 300W kompresoriui, gali prireikti ~1kW galios starto metu, ir kuo senesnis šaldytuvas, tuo ilgiau gali užtrukti startinis didesnės galios poreikis, net iki kelių sekundžių. Davė pavyzdį, dėl akumuliatorių talpos poreikio. 55Ah 100% pakrautas akumuliatorius leis paleisti 600W bulgarkę, ir ji išdirbs porą minučių, po ko akumuliatoriaus įtampa kris ir inverteris atsijungs nuo per žemos įtampos, o 230Ah talpos akumuliatorius, net būdamas pakrautas 70%, nuo  tokios apkrovos pradirbs ilgiau nei pusvalandį iki inverterio atsijungimo.

Bet kokiu atveju, manau, kad pastaba dėl akumuliatorių talpos didumo yra pakankamai vertinga, kuo didesnė akumuliatorių talpa, tuo kiekvienas iš jų gauna mažesnį krūvį, atitinkamai eksploatuojami švelnesnėmis sąlygomis ir jų eksploatuojamoji talpa padidėja, o darbo laikas ženkliai prailgėja. Manau, kad geriau iškart nusipirkt dvigubai didesnę akumuliatorių talpą, ir ją eksploatuoti pav. tris ar keturis kartus ilgiau. Tai yra pigiau, nei per tą patį laiką pirktu dar du ar tris tokius pačius komplektus, be to ir eksploatuojamoji talpa bus išgauta mažesnė iš tų pačių akumuliatorių. Pagal autorių, kuris net su senais, “atitarnavusiais“ akumuliatoriais sugebėjo išsiversti, panašu, kad tai turi racijos, nes teko girdėti pasakymus, kad akumuliatorius eksploatuojant intensyviai, juos gali tekti keisti po 2-3 metų, o eksploatuojant tausojančiu režimu, jie gali pratarnauti ir 10 metų. Nors dar kartą žvilgtelėkim į techninius akumuliatorių duomenis. Jei akumuliatoriaus talpa prie C20 nurodyta 100 Ah, tai prie šio iškrovos lygio bus iškrauta 5A srovės. Norint neviršyti šio dydžio, kad iškrauti akumuliatorius 1kW galingumu, reikia 1600Ah C20 akumuliatorių talpos. Žinoma, šiuo klausimu būtų įdomu išgirsti daugiau patirties turinčių žmonių nuomonę.

Užkliuvo mintis, kad autorius nerekomenduoja naudoti įkrovimo valdiklių. Jo teigimu valdikliai akumuliatorius krauna 13,7V įtampa ar labiau akumuliatorius alinančia 14,4V įtampa, bet tai tik pradinio krovimo įtampa. Akumuliatoriai iki 100% įkraunami su 16,2V įtampa. Autoriaus teigimu, valdikliai vis tiek neteisingai krauna akumuliatorius, tad geriau išsiversti be valdiklių, pastatant tiktai diodus, kad naktį akumuliatoriai nebūtų iškraunami energiją perduodant į saulės baterijas. Rekomenduojami mažos įtampos (~40V) diodai dėl mažesnio įtampos kritimo juose (0,3V-0,4V, kai aukštesnės įtampos dioduose įtampos kritimas 0,6V-1,0V) ir atitinkamai mažesnio kaitimo. Bet kokių valdiklių įsigijimas brangina sistemą ir didina gedimų riziką (jei įranga kinietiška 🙂 ).

Išvykstant ilgesniam laikui, siūlo atjungti dalį saulės baterijų, kad neperkrauti akumuliatorių :). Kaip manot, gal vis tik įkroviklis reikalingas 🙂 ? Įkroviklius rekomenduoja naudoti tik tuo atveju, jei nepavyksta prikaupti pakankamos akumuliatorių talpos turimam saulės baterijų galingumui, atitinkančios jo rekomendacijų.

Akivaizdu, kad šiuos siūlymus autorius teikia orientuodamasis į rašymo metu populeriausius PWM krovimo valdiklius, kurie nepakelia sulės baterijų naudingumo koefeciento, kraunant akumuliatorius, lyginant su autoriaus siūlomais diodais, jie tik saugo akumuliatorius nuo neteisingo krovimo. Siūlau paskaityti apie PWM valdiklių darbo principų aprašymą. Visai kitas situacija kai akumuliatorių krovimui naudojami MPPT krovikliai, leidižantys iki 30% padidinti saulės baterijų naudingumo koeficientą kraunant baterijas. Nors jie ir kainuoja brangiau, bet vertinant gaunamą galios prieaugį akivaizdu, kad labiau apsimoka, nei papildomos investicijos į tokį patį prieaugį duosiančius papildomus saulės baterijų kiekius. Taip pat man užkliuvo aukščiau paminėta akumuliatorių krovimui naudojama 16.2V įtampa, naujoje literatūroje tokių įtampų neteko aptikti. Taigi, aš netaupyčiau su diodais, o vienareikšmiškai investuočiau į MPPT valdiklius.

Iš kitos pusės, tai parodo, kad jau turint veikiantį rezervinio maitinimo šaltinį ir dasipirkus tik saulės baterijas, jas iškarto galima naudoti, nors ir ne maksimaliu efektyvumu, valdiklio įsigijimą atidedant kuriam laikui. Svarbu, nepadauginti su saulės baterijų galingumu, kol jos jungiamos be valdiklio.

Visą sistemą siūlo projektuoti 12V įtampai, nes tokiu būdu, galima plėsti akumuliatorių talpą, juos dasiperkant bet kada, progai išpuolus, bet kokios talpos ir juos jungiant lygiagrečiai. Jei sistemos įtampa bus 24V ar 48V tai visi akumuliatoriai turi būti identiški ir net pageidautina, kad iš tos pačios partijos, kad būtų maksimaliai vienodi. 12V sistemoje nėra jokių apribojimų plečiant akumuliatorių talpą. Turint mintį, kad autorius siūlo akumuliatorius komplektuoti perkant dėvėtus, akivaizdu, kad kiti variantai, kaip tik 12V autoriui netinka. Vis tik reikėtų nepamiršti, kad įtampą labai stipriai įtakoja per laidus pratekanti srovė. Rekomenduojama, kad srovė laiduose neviršytų 150A, o tai 12V įtampos atvejų būtų 1,8kW galia, nors kelti įtampą rekomenduojama gerokai ankščiau, 12V rekomenduojama rinktis kol naudojama galia iki 500W (<40A), 24V įtampą – iki 2kW (<80A), ir virš 2kW rekomenduojama 48V įtampa (>40A). Srovės dydis laiduose svarbus, nes nuo srovės dydžio priklausys kokio diametro kabeliai turi būti naudojami.

Lentelėje skaičiai yra kabeliams trumpesniems kaip 1800 mm. Jungiant akumuliatorius mišriu būdu, nuoseklių jungčių kabeliai turėtų būti tokio pat ilgio kaip ir lygiagrečia jungtimi jungiami kabeliai.
Kabelio skerspiūvis mm² Maksimali srovė (A)
120 mm² 360 A  (12V tai 4,3kW; 48V – 17,3kW)
95 mm² 265 A  (12V tai 3,2kW; 48V – 12,7kW)
70 mm² 170 A  (12V tai 2kW; 48V – 8,2kW)
50 mm² 150 A  (12V tai 1,8kW; 48V – 7,2kW)
35 mm² 130 A  (12V tai 1,56kW; 48V – 6,2kW)
25 mm² 95 A   (12V tai 1,1kW; 48V – 4,56kW)
16 mm² 75 A  (12V tai 0,9kW; 48V – 3,6kW)
10 mm² 55 A  (12V tai 0,66kW; 48V – 2,6kW)
6 mm² 40 A  (12V tai 0,5kW; 48V – 1,9kW)
4 mm² 30 A  (12V tai 0,36kW; 48V – 1,4kW)
2.5 mm² 25 A  (12V tai 0,3kW; 48V – 1,2kW)

Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad lygegrečiai jungiant akumuliatorius tokiais kiekiais, labai aktualiu tampa jų teisingas pajungimas. Kaip pavyzdį paimkim 4 akumuliatorius iš kurių iškrauta 100Ah srovė. Akumuliatoriai tarpusavyje sujungti standartiniu 35mm².  1 metro 35mm² varinio laido pasipriešinimas 0,0006Ω, tad akumuliatorių tarpusavio sujungimams standartiškai naudojamo 20cm ilgio pasipriešinimas bus 0,00012Ω, plius pridėkime kontaktų pasipriešinimą 0,0002Ω ir gausime bendrą sujungimų pasipriešinimą 0,0015Ω. Akumuliatorių vidinis pasipriešinimas 0,02Ω. Atrodytų, kad iš visų 4 akumuliatorių turėtų būti iškrauta vienodas energijos kiekis po 25Ah iš kiekvieno akumuliatoriaus, bet pasirodo, kad nuo akumuliatorių sujungimo būdo akumuliatorių ekspluatacijos intensyvumas gali stipriai skirtis.

Taigi, iš paveiksliukų matosi, kad standartinio akumuliatorių sujungimo atveju, iš ketvirtojo akumuliatoriaus bus panaudota maždaug dvigubai mažiau energijos nei iš pirmojo, tad pirmasis bus eksploatuojamas ženkliai intensyviau ir akumuliatoriai susidėvės netolygiai. 2 pajungimo variantas jau geresnis, bet taipogi pakankamai prastas. Ženkliai patraukliau žiūrisi 3 ir 4 sujungimo būdai, tik 3 sujungimo atvejų dasideda dar viena jungtis įnešanti papildomą pasipriešinimą. Daugiau apie lygiagretų akumuliatorių sujungimą skaitykite čia ir čia.

12V įtampa sistemoje autoriui patinka taipogi todėl, kad lengviau organizuoti DC maitinimą. Prietaisų, kuriems reikalingas 12V maitinimas gerokai daugiau, nei 24V ar 48V (pav. signalizacija, vaizdo stebėjimo sistema, radijo imtuvai, siurbliai, LED apšvietimas). Vis tik norėčiau atkreipti dėmesį į įtampos kritimą laiduose, apie ką užsiminta šio straipsnio pradžioje. Realiai dėl įtampos kritimo, labai abejotina, kad pavyks intensyviai naudotis 12V įtampos prietaisais iš 12V akumuliatorių masyvo, o naudojant aukštesnės įtampos akumuliatorių masyvą, galima naudoti įtampą mažinančius DC-DC maitinimo šaltinius, nors jų kaina kandžiojasi.

Va lentelė, nurodanti maksimalią naudojamą galią per konkretaus diametro ir ilgio laidus, kada galima būtų naudoti 12V prietaisus. Manęs ji nežavi :(. Šaltinis.

e8a8806s-960

Saulės baterijas rekomenduoja įsigyti monokristalines, nes jų ir naudingumo koeficientas stipriai didesnis ir ilgaamžiškumas, ir bendra kaina, nors didesnė už polikristalinių, bet perskaičiavus kainą už vieną vatą, monokristalas laimi. Na dėl NVK tai ir dabar situacija išlieka, nors skirtumas tarp polikristalinių ir monokristalinių stipriai sumažėjo, o kas liečia saulės baterijų ilgaamžiškumą tai dar reikės pasidomėti, kokia situacija dabar. Taip pat rekomenduojama rinktis ne su skaidriu stiklu, kuris atspindi nemažą dalį saulės spinduliuotės, o su matiniu. Įsigyti saulės baterijas rekomenduoja rudenį arba žiemą, nes tada jos būna apie 10%-15% pigesnės.

Kalbant apie inverterius, pirmiausiai rekomenduoja ieškoti UPS`ų su sugedusiais akumuliatoriais, kuriuos mieliau keičia naujais, nei tik sugedusius akumuliatorius. UPS`ai turi ir akumuliatorių pakrovėjus, ir elektroninę dalį perjungiančią UPS`us darbui, kai dingsta elektra iš tinklo. UPS`ai taipogi labiau patrauklūs už inverterius, nes dažniausiai turi tikrą sinusoidę, kai tuo tarpu, tais laikais pardavinėjami inverteriai – modifikuotą sinusoidę. Negavus UPS`ų siūloma įsigyti 600W inverterį, kadangi tai optimaliausias pirkinys, nes vieno vato kaina gaunasi mažiausia lyginant tiek su galingesniais, tiek su mažiau galingais. Jei reikia apjungti daugybę elektros imtuvų, kurių bendras galingumas didesnis nei 600W, geriau įsigyti 2x600W inverterius, ir maitinimą paskirstyti per dvi atskiras linijas, nei įsigyti vieną galingesnį, kas dar ir sugedus vienam iš jų duos pliusą, nes bent jau vienas inverteris veiks, priešingai nei sugedus vieninteliam galingam (dar kartą patvirtinama mintis, kad inverteriai yra dažnai gendantys prietaisai), o ir remontas ar pakeitimas nauju, kainuos pigiausiai. Jei atsiras poreikis pajungti vieną galingą prietaisą, tai konkrečiai jo maitinimui rekomenduojam įsigyti vieną atskirą galingesnį inverterį, kitus prietaisus paliekant maitinti ant 600W galios inverterių. 300W modelio nerekomenduoja dar ir todėl, kad juose sumontuoti ventiliatoriai sukasi pastoviai, o 600W sumontuotuose, jie įsijungia pasiekus tam tikrą naudojamą galią, ar temperatūrą, tad ir triukšmauja mažiau. Taigi, kas liečia inverterius, tai labiau susiję su tuo metu Rusijos rinkoje buvusia situacija.

Įmonės, kurių veikla susijusi su saulės elektrinėmis:

 

Literatūros sąrašas:

Naudingos nuorodos